Taip skamba 4-asis Vairuotojo dekalogo įsakymas. Ką reiškia būti gailestingam kelyje? Apie tai Lietuvos policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas kalbasi su Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus specialiste Svetlana Jauniškiene, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Parengties organizavimo skyriaus viršininku Donatu Gurevičiumi ir Šešuolių (Ukmergės r.) klebonu Egidijumi Kazlausku, projekto „Suk rankeną“ iniciatoriumi, kurio tikslas – vienyti krikščionis motociklininkus bendrystei keliuose. 

A. Toliatas: Ką reiškia gailestingumas kelyje? Be abejo, pirmiausia, ieškant atsakymo į šį klausimą, ateina į galvą nelaimės keliuose. Suprantama, pamatę avariją ar kitą nelaimę, pirmiausia puolame kviesti pagalbą – skambiname bendruoju pagalbos telefonu 112. Gerbiama Svetlana, jūs dirbate Bendrojo pagalbos centro operatore, tad per dieną sulaukiate šimtų skambučių. Kokie dažniausi? Greičiausiai pasitaiko ir negeranoriškų, tiesiog gaišinančių laiką? Papasakokite, koks kelias nuo skambučio iki realios pagalbos.

S. Jauniškienė: Bendrosios pagalbos centras per parą sulaukia labai daug skambučių. Daugelis iš jų tikslingi ir aiškūs, bet pasitaiko ir piktavališkų, tiesiog trukdančių mūsų ir specialiųjų tarnybų darbui. Neretai skambina neblaivūs asmenys. Kartais – tiesiog norėdami pabendrauti, bet dažniausiai jiems būna reikalinga pagalba, tad operatorius, iš balso supratęs, kad skambina alkoholio padauginęs žmogus, jokiu būdu negali baigti pokalbio nutaręs, kad tai nėra pagalbos prašymas. O išsiaiškinti, kas atsitiko ir kokios pagalbos reikia, būna nelengva.

Žmogaus, paskambinusio į Bendrąjį pagalbos centrą, pirmiausiai klausiame, kas atsitiko, ir adreso. Nuo šios informacijos priklauso mūsų ir specialiųjų tarnybų – ugniagesių-gelbėtojų, greitosios medicinos pagalbos, policijos reagavimas. Jei skambinantis žmogus susikauptų ir aiškiai pasakytų, kas, kur, prieš kiek laiko atsitiko, pokalbis būtų trumpas ir informacija specialiosioms tarnyboms perduota operatyviai. Šią informaciją Bendrojo pagalbos centro darbuotojai išsiunčia dar pokalbio metu.

Deja, dažnai skambinantieji nepajėgia susikaupti – suprantama, jie ištikti streso, tad tik skubina mus: „Greičiau, greičiau!“. Bet niekaip nepasako reikalingos informacijos. Mums svarbu, ar yra nukentėjusių žmonių, jei pranešama apie gaisrą, tai neaišku, kas dega – pavyzdžiui, namas ar žolė – į abu atvejus specialiųjų tarnybų reakcija būtų skirtinga. Tad jei skambinantieji sugebėtų suvaldyti stresą ir išgirsti mūsų klausimus, specialiosios tarnybos į įvykio vietą atvyktų daug greičiau.

Apie gailestingumą kelyje. Kartais stebina žmonės, kurie praneša apie kelyje pastebėtą apvirtusį automobilį, bet patys jį pravažiuoja nesustodami. Mums svarbu žinoti, ar tokiame automobilyje yra prispaustų žmonių, kiek jų yra – pagal tokią informaciją sprendžiame, ar pakaks greitosios medicinos pagalbos, kiek ekipažų siųsti, gal reikia ir ugniagesių gelbėtojų. Kartais, vadovaujantis piliečių pranešimais, specialiosios tarnybos išsiunčiamos visai be reikalo, nes paaiškėja, kad tas automobilis jau porą valandų guli apvirtęs, ir nukentėjusių žmonių jame seniai nebėra. Tuo metu pagalbos tarnybos galėjo nuvažiuoti ten, kuri tikrai reikalinga pagalba. Ir viskas tik dėl to, kad žmogus važiavo ir nuvažiavo, nesivargindamas išlipti pažiūrėti. Pagalvokime: o jei tame sumaitotame automobilyje būtų mūsų artimieji, pro kuriuos kažkas važiavo ir pravažiavo.

