Beatričė Grincevičiūtė

„Jau nuo tada, kai išmokau klausytis radijo, pamilau Jus, tikriau sakant, Jūsų balsą, nes Jūsų ir dabar nepažįstu“, – prieš keletą dešimtmečių Beatričei Grincevičiūtei rašė viena gerbėja. Susipažinti su legendinės daininkės gyvenimu galima netoli Operos ir baleto teatro įrengtame B. Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje. Čia ji praleido paskutiniuosius keliolika savo gyvenimo metų. Net praėjus porai dešimtmečių po daininkės mirties, jos vardas išnyra iš atminties, suskambus Balio Dvarionio „Žvaigždutei“.

Buto sienos saugo gausybę istorijų. Daininkės kambariuose iš nespalvotų nuotraukų žvelgia Grincevičių bajoriškos giminės atstovai, jos draugai ir bičiuliai. Beatričė gimė 1911 m. lapkričio 28 d. Stolaukėlio kaime, Vilkaviškio r. Vaikystė prabėgo Ilguvos dvare (Šakių r.), kur dažnai lankėsi to meto žymūs meno atstovai: dailininkas Ferdinandas Ruščicas, rašytojas Juozapas Albinas Herbačiauskas, kompozitorius Stasys Šimkus, pianistas Artūras Rubinšteinas ir kt. 

Beatričės tetos Onos vyras, žymus lenkų kompozitorius Emilis Mlynarskis, pastebėjęs mergaitės talentą, skatino muzikuoti. 1921 m. mergaitė išvyko mokytis į Varšuvos aklųjų mokyklą, vėliau – Varšuvos aklųjų ir nebylių institutą. Gyvendama Varšuvoje Grincevičiūtė lankydavosi geriausiuose klasikinės muzikos koncertuose, mokėsi skambinti fortepijonu, dainavo chore, atlikdavo solo partijas. Grįžusi į Lietuvą norėjo studijuoti Juozo Gruodžio vadovaujamoje koncervatorijoje Kaune, bet profesorius užkirto kelią merginos studijoms. Mergina nepasidavė ir muzikos studijų ėmėsi dainininkės Antaninos Binkevičiūtės klasėje privačioje koncervatorijoje. Po daugelio metų prof. Gruodis padėkojo dainininkei už puikią kūrinio „Burtai“ interpretaciją.

 

Drabužių spintoje kabo dailios koncertinės daininkės suknelės, ant rašomojo stalo atversta didžiulė knyga brailio raštu, prie durų – neregiams pritaikyta rašomoji mašinėlė. Svetainę puošia keletas paveikslų, lentynose sustatytos knygos, svečių laukia stilingas baldų komplektas su trapecijos formos kavos staliuku. Išlikęs pasakojimas, kad dainininkė virdavo puikią kavą, o paklausta kaip ją gamina, atsakydavo: „Reikia įdėti šiek tiek daugiau kavos.“ Pas Grincevičiūtę bičiuliai eidavo pasidalinti ir džiaugsmais ir liūdesiu. Jos bute virė kultūrinis gyvenimas, čia kiekvienas buvo sutinkamas džiaugsmingai ir vaišingai.

Daininkė per savo gyvenimą atliko per tūkstantį dainų. Itin didelę repertuaro dalį sudaro lietuvių liaudies dainos ir dainos vaikams. Gal kiek mažiau žinomi jos prancūzų kalba atlikti įrašai, kuriems teko gauti specialų sovietinės cenzūros leidimą.

Grincevičiūtė turėjo absoliučią klausą ir buvo nepaprastai diplomatiška. Paklausta apie girdėtą koncertą, nuoširdžiai pakomentuodavo visa, kas buvo gražu. Jei koncertas būdavo nepavykęs, tiesiog atsakydavo, kad kompozitorius, kurio kūriniai skambėjo yra puikus.

Sieninėje spintoje įrengta memorialinių daiktų ekspozicija. Viršutinėje lentynoje – elegantiškas porcelianinių indų komplektas su Grincevičių šeimos narių inicialais, žemiau – asmeniniai Grincevičiūtės daiktai: jai padovanotos dėžutės, vazos ir kt. Buvusiame daininkės vyro darbo kabinete šiandien stovi Beatričės pianinas. Čia vyksta edukaciniai užsiėmimai su vaikais, kameriniai koncertai, rengiamos nedidelės parodos.

Eidama per girgždantį parketą pagalvoju: kaip įveikusios šviesmečius žiba žvaigždės, taip nepavaldi laikui tebespindi Beatričės šviesa. 

Nuotraukos – iš B. Grincevičiūtės memorialinio buto-muziejaus interneto svetainės. 

B. Grincevičiūtės memorialinis butas-muziejus

Adresas:. A. Vienuolio 12-1, Vilnius (įėjimas iš vidinio kiemo pusės).

Darbo laikas: pirmadieniais – penktadieniais 10–17 val.

Bilietų kainos: aplankyti muziejų galima nemokamai.

Ekskursijos trukmė – apie 40 min.