Dalia Grybauskaitė vetavo dirbtinio apvaisinimo įstatymą. Įdomios tokio poelgio priežastys, bet dar įdomesnis ir rezultatas, kurį drąsiai vadinu nuviliančiu, nes pažangaus įstatymo likimas liko visiškai neaiškus. Prezidentė buvo sąmoningai klaidinama, o liūdniausia, kad šiame propagandos vakarėlyje nemažą vaidmenį atliko ir Lietuvos žiniasklaida, įskaitant ir nacionalinį transliuotoją, išlaikomą iš mokesčių mokėtojų pinigų. Šiaip jau LRT nebloga investicija ir Lietuvos masteliu gali būti vertinama ganėtinai pozityviai, pavyzdžiui, palyginus kad ir su Joniškio rajone Jauniūnų kaime už 2 milijonus litų iškasta duobe Saulės mūšiui pagerbti. Nenuoširdu būtų sakyti, kad tai pirmas atvejis, kai dalies žiniasklaidos elgesys atrodo keistai.

Pavyzdžiui, dar užmarštin nenublokštas pavyzdys galėtų būti ir garsioji buvusio LRLS lyderio Eligijaus Masiulio bei „MG Baltic“ koncerno istorija. Nors atrodė, kad žiniasklaida skiria visą dėmesį šiai istorijai, tačiau vieno dalyko praleisti pro akis tiesiog negalėjau. Tai buvo faktas, kad ganėtinai retai buvo rašoma, jog būtent šis koncernas valdo tokius žiniasklaidos kanalus kaip LNK, BTV ar Info TV. Žinoma, tai tik dalis koncerno įmonių, tačiau būtent šie televizijos kanalai yra labiausiai atpažįstami prekių ženklai, kurie būtų leidę dar geriau suprasti visuomenei realų istorijos mastą. Akcentas buvo nukreiptas į politikus, bet lygiai taip pat galėjome kelti klausimų, kad galbūt verta kanalus, kurie priklauso „MG Baltic“ koncernui, boikotuoti kad ir trims dienoms, kaip buvo mėginama padaryti su prekybos tinklais. Šitaip parodant, kad visuomenės netenkina situacijos, kai stambusis kapitalas galimai papirkinėja aukšto rango politikus. Tik pabambėjome po nosimi, ir tiek, nes nuolat lekiančiame pasaulyje mėnuo gali atrodyti kaip pakankamas laiko tarpas senaties terminui sueiti.

Deja, šiandien istorija vėl kartojasi: galime stebėti neproporcingai didelį neigiamos informacijos srautą, kuris nutaikytas į konservatyvų dirbtinio apvaisinimo įstatymą, o šio srauto didžiausia pasekmė buvo Dalios Grybauskaitės veto. Jokiu būdu nesakau, kad tokią vergovės filosofiją skatinančią vagą aria visi žiniasklaidos priemonių artojai. Pavyzdžiui, portalas Delfi pademonstravo principingumą, publikuodamas interviu su profesore Angelija Valančiūte, principingai gyvybės kultūrą gynė ir tinklalapis Bernardinai.lt Vis dėlto realus propagandos mastas buvo didžiulis, o dalis esminių klausimų sąmoningai nukišti į diskusijos paribį. Tad ištraukime juos.

Tariama religijos ir mokslo kova

Kadangi Lietuvoje Konstitucijos citavimas ir kalbėjimas, kad mūsų šalyje nėra valstybinės religijos, žinoma, apdairiai pamirštant, jog ta pati Konstitucija gina sąžinės laisvę ir jokia forma neįteisina valstybinio ateizmo, jau virto viešojo komunikavimo popsu. Nuo LGBT klausimų iki dirbtinio apvaisinimo mėginama aiškinti, kad Bažnyčia turi tylėti. Mėginama, nes nepavyksta padaryti taip, kad ji kalbėtų pagal kitų interesų grupių lūkesčius. Tai ne visai demokratiškas požiūris, nes demokratija tuo ir gera, kad leidžia reikšti poziciją visoms suinteresuotoms šalims. Tad nereikia stebėtis, kad įstatymo kritikai, žinantys, kad noras būti šiuolaikiškam yra didžiulė jėga, pradeda skatinti konformizmą ir siekį priklausyti tiems, kurie įvardijami kaip pažangūs. Pamirštama vieno žymiausių XX a. filosofų Ericho Frommo nagrinėta tema, kad būti ir atrodyti nėra tas pat.