A. Toliatas: Tad labai svarbu, skambinant į Bendrąjį pagalbos centrą, susikaupti ir informaciją perduoti atsakingai. Kitas dalykas: pamatę nelaimę kelyje, neapsiribokime skambučiu, stabtelėkime bent kelioms minutėms – juk ne atsitiktinai gyvenimas mus ten nuvedė. Gal čia reikia būtent mūsų pagalbos – bus tik geriau, jei užspausime nukentėjusiam žmogui kraujuojančią žaizdą. Tad būkime neabejingi piliečiai ne žodžiais, o darbais.

Donatai, esate ugniagesys-gelbėtojas. Ką pasakytumėte apie pagalbą nelaimės ištiktam artimui?

D. Gurevičius: Mes, ugniagesiai-gelbėtojai, kasmet užgesiname apie 12 tūkst. gaisrų, atliekame apie 6 tūkst. gelbėjimo darbų. Nemažą dalį pastarųjų atliekame kelyje. Bendrasis pagalbos centras yra kaip vedlys, operatyviai filtruojantis įvykį mačiusių žmonių informaciją ir ją perduodantis specialiosioms tarnyboms.

Šio centro darbo esmė yra ta, kad, vadovaujantis vienu efektyviu piliečio skambučiu, galima operatyviai nukreipti, kur reikia, visas pagalbos tarnybas – ugniagesius-gelbėtojus, greitąją medicinos pagalbą ir policiją. Tarkim, gaunamas pranešimas apie avariją kelyje Via Baltica: sunkiasvoris sunkvežimis trenkėsi į priešinga kryptimi važiuojantį automobilį, yra nukentėjusiųjų, sutriko eismas. Tokiu atveju Bendrojo pagalbos centro operatoriai pirmiausia išsiaiškina, kiek yra nukentėjusiųjų ir kokioje tiksliai vietoje įvyko avarija. Pirmiausia siunčiama greitoji medicinos pagalba (kad žinotų, kiek ekipažų siųsti, operatorė tikslina nukentėjusiųjų skaičių) ir ugniagesiai-gelbėtojai, policijos ekipažas – judrioje magistralėje sutrikdytas eismas, tad būtina jį nukreipti kitais keliais.

Bendrasis pagalbos centras gauna labai daug nereikalingų skambučių – žmogus, važiuodamas keliu, pamatęs avariją, praneša bendruoju pagalbos telefonu, ir dažnai tai būna jau ketvirtas penktas pranešimas apie tą pačią avariją.

Pritariu Svetlanai, kad, važiuodami keliu naktį, pastebėję švystelėjusį griovyje automobilio stogą, neturėtume apsiriboti skambučiu telefonu 112 – reikėtų sustoti, išlipti ir pažiūrėti, kas atsitiko. Pasitaiko, kad žmogus, apsivertęs automobiliu nuošaliame kelyje, net kelias valandas išbūna prispaustas. Pats išsikviesti pagalbos negali, tad tas, kuris važiuodamas pro šalį sustoja, labai reikalingas. Ačiū Dievui, turime tokių laimingai pasibaigusių istorijų. Pamąstykite, kiek naudos Bendrajam pagalbos centrui iš informacijos, kad pravažiuodami matėte apvirtusį automobilį. Centro operatoriai yra toli, o jūs važiuojate pro šalį. Tad sustokite ir patikrinkite – gal yra prispaustų žmonių, gal galima tiesiog atsargiai išdaužti apvirtusio automobilio langą, ir nesunkiai sužalotas žmogus pats sugebės išlipti.

