Akvilė Esmantienė

Gydytoja akušerė-ginekologė Akvilė Esmantienė – kol kas vienintelė Lietuvoje kvalifikuota naprotechnologijos specialistė. Šiame interviu ji išryškina skirtį tarp naprotecnologijos ir įprastinėje akušerijoje-ginekologijoje taikomų metodų (dar iki pagalbinio apvaisinimo) siekiant padėti vaikų negalinčioms susilaukti poroms. A. Esmantienė pasakoja apie tai, kaip ji susidomėjo šia sritimi ir svarsto, kodėl Lietuvoje medikai naprotechnologija taip menkai domisi ar netgi į ją žvelgia skeptiškai.

Kas yra naprotechnologija ir kuo ji skiriasi nuo įprastinės Lietuvoje akušerinės-ginekologinės diagnostikos bei metodų, kai siekiama padėti susilaukti vaikų (dar negalvojant apie pagalbinį apvaisinimą). Teko skaityti naprotechnologiją menkinančių komentarų – esą tai elementari akušerija-ginekologija, tai – nieko nauja ir ypatinga bei panašias metodikas pirmiausia naudoja vaisingumo klinikos, kurios taip pat teikia ir pagalbinio apvaisinimo paslaugas. Gal galėtumėte išryškinti šią skirtį ir išsklaidyti mitus?

Naprotechnologija (natūrali prokreacintė chnologija – trumpinys iš anglų kalbos) – tai mokslas apie moters sveikatą, kuris remiasi visų pirma moters vaisingumo požymių stebėjimu (stebimos gimdos kaklelio gaminamos gleivės, jų dinamika). Tai ne tik padeda porai geriau suvokti moters kūno fiziologiją, jos dinamiką, bet taip pat ir gydytojui suteikia nemažai pradinės informacijos (pvz.: trumpa liuteininė fazė, ribotas gleivių kiekis, rudi tepliojimai po mėnesinių, išsitęsę tepliojimai prieš mėnesines ar vidury ciklo ir t. t.), kuri leidžia įtarti galimas sveikatos sutrikimų priežastis. Be to, stebėjimų lentelės padeda nustatyti konkretų laiką tam tikriems tyrimams ir net gydymui, jei pastarasis priklauso nuo ciklo. Ir tai yra daug tiksliau nei įprastinėje ginekologijoje taikomi kalendoriniai skaičiavimai, kada atlikti tyrimus ir kada vartoti vaistus, nes labai nedaug moterų gali pasidžiaugti reguliariais ciklais, o ir pradėjus gydymą ciklas gali keistis.

Antra, naprotechnologija į nevaisingumą žvelgia ne kaip į atskirą ūmią ligą, bet labiau kaip į lėtinį susirgimą, kurį sąlygoja kelios, gal ir visai skirtingos priežastys, todėl idealu, jei į gydymo procesą įsitraukia ir drauge dirba daugiau specialistų, nes akušerių-ginekologų kompetencijos čia akivaizdžiai trūksta, ir tikrai nesunku tai pripažinti.

Galiausiai yra pati naprotechnologijos filosofija. Čia į vaiko atsiradimą šeimoje žvelgiama kaip į dovaną, o ne kaip į teisę, dėl to pagarba gyvybei išlaikoma nuo pat pradėjimo momento iki jos gimimo ir net mirties. Nesėkmės atveju šeimai siūlomas įvaikinimas, bet ne pagalbinis apvaisinimas. Bet, be abejo, tai šeimos teisė rinktis, ir šiandien ji gali elgtis pagal savo nuostatas ir vertybes.

Puslapyje www.naprotechnologija.lt teko skaityti, kad diagnozuojant nevaisingumo priežastis atliekamas ir maisto netoleravimo testas. Gal galėtumėte paaiškinti tai išsamiau – kas tai per tyrimas ir ką jis suteikia?

Kaip jau minėjau, naprotechnologijos tikslas yra diagnozuoti ir išgydyti ar pašalinti visas galimas nevaisingumo priežastis, tikintis, kad tai padarius atsikurs ir poros vaisingumas, pagerės bendra sveikata. Viena iš dažniausių tokių priežasčių yra mityba, dėl to jai skiriamas nemenkas dėmesys. Ir nors kai kurie tyrimai prieštaringi, tačiau teigiamą teisingos mitybos poveikį bendrai sveikatai (pvz.: nesikartoja migrenos priepuoliai, išnyksta aknė, lėtinis kosulys, nuovargis, rudi tepliojimai prieš/po mėnesinių, sušvelnėja priešmenstruacinis sindromas ir t. t.) sunku paneigti. Esmė ta, kad turbūt kiekvienas šiuolaikinis žmogus patiria vienokį ar kitokį stresą, dėl kurio atsiranda ir virškinimo sistemos problemų (skrandžio, žarnų spazmai, apsunkinantys maisto virškinimą). Nesuvirškintas maistas patekęs į žarnyną susimaišo su čia esančiomis bakterijomis ir tampa puikia terpe čia gyvenančioms ir toksinus gaminančioms bakterijoms.

Kita dalis bakterijų yra labai svarbi ir reikalinga normaliam virškinimui, tačiau sutrikęs balansas tarp visų bakterijų sąlygoja toksinų gamybą, o pastarasis – tam tikrą maisto netoleravimo reakciją. Ši reakcija pasireiškia po 24–48 val., todėl žmogui esamą skundą susieti su konkrečiu maistu gana sudėtinga. O atsiradę toksinai veikia ne tik žarnyno sienelę (kas, beje, blogina ir tam tikrų maisto medžiagų pasisavinimą), bet ir patenka į bendrą kraujotaką. Tada jau įsijungia ir imuninė sistema, kuri pradeda gaminti antikūnius. Taigi skausmas ir uždegimas yra šalutiniai šios reakcijos produktai. Yra įvairių maisto netoleravimo testų. Paprastai rekomenduojame tuos, kurie nustato kraujyje esančius antikūnius (imunoglobulinus IgG), susidarančius kaip antagonistai netoleruojamam maistui. Po tyrimo patariame atsisakyti netoleruojamo maisto ne mažiau kaip tris mėnesius, kad būtų galima pajausti bent kokį sveikatos pagerėjimą. Dažniausiai netoleruojama gliuteno, pieno ir jo produktų, bet maisto spektras gali būti ir kur kas platesnis.

Šaltinis: Naprotechnologija.lt

Kaip pati susidomėjote naprotechnologija, kodėl Lietuvoje retas akušeris-ginekologas tuo domisi, o juo labiau bando šį metodą taikyti? Galbūt tai susiję su mentalitetu, gal net siekiančiu sovietmetį ir kylančiu iš to paties šaltinio, kaip ir didžiulis pasipriešinimas įteisinti gimdymus namuose?

Tiesą sakant, naprotechnologija susidomėjau visai atsitiktinai. Kaip ir daugelis, nieko apie ją nebuvau girdėjusi nei per medicinos studijas, nei per akušerijos-ginekologijos rezidentūrą. Tiesiog jau nuo rezidentūros pradžios savo iniciatyva domėjausi natūraliu šeimos planavimu, kurio pagrindus, mano nuomone, turi išmanyti kiekvienas gydytojas ginekologas (juk visada bus šeimų, kurios rinksis kažkurį iš esamų NŠP metodų), ir tai žinoję vyresni kolegos man pasiūlė nuvykti į Dubline vykstančią konferenciją apie naprotechnologiją. Ten ir buvo mano pirmoji pažintis su šiuo mokslu. Kadangi ideologiškai ir moksliškai man ši kryptis atrodė priimtina, suprantama ir pagrįsta, tai nutariau su ja susipažinti išsamiau. Tada ir prasidėjo visi sunkumai, nes mokymai vyksta ne Lietuvoje, trunka kelis mėnesius bei visa tai kainuoja ne tiek jau ir mažai. Galbūt tai ir yra vienas iš galimų atsakymų, kodėl ne tiek daug naprotechnologiją taikančių gydytojų Lietuvoje. Juk šiuos principus gali taikyti ir taiko kitose šalyse (JAV, Kanada, Airija ir t. t.) ne tik akušeriai- ginekologai, bet ir šeimos gydytojai, endokrinologai, dietologai.

Priežasčių dėl kylančio pasipriešinimo gali būti įvairių, reikėtų klausti pačių skeptikų apie jas. Kartais girdžiu, kad nepakanka įrodymų – bet kad tų mokslinių tyrimų yra nemažai, kur rezultatai tikrai geri. Kita vertus, Jūsų paminėtas pavyzdys apie gimdymus namuose labai paradoksalus, nes pasipriešinimas išties nemažas, bet ir šioje srityje moksliniai įrodymai akivaizdžiai palankūs mažos rizikos naujagimiams ir gimdyviems, kurios renkasi būtent gimdymą namuose. Nesu sociologė, kad galėčiau apibendrinti tokį mūsų kultūroje atsirandantį pasipriešinimą, bet faktas, kad jis yra. Lyg būtų per mažai vietos po saule visiems.

Kaip į naprotechnologiją medikų bendruomenė žvelgia tose šalyse, kur ji pripažinta? Ar nebando dirbtinį ar pagalbinį apvaisinimą taikančios klinikos bei medikai naprotechnologijos diskredituoti?

Žinote, Lietuva nėra visai išskirtinė savo reakcijomis į alternatyvius gydymo būdus šalis. Net ir šalyse, kur yra daugybė centrų ir klinikų, taikančių naprotechnologijos principus, kur gydymo rezultatai puikūs, pasitaiko įvairių reakcijų: ne tik diskreditavimas, ignoravimas, bet ir pačių medikų įsitraukimas į šią sritį. Tarkime, žinau vieną gydytoją ginekologą, kuris, anksčiau dirbęs pagalbinio apvaisinimo srityje, dabar yra puikus naprotechnologas. Galbūt nepalankų požiūrį lemia konkurencija, gal pasaulėžiūra, bet tai ir kelia nuostabą, juk nuomonių (apie mokslinių tyrimų trūkumą net nekalbu, nes jų yra) skirtumų pasitaiko ne tik medikų bendruomenėse, bet taip pat ir tarp pacientų.

Didelė dalis pacientų net neperžengs naprotechnologijos centro durų slenksčio, nes jiems reikės greito rezultato bet kuria kaina, ir yra dalis pacientų, kurie niekada nesikreips į pagalbinio apvaisinimo klinikas dėl savo įsitikinimų. Bus ir tokių, kurie bandys viską iš eilės, kad tik pasiektų savo tikslą. Todėl nemanau, kad turėtume kritikuoti vienus ar kitus pacientus, kaip ir medikus, dirbančius vienoje ar kitoje srityje. Turėtume vieni kitus gerbti ir gerai dirbti savo darbą.

Ar užsienyje naprotechnologija naudojasi ir netikinčios nevaisingos poros ar tai – išimtinai krikščionių, katalikų pasirinkimas?

Tiek užsienyje, tiek Lietuvoje naprotechnologiją renkasi įvairios poros. Logiška tikėtis, kad dauguma porų turėtų būti katalikai dėl jos filosofijos ir požiūrio į gyvybę, bet, deja, tai nereiškia, kad tie patys katalikai neina ir į pagalbinio apvaisinimo klinikas, kaip kad į naprotechnologus kreipiasi šeimos po nesėkmingų pagalbinio apvaisinimo bandymų. Išties pažįstu ne vieną tikinčią šeimą, kuri nematydama kitų alternatyvų gydosi taikydama tik naprotechnologijos principus. Šie pacientai yra ištvermingiausi ir dažniausiai būna apdovanoti nauju, taip lauktu šeimos nariu. Nes čia rezultatas tik išimtiniais atvejais pasiekiamas greitai ir be pastangų. Gaila, kad laimė susilaukti savo mažylio nenusišypso visiems. Gydymo pradžioje šeima, įvardijusi, kad galutinis gydymo tikslas yra nėštumas, jo eigoje supranta ir įvardina, jog naprotechnologijos sėkmė nėra išmatuojama tik pastojimu. Matau ir girdžiu atsiliepimų, kaip šis bandymas dažniausiai pagerina bendrą savijautą, suartina porą, padeda geriau vienam kitą pažinti ir suprasti, kad nesame visagaliai.

Ar Lietuvoje jau esama naudojant naprotechnologijos metodą gimusių vaikučių? Maždaug kiek laiko trunka gydymo procesas, kol pavyksta pastoti?

Mano žiniomis, nuo 2012 m. taikant naprotechnologiją pradėjo gydytis 56 lietuvių poros, kurių gydymas truko ne mažiau kaip 1 metus. Iš jų jau yra 23 nėštumai (8 kūdikiai jau gimę, kiti – nėštumo stadijoje). Kaip minėjau, gydymo procesas nėra trumpas ir vidutiniškai užtrunka 1–2 metus, kol pavyksta pastoti. (redakcijos pastaba – pokalbis vyko šių metų liepos mėnesį, tad šiandien šie skaičiai 

Kaip manote, ką būtų galima padaryti, kad naprotechnologija Lietuvoje taptų žinomesnė, kad jos prestižas padidėtų?

Manau, kad visą darbą atlieka geri rezultatai. Kai jų yra, žmonės dalinasi vieni su kitais savo patirtimi, publikuojami nauji straipsniai su objektyvia informacija, ir nieko nereikia nei reklamuoti, nei diskredituoti, kad taptum žinomesnis ar prieinamesnis.

Susirašinėjo Jurga Žiugždienė