Taigi įstatymo kritikai nusprendė smogti suformuodami vaizdinį, kuriame viduramžiška Bažnyčia kovoja su XXI a. mokslo pasiekimais. Ypač aktyviai buvo kartojama, kad dabar XXI a., tarsi mūsų amžius būtų kažkas nuostabaus. Per šešiolika šio amžiaus metų pasiekėme tokį lygį, kad pasaulyje susiformavo teroristinė „Islamo valstybė“, kuriai tetrūksta kitų šalių pripažinimo iki visiško funkcionavimo, Rusija vėl pradėjo savo agresyvius veiksmus, mažne kas mėnesį vykstantys teroristiniai išpuoliai tapo norma, Jungtinė Karalystė paliko ES, o pasaulyje vis labiau populiarėja tokie politikai kaip Donaldas Trumpas, kurie veikiau patys yra krizė nei krizių sprendėjai. FTB tyrimų taikinyje esanti Hillary Clinton irgi ne svajonių prezidentė. Tokie „geri“ rezultatai pasiekti per 16 metų, o liko dar 84 metai. Technologijos savaime irgi ne panacėja, nes atneša ne tik gėrį, bet ir blogį. Mūsų mėgstami mobilieji telefonai skatina vėžinius susirgimus, daugelio akis sugadino kompiuteriai, o priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų tapo kasdienybe. Visame pasaulyje turime milijonus kompiuterinių žaidimų vergų, ir tai liudija, kad ne technologijų, o žmonių tobulėjimas yra visuomenės pažanga. Technologijos puiku, bet kaip tiksliai pabrėžia prof. Leonidas Donskis, nederėtų pagooglinti galinčio arogantiško paauglio laikyti pranašesniu už turbūt solidžiausią mūsų tautos sociologą Vytautą Kavolį, kuris nemokėjo naudotis kompiuteriu.

Nepaisant visiems matomų mūsų amžiaus akibrokštų, tokia įstatymo kritikų taktika pasiteisino ir buvo ganėtinai lengvai įgyvendinama, pavyzdžiui, pabrėžiant, kad Bažnyčia aukojo Mišias už įstatymo, suderinančio nevaisingų šeimų interesus ir bioetiką, patvirtinimą. Tai buvo pateikiama kaip ypatingas blogis. Nors kai Bažnyčia aukoja Mišias už taiką Sirijoje, niekas didelio galvos skausmo nejaučia. Tiek taika, tiek ir negimusių kūdikių gyvybės apsauga veda į tą patį tikslą – pagarbą gyvybei ir teisingumui. Visiška tiesa, kad Bažnyčia gina gyvybės kultūrą, tačiau yra ir kitų šiuo atveju ne mažiau svarbių tiesų. Pavyzdžiui, kad kunigai irgi yra naujovėmis besidomintys žmonės ir lygiai taip pat nevengia pasiremti mokslu. Jų gretose esama ir medikų, pavyzdžiui, chirurgas Andrius Narbekovas, tad manyti, kad mokslas visiškai atskirtas nuo kunigijos, yra absurdas. Tam pritartų ir moderniosios filosofijos pradininkas Rene Descartesas, išvis netikėjęs, kad geru mokslininku gali būti ateistas.

Ši mintis diskutuotina, bet mums svarbiau, kad dirbtinio apvaisinimo įstatymą pagal išgales gynė daugelis aukščiausio lygmens medicinos srities mokslininkų, tarp kurių profesorius Juozas Pundzius, profesorė Palmira Rudalevičienė, LSMU Histologijos ir embriologijos katedros vedėja, profesorė habilituota daktarė Angelija Valančiūtė ir kiti solidžiausi Lietuvos mokslininkai, tarptautiniu mastu garsinantys Lietuvą. Būtent tai ir leidžia teigti, kad realybėje vyko diskusija tarp skirtingų mokslo bendruomenių. Bet būtent šią diskusiją ir mėgino nuslėpti įstatymo kritikai, kurie sąmoningai stengėsi, kad visuomenė pamirštų faktą, jog gyvybė prasideda nuo kiaušialąstės, kurią apvaisina spermatozoidas, suformuodamas zigotą. Šito fakto nepaneigs nė vienas save gerbiantis genetikos ekspertas.

Lygiai taip pat kritikai dėjo pastangas, kad visuomenė užmirštų faktą, jog ne vien tik tikinčiųjų bendruomenės, bet ir visų padorių žmonių tikslu turėtų tapti gyvybės apsauga. Pagarba gyvybei nėra vien tikinčiųjų privilegija. O alternatyvaus mąstymo hiperbolizuota versija yra ėjimas šaudyti žmonių į gatves aiškinant, kad nesu tikintis. Skamba gana drastiškai, bet liberaliu vadinamo įstatymo lobizmas irgi atrodo panašiai. Dažnas pasakytų, kad teisė neleidžia žudyti žmonių, bet tik patvirtintų mano mintis. Teisė yra ne kas kita kaip politinės tautos ar tautų priimti sprendimai, kurių sutariama laikytis dėl bendrojo gėrio siekimo. Sunku pasakyti, ar galime pavadinti geru, ar liberaliu įstatymą, kuris skatina gyvybės ir kartu visų jos teisių naikinimą. Kad įstatymas išties kertasi su liberalizmu, rodo ir tai, jog jis neatlaiko liberaliosios filosofijos kritikos, pavyzdžiui, Imanuelio Kanto teigimu, geras įstatymas turi atitikti moralinį imperatyvą, kuris teigia, kad sprendimas neturėtų būti elgtis taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi elgtųsi. Vagies elgesys yra nedoras, nes vagystė iš jo paties atimtų vagies grobį. Embrionų naikinimas yra nedoras, nes mes visi kadaise buvome embrionai.

Tariama pažangumo stoka

Kitas svarbus įstatymo kritikų strategijos elementas buvo būtent aiškinimas, kad šis įstatymas nepažangus. Realybė tokia, kad būtent kiaušialąsčių, o ne embrionų šaldymas turėtų būti laikomas pažangiu problemos sprendimu. Ne tik dėl to, kad tokios šalys kaip Italija ar Malta ėmėsi savo teisinės sistemos pertvarkos išsivysčius kiaušialąsčių šaldymo technikai, bet ir dėl to, jog pastarasis metodas padidina pastojimo sėkmės tikimybę iki 30 proc., kai palyginus Europos vidurkis tesiekia 25 proc. Realiai įstatymas, kurį vetavo prezidentė Dalia Grybauskaitė, raginama socialdemokratų ir liberalų, būtų sudaręs sąlygas Lietuvai formuotis kaip lenkiančiai dirbtinio apvaisinimo srityje kitas Europos šalis, o ne atsiliekančiai nuo jų, ką girdėti, deja, neretai esame priversti.

Susidaro paradoksali situacija, kad įstatymas, kuris sugeba apsaugoti negimusių kūdikių gyvybes ir netgi sudaryti sąlygas metodui, kuris didina tikimybę, jog pora susilauks vaikelio, plėtoti, yra kritikuojamas už pažangumo stoką. Kas tada yra pažanga, jei ne efektyvesnių technologijų ir moralesnės visuomenės plėtra? Juk labai maža mąstymo mokyklų, kurios žudymą laiko moraliu. Čia iškyla dar vienas paradoksas, jog žmonės, kurie paslydo ant vaizdinio, kad Bažnyčia yra svarbiausia šio įstatymo rėmėja, ėmė eilinį kartą kalbėti apie raganų deginimą, bet jeigu tu sakai, kad žudymas yra blogis, ir pats skatini rinktis žudymą, tai arba tu nežinai, ką skatini rinktis, arba elementariai veidmainiauji, o tai reiškia, jog nė vienu atveju tavo siūloma nuomonė neturėtų būti laikoma racionalia alternatyva.

Liberalai griebėsi gelbėjimosi rato

Akivaizdu, kad aktyvia kova prieš priimtą įstatymą pasižymėję liberalai griebėsi gelbėjimo rato. Tai visiškai natūralu, nes LRLS nori, kad jų partijos vardas būtų linksniuojamas ne tik skaudžioje Eligijaus Masiulio istorijoje, bet ir kur nors kitur. Kadangi negali pulti darbo santykius liberalizuojančio naujo darbo kodekso, nes atrodysi ideologiniu nesusipratėliu ir nutolsi nuo Lietuvos laisvosios rinkos instituto, kuriam vadovauja liberalas Žilvinas Šilėnas, pozicijos, lieka dirbtinio apvaisinimo įstatymas. Kitų aktualių vidaus politikos klausimų kol kas nėra, o užsienio politikoje aiškiai matyti konservatorių dominavimas.