Kas pirmas reaguoja į nelaimę? Arba specialiosios tarnybos, arba žmogus, pastebėjęs nelaimę, atsidūręs jos vietoje. Ir skirtumas čia tik toks, kad specialiųjų tarnybų darbuotojai yra profesionalai, gaunantys už šį darbą atlyginimą. Žmogus, atsidūręs nelaimės vietoje, iškvietęs gelbėtojus, gali padėti nelaimės ištiktiesiems ir pats. Daugelis žmonių taip elgiasi. Pastebėję žolės gaisrą, skambina telefonu 112, patikslina adresą ir patys puola gesinti, kol atvyks profesionalai. Pamatę skęstantįjį, iškviečia gelbėtojus ir patys šoka į vandenį gelbėti. Riba tarp profesionalo ir neprofesionalo tik tokia, kad pastarasis turi labai blaiviai įvertinti riziką. Gaisras, skęstantis žmogus, avarija, kur yra sužalotų žmonių, neprofesionalui anaiptol ne kasdienis įvykis. Gali būti, kad žmogus pirmąkart iš arti mato gaisrą arba avariją, kraują, galbūt net bendrosios pagalbos telefonu skambina iš sumaitoto automobilio, nes yra mažiausiai nukentėjęs ir dar pajėgia surinkti numerį 112. Ir tokiais atvejais žmonės gali nemažai prisidėti prie nelaimės likvidavimo, bet, kaip minėjau, būtina susikaupti ir blaiviai įvertinti riziką.

A. Toliatas: Taigi, viena vertus, nelaimės atveju visi tampame profesionalais ir negalime sėdėti sudėję rankas. Juolab pirminė pagalba labai svarbi. Kita vertus, reikia įvertinti riziką – tarkim, per avariją žmogui gali būti sužalotas stuburas, ir tokiu atveju neprofesionalas gali dar labiau pakenkti. Tad kokią pagalbą galime teikti kiekvienas, o ką geriau palikti profesionalams?

D. Gurevičius: Šiandien pirmiausia kalbame apie pagalbą nelaimės kelyje atveju. Čia pirmoji ir didžiausia pagalba – efektyvus skambutis iš įvykio vietos bendruoju pagalbos telefonu, tiksliai nusakyta nelaimės vieta, atsakymai į Bendrojo pagalbos centro operatoriaus klausimus. Galbūt kartais žmonėms atrodo, kad operatoriai klausinėja nereikalingų dalykų, bet jie vadovaujasi profesionaliu klausimynu, parengtu remiantis ir kitų šalių patirtimi. Tad piliečio skambutis bendruoju pagalbos telefonu, tikslūs atsakymai į operatoriaus klausimus (kol gausite iš jo žinią: „Ačiū, informacija pakankama“) ir būtų ta efektyvi pagalba.

Pamatę nelaimę kelyje, jei eismas intensyvus, pasistenkite sustoti taip, kad nesukeltumėte dar vieno eismo įvykio. Kaip minėta, nelaimės atvejais visoms gelbėjimo tarnyboms svarbiausia yra žmogaus gyvybė, tad pirmiausia joms būtina žinoti, kiek yra nukentėjusiųjų, ar yra tarp jų, tarkim, vaikų, kokia nukentėjusiųjų būklė.

Kaip minėta, kartais žmonės būna sužaloti nesunkiai, bet negali patys išlipti iš sumaitoto automobilio, tad padėti sustojęs žmogus gali atsargiai išdaužti automobilio langą (turimomis po ranka priemonėmis, stengdamasis nesusižaloti ir nesužaloti nukentėjusiųjų) ir išvesti žmones. Tai padaryti svarbu, nes po avarijos automobilis gali užsidegti. Jei nukentėjusysis smarkiai kraujuoja, galima, kol atvyks profesionalai, pirmosios pagalbos vaistinėlės priemonėmis sustabdyti kraujavimą.

Vasarą aktuali dar viena tema – skęstančiųjų gelbėjimