Šių metų pradžioje galerija Vartai, minėjusi savo veiklos 25-metį, per kurį išsigrynino jos suvoktis, pristato mūsų šalyje užsienio šiuolaikinio meno kūrėjų darbus ir taip pat rodo lietuvių autorių kūrybą tautiečiams bei reprezentuoja ją plačiai pasaulyje.

Šiandien Vartai yra didžiausia privati galerija Lietuvoje, jos reikšmė šalies kontekste – ypatingos svarbos. Tai – neabejotinai (!) – viena svarbiausių parodinių vietų, kur galima pamatyti, kur pamatoma žymių, pripažintų šiuolaikinio meno kūrėjų jau įvertinti ar patys naujausi darbai, taip jaučiamas šiandienos meno pulsas, kas itin svarbu tiek mūsų šalies menininkams, menotyrininkams, tiek apskritai kiekvienai inteligentiškai, intelektualiai asmenybei.

Vartai – erdvė, kur šiuolaikinis menas sutinka savo žiūrovą, kartais susitikimas tampa atradimu, vienkartinė pažintis išsitęsia laiku ir virsta būtimi drauge, kai meno kūrinys sutinka jo savininką. Vartuose ne tik eksponuojama, reprezentuojama, bet ir leidžiama įsigyti ką pamato ir įsimyli žiūrovo akis; be to, galerijos specialistai bendradarbiauja su meno mylėtojais ir padeda kurti, rengti galerijoje esančių kūrinių parodas, jas atnaujina. Ši veikla reikšminga, svarbi meno ir žmogaus – patyrėjo, suvokėjo sanglaudos aspektu. Tokiu būdu kuriama, plėtojama meno kultūra šalies, o žvelgiant platesniu matymo spinduliu, ir tarptautiniu, pasauliniu lygmeniu.

Žiūrint Lietuvos konteksto, lietuvių autorių kūrybos reprezentacijos užsienyje, vienas svarbiausių Vartų pasiekimų, įgyvendintų idėjų – 2009 m. galerija – pirmoji privati institucija – reprezentavo šiuolaikinį lietuvių meną tarptautinėje 53-ojoje Venecijos bienalėje. Ypatingos reikšmės renginyje eksponuotos tuomet jau pamažu pasaulinį pripažinimą ėmusio pelnyti Žilvino Kempino erdvinės videojuostelių ir ventiliatorių instaliacijos, kurios tikrąja žodžių prasme – driekiasi, draikosi erdvėje kartu bylodamos, liudydamos laiko takumą, dabartiškumą, kadangi vos akimirka ir instaliacijos reginys jau kitas.

Vartai bendradarbiauja su Raimundu Sližiu, Algiu Griškevičiumi, Kęstučiu Zapkumi, Žilvinu Landzbergiu, Julijonu Urbonu, Ugniumi Gedgaudu, Sauliumi ir Svajone Stanikais, Gintaru Makarevičiumi, Ray Bartkumi, Deimantu Narkevičiumi ir dar ne vienu Lietuvoje ir Europoje, pasaulyje besireiškiančiais ir vertinamais lietuvių menininkais. Galerijoje savo darbus rodė Ignasi Aballi, Jesper Just, Franz West, Erwin Wurm ir kt. visame pasaulyje pripažinti kūrėjai.

Menininkų raiškos būdai, formos, meninės idėjos itin skirtingi, be galo įvairūs, tai suponuoja ir liudija – galerija – vieta, erdvė, kur lankosi, ilgiau ar trumpiau apsistoja, o tiksliausia – gyvena šiuolaikinis menas – skirtingas ir įvairus, (besi)keičiantis kaip ir pats šiuolaikinis gyvenimas – postpostmoderni realybė, save cituojanti, (at)kartojanti, taip kasdien persikurianti, o kartu ir perkurianti, tiesiog kurianti visa, kas aplink, kas yra ji pati. Sakinio paskutinė frazė, galima suprasti kaip teiginį arba kaip klausimą – laisvas pasirinkimas, kaip ir antruoju atveju – atsakymas – visada tik asmeniškai nusprendžiamas.