Kadangi ir žiniasklaida prisidėjo prie šio įstatymo kritikos, pavyzdžiui, dalyvauti LRT laidoje „Savaitė“ buvo pakviestas tik sveikatos apsaugos ministras Juras Požela ir taip sudaromos nelygiavertės sąlygos įstatymo kritikams formuoti visuomenės nuomonę. Galime sakyti, kad liberalų politinis manevras pasiteisino. Vis dėlto jų komunikacija, švelniai tariant, atrodo keistokai. Pavyzdžiui, parlamentaras Andrius Mazuronis pareiškė, kad „Bažnyčia visados pastojo kelią pažangai ir buvo siejama su atsilikimu“. Ironiška, nes taip kalba politikas šalies, į kurią raštas atkeliavo su krikščionybe, o seniausias šalies universitetas – Vilniaus universitetas – buvo įkurtas Bažnyčios atstovų iniciatyva. Taigi arba parlamentaras Andrius Mazuronis stokoja išsilavinimo, arba tiesiog linksta į politines manipuliacijas. Žinoma, politikams jų atsisakyti nėra lengva, bet vis dėlto tauta politikus renka, kad jai atstovautų, o ne ja manipuliuotų. Bet kuriuo atveju kyla dvejonių, ar Andrius Mazuronis tikrai toks, kokį norisi Seime matyti.

Dalis svarbiausių klausimų liko diskusijos paribyje

Greta išvardytų klausimų liūdina ir keli svarbūs aspektai, kurie praslydo pro žurnalistų akis. Vienas šių aspektų yra tai, kad neva liberalų dirbtinio apvaisinimo įstatymą siekia įtvirtinti LSDP. Reikia manyti, kad šioje partijoje vis dar nemažą įtaką turi Algirdo Mykolo Brazausko šeima, kuriai priklauso klinikos, teikiančios dirbtinio apvaisinimo paslaugas. Konkrečiai galime kalbėti apie Audronę Usonienę, kuri yra ne tik Algirdo Brazausko dukra, tačiau buvo pasirinkta kaip „nepriklausoma“ ekspertė ir kalbinta LNK bei kitų žinių tarnybų. Atrodo, lyg ir normalu, bet faktas, kad dalis žiniasklaidos nepriklausomais ekspertais rinkosi medikus, dirbančius privačiose klinikose, kurios, viena vertus, neblogai užsidirbs iš pagalbinio apvaisinimo įstatymo, antra vertus, jau yra pripratusios prie senų, bet ne tokių humaniškų darbo modelių.

Ar tikrai tokie ekspertai gali būti visiškai nešališki? Kodėl buvo kreipiamasi pirmiausia ne į LSMU profesorę Angeliją Valančiūtę, o į Audronę Usonienę? Manau, kad šie klausimai yra ganėtinai aktualūs, nes gali būti, kad Brazausko šeimos įtaka šioje diskusijoje yra ne paskutinėje vietoje. Atsakymų gali būti įvairių, ir nesakau, kad juos visus žinau, bet pabrėžiu, jog žiniasklaidos pareiga kelti klausimus. Liūdina tai, kad anksčiau šie klausimai buvo arba labai menkai, arba išvis nekeliami. Akivaizdžiai iškyla didžiulis kontrastas, prisiminus, kad žiniasklaida netingėjo kelti klausimų, kai socialdemokratai, skęsdami Vijūnėlės dvaro istorijoje, mėgino parodyti, kad konservatoriai yra jei ne blogis, tai bent jau ne ką mažiau už juos susitepę.

Siekdami nukreipti dėmesį nuo savų skandalų ir žinodami, jog visuomenė greičiausiai patikės jų propaganda, LSDP 2015 m. rugsėjį apskundė generaliniam prokurorui Vilniaus miesto tarybos sprendimą remti privačius darželius, iš kurio naudos gavo ir Gabrieliaus Landsbergio šeimos verslas, kuris užima nemažą dalį Vilniaus miesto privačių darželių rinkos. Viskas atrodytų logiška, jei ne faktas, kad patys konservatoriai, kuriems vadovavo frakcijos seniūnas Mykolas Majauskas, blokavo privačių darželių rėmimą, kad pirma būtų išsiaiškinta, ar tai nėra viešųjų (privačiųjų) interesų pažeidimas. Balsavime dalyvavo ir LSDP atstovai, tad socialdemokratai puikiai žinojo šio Vilniaus tarybos sprendimo istoriją, bet vis tiek ėmėsi veiksmų.

Toks socialdemokratų žingsnis gali būti laikytinas arba atminties sutrikimo problemomis, kas nebūtų naujiena socialdemokratams, arba viena iš juodųjų viešųjų ryšių priemonių, kurias savo knygoje „Juodieji viešieji ryšiai“ aprašo Antonas Vuima. Strategijos esmė – skandalo metu sukelti naują skandalą, kad dėmesys nukryptų kitur. Vargu ar Lietuvos žiniasklaida nežinojo šių triukų ir konservatorių veiksmų, bet klausimą apie juos kėlė, tad norėtųsi, kad ir mano minėti klausimai sudomintų žurnalistus.

Galiausiai nutylimas ir kitas svarbus dalykas. Nors nevaisingumas yra ir didelė problema, o pastangos teikti pagalbą šeimoms yra labai svarbios, tačiau ši grupė veikiau skirtinga nei vienalytė. Greta genetikos ar kitų ligų komplikacijų, nevaisingumo priežastimi ne taip jau retai tampa ir prieš tai padaryto aborto poveikis. Prahos Čarlio universitete buvo atlikta studija, kuri tyrinėjo abortų iki 12-os nėštumo savaitės nutraukimo poveikį moteriai. Būtent tokie ir įteisinti Lietuvoje. Tyrimas atskleidė, kad nevaisingumas užfiksuotas nuo 20 proc. iki 30 proc. moterų, kurios nusprendė atlikti abortą. Statistika vienareikšmiškai išduoda, kad Lietuvoje kasmet beveik 6000 moterų renkasi abortą. Būtų naivu tikėtis, kad dalis šių moterų netampa nevaisingos. Žinoma, žmogus turi turėti antrą šansą, bet sulyginti žmones, kurie nusprendžia atsisakyti vaikelio pasirinkdami abortą, su tais, kurie gimė, turėdami negalią, yra neteisinga. Įgimtos ligos nepasirinksi, o aborto pasekmes žinoti gali. Manau, kad daugelis ir žino. Kyla klausimas: ar mažėjant galimoms pasekmėms nebus dažniau nusprendžiama pasidaryti abortą? Ypač žinant, kad už tave vis tiek operacijos kainą sumokės tauta.

Vietoje reziumė

Šis straipsnis buvo ilgokas ir galbūt kiek varginantis, bet juk kalbame apie žmonių gyvybes, o ne pieno produktų kainas. Turime apmąstyti detales ir suprasti, kad privačioms klinikoms yra svarbus pinigų srautas, o ne tai, iš kur jie ateina. Dažnai pasigirsta, kad ne politikams mokyti medicinos, bet argi ne jų prievolė stebėti, kad verslas elgtųsi moraliai? Privačios klinikos – ne tik medicina, bet ir verslas. Nederėtų to pamiršti. Taip, kaip kompensuojami vaistai yra virtę medaus statinaite farmacijos kompanijoms, taip ir pagalbinio apvaisinimo operacijos kai kurioms klinikoms gali virsti gausybės ragu. Tai savaime gal ir ne toks blogis, tačiau, kai pažeidžiamos negimusių kūdikių teisės, vaizdas tampa liūdnas. Nesu medikas ir nemaža dalis medicininių niuansų yra už mano žinojimo ribų, tad ir nusprendžiau nagrinėti šią temą iš politinio proceso analizės perspektyvos. Žinoma, nevengiau ir medicininių argumentų, bet mano tikslas buvo dekonstruoti kritikų komunikacijos taktiką, o ne išdėstyti medicininius argumentus. Čia verčiau įsiklausyti į embriologų nuomonę.