Šios ištartys tikslios ir taiklios, reikšmingos, akivaizdžiai įprasmintos šiuo metu galerijoje vykstančioje parodoje Paveikslai. Joje eksponuojami dviejų menininkų – austro Heimo Zobernigo ir buvusios jo mokinės vokietės Julios Haller darbai. Taigi, kam šįkart atverti Vartai? Atviras klausimas, kuriam atsakyti reikia asmeninio buvimo – matymo ir pamatymo, – tam kviečia menas – bylus, – tam kviečia atvira galerija. O dabar atvirai straipsnio autorė – kas, kaip, kodėl...

Heimo Zobernig kūryba

H. Zobernigas (g. 1958) – austrų šiuolaikinio meno kūrėjas, vadinamas vienu įtakingiausių, reikšmingiausių dabarties menininkų – gyvena ir dirba Vienoje. Menininkas studijavo 1977–1980 m. Vienos vaizduojamojo meno akademijoje, taip pat 1980–1983 m. taikomojo meno universitete Vienoje; 1994–1995 m. profesoriaus svečio teisėmis dėstė vaizduojamojo meno universitete Hamburge, 1999–2000 m. ėjo skulptūros profesoriaus pareigas vaizduojamojo meno universitete Städelschule, Frankfurte; nuo 2000-ųjų – skulptūros profesorius Vienos vaizduojamojo meno akademijoje.

Daugybės autorinių parodų, o dar antra tiek grupinių liudija – H. Zobernigas neatsitiktinai įtrauktas į penkiasdešimtuką žymiausių pasaulio menininkų. Šiemet jau surengtos keturios personalinės parodos, viena jų – Liudvigo muziejuje Kelne. 2015 m. H. Zobernigo darbai eksponuoti Austrijos paviljone Venecijos bienalėje. 2014 m. surengta autorinė paroda Niujorko meno galerijoje Petzel. 2009 m. – paroda Paryžiuje, Pompidou centre. 2008 m. Tate galerijoje Londone – personalinė H. Zobernigo kūrybos ekspozicija. Tai tik keletas žymių – argumentų, kurie leidžia be abejonių žinoti – šio menininko darbai keliauja daug ir plačiai, jų vertė – žadina norą matyti, ar atvirkščiai – noras matyti kelia vertę, kurią byloja pelnyti apdovanojimai – šiemet Ciuriche įteikta Roswitha Haftmann premija, kuri laikoma solidžiausiu menininko įvertinimu Europoje; 2010 m. H. Zobernigas pelnė Austrijos  Fredericko ir Lillianos Kieslerių fondo septintąsyk skirtą premiją už architektūrą ir meną Vienoje.

H. Zobernigas kuria skulptūras, paveikslus, instaliacijas, performansus, labiausiai žinoma kūryba, inspiruota Nyderlandų abstrakcionisto Pieto Mondriano (1872–1944) ir vokiečių menininko Blinky Palermo (1943–1977) tinklelių, stačiakampių, taip pat sekant, laikantis konstruktyvizmo, De Stijl idėjų. Galerijoje Vartai eksponuojami mažiau žinomi H. Zobernigo darbai, juos, straipsnio autorė sieja, artina su rusų avangardisto, geometrinio abstrakcionizmo pradininko Kazimiero Malevičiaus (1878–1935) žymiuoju Juodu kvadratu (1915).

Kaip rašyta straipsnyje aukščiau, postpostmoderniame – meno – ir ne tik jo pasaulyje, šiandien atsikartoja, o gal tiksliau polilogiškai kalba visa, kas jau kažkada yra kalbėję, kas jau buvo prakalbinta – niekas amžiams nenutilo, gal tik buvo pritilę, idant ir vėl bylotų šiandien, ir bylotų garsiai, visu garsu, visomis reikšmėmis. Tačiau, kaip suponuoja H. Zobernigo kūriniai be pavadinimų, ką akcentavo ir pats menininkas interviu, jo siekis – kurti meną be prasmių. Tai, kūrėjo teigimu, daug sunkiau. Gal ir iš tiesų, juk visa kalba, o kas pasiekia suvokėją, tas perduoda vienokią ar kitokią žinią, turi reikšmę ir prasmę, net ir pati beprasmybė.

Švariose galerijos salių erdvėse, ant sienų iškabinti H. Zobernigo paveikslai – kvadratai – asfalto spalvos, balti, balti su oranžiniu niuansu – slypinčiu po baltu dažu ar švytinčiu apvadu – dažo ar šviesos spalvos? – oranžiniai, vienspalviai, su faktūra, tekstūra; taip pat darbai, kuriuose pastoziškai sukurta figūra asocijuoja žmogaus siluetą, regimą iškreipto veidrodžio atspindy ar dažais tapant vandenį. Kvadratai atvirai, netgi, sakytina, aktyviai kviečia dialogui, pokalbiui tave, žiūrovą, stebėtoją, suvokėją. Vienspalviai kvadratai – beprasmiai (?), – bet juk visa įgauna prasmę tik tada, kai įprasminama.

Tad žiūrovas reflektuoja paveikslą, kalba, įžodina jį sau, o kartu ir save įsiprasmina paveiksle, kūrinio istorijoje, kadangi susikuria savąją, asmeninę jos versiją. Kaip patiria, suvokia kūrinį, taip įprasmina ir save – santykio autorių, dalyvį, susikuria suvokėjo tapatybę. Šiame meniniame dialoge, pokalbyje dalyvauja kūrinys ir patyrėjas, bet ne tik jie, kalba ir aplinka, visa meno istorija, kiek ji žinoma konkrečiam patyrėjui, taip pat dalyvauja galerijos erdvė bei visa jos istorija. Visa apimti – dienos per maža, minčių per daug, teksto apimčiai – daugiau nė per daug.

Šiuo atveju esminga – H. Zobernigo darbai, kaip minėta, eksponuojami drauge su buvusios menininko mokinės J. Haller kūriniais, tad į jų santykį, jų dialogišką buvimą parodoje, ir nukreiptas žvilgsnis.

Julia Haller raiška

J. Haller (g. 1978), gimusi Frankfurte prie Maino, studijavusi Niurnbergo vaizduojamų menų akademijoje, Dresdeno vaizduojamų menų universitete bei Vienos vaizduojamų menų akademijoje, šiuo metu gyvena, kuria Berlyne ir Vienoje. J. Haller sutelkusi dėmesį į piešimo, tapybos istoriją, savo darbuose atsisako galiojančių susitarimų, nuostatų, visa tai palieka paribyje, užribyje. Jos kūryboje ypatingai svarbu, kaip elgiamasi, kaip pasitelkiamos, išnaudojamos technikos, menininkė jas tarsi atranda iš naujo, atnaujina kaip mediją. Jos piešiniai ir kuriami įvaizdžiai – tarp abstrakcijos, reprodukcijos, jie fragmentiški, primena vaiko laisvą ir drąsią pažintį su pačia kūryba, kūrybos procesas kaip žaidimas linija, kai nežinai, kas rasis, rodos, pačiai rankai baigus brėžį. Vaiko kūrybos įspūdis leidžia Julia Haller sieti su šveicarų menininku Paulu Klee.

Menininkės kūrybos būdas primena, leidžia čiuopti sąšauką su literatūros rašymo technika, kai visiškai atsiduodama tėkmei minčių, jų necenzūruojant, o tik perkeliant ant popieriaus, paverčiant tekstu, šiuo atveju vaizduojamojo meno kūriniu, kuriame esti visas sąmonės srautas. J. Haller piešiniai kalba tai ir taip, kas ir kaip slypi žmogaus vidiniame pasaulyje, todėl jie atviri kiekvieno interpretacijai, kviečia žiūrovą, suvokėją asmeniniam ir kūrybiniam santykiui, pokalbiui, kai, rodos, infantili, naiviai suraizgyta linija, gali būti prakalbinta kaip pats turiningiausias, simbolių ir ženklų gausus sapnas, kuriame – vartai į (ne)pažinią, slaptingą (pa)sąmonės sritį, vaizduotės realybę.

2012 m. J. Haller Kelne, Diko Reisen kelionių agentūroje, įkurtoje šiuolaikinio meno galerijoje  Reisebürogalerie, pristatė parodą, pavadinimu Phata. Įvardijimo reikšmę aiškinantis, žiūrėtina žodžio fatalus, fatališkas apibrėžtys. Abiejų žodžių reikšmės prasmina tai, kas skirta likimo, neišvengiama, taip pat esama nuorodų į bauginantį, nemalonų dalyką. Phata – savasties, savęs pačios, asmenybės kolekcija, kurioje dera, kurioje sumaišyta linksmumas ir baimė, kurioje yra visa, ko paprastai žmonės, menininkai gėdijasi, bijo atskleisti. J. Haller teigia, jog tapyba yra dirbtina, todėl nepatikima, tad jos pasirinkimas ir siūlymas – tapyti, vaizduoti save. Aš – absoliutus, aš – autonomiškas – be sąlygų, išlygų – menininkės pozicija, išreikšta ekspozicijoje.

Phata kūriniai – itin kietai išaustos drobės, keistai deformuotos, iškreiptos, o tiksliausia sakyti, jos įformintos, įkūnytos, jos kalba (ir) forma. Šioje parodoje drobė pati yra kūrinys, meno objektas, charakteris, o ne pagrindas, ant kurio nutapytas vaizdas įprastai yra esmė tapybos darbe. Tokiu būdu drobė tampa ne žinią transliuojančia medija, bet pati yra žinia. Phata drobės stačiakampiai – J. Haller žaidimas su pilko atspalviais bei materija – drobe. Parodos darbai gimė neatsitiktinai, tam įtakos turėjo menininkės tekstinės skulptūros studijos Vienos vaizduojamojo meno akademijoje pas H. Zobernigą.

2014 m. J. Haller surengė mažo formato darbų be pavadinimo parodą Aistra (Passion), pristatyta Kristiano Anderseno galerijoje bei kitose erdvėse. Kūrybos instrumentarijaus variacija – plati – kaulas, triušena, šelakas, akrilo dažai, guašas, anglies oksido pigmentas. Tais pačiais metais vienu laiku Vienoje vyko skirtingų J. Haller kūrinių ekspozicijos – Meyer Kainer’s Boltenstern-Raum ir Dianos Lambert galerijose. Pristatyti giliaspaudės grafikos technika sukurti darbai. Pirmojoje – kurti dešine ranka, antrojoje – kairiąja.

2016 m. personalinė J. Haller grafikos darbų paroda vyko nepriklausomame meno muziejuje Succesion Vienoje. Muziejaus erdvėse eksponuoti kūriniai, galimi suvokti kiekvienas kaip atskiras ir pakankamas, arba kaip vienas kitą papildantys. Metalo raižinių, apdorotų skirtingomis technikomis, parodos matymo įvairovė suteikė laisvę, galimybę išvysti daugiau nė atskirus kūrinius ir (ar) jų bendrą sumą.

Vartuose J .Haller pristato paveikslus, kuriems suteiktas tas pat pavadinimas Kai aš buvau vaikas sudėtingose sąlygose (Ich war schon als Kind so scheiße II). H. Zobernigo darbai, kaip minėta, be pavadinimų. Tokiu būdu jie siejasi kaip asmeninio įsivardijimo uždavinys suvokėjui. J. Haller kūriniai regisi vaiko nesąmoningos, intuityvios raiškos pavyzdžiais, kai minčių laisvė dovanoja savasties išraiškos teisę. Tokią pat teisę turi ir meno kūrinių patyrėjas, suvokėjas tiek žvelgiantis į H. Zobernigo spalvos kvadratus, tiek į J. Haller piešybą. Meno profesorius akcentuoja, meno be prasmės svarbą, o Julios Haller kūrybai Markas Prince‘as yra pritaikęs Johno Cage‘o posakį: Aš neturiu ką pasakyti ir aš sakau tai. Taip, sakytina, menininkas teigia save pats sau ir tokiu būdu jo kūriniai esti tikriausia galimybė žiūrovui, suvokėjui matyti ir sutikti save.

H. Zobernigo ir J. Haller darbų paroda Paveikslai galerijoje Vartai (Vilniaus g. 39, Vilnius) iki liepos 30 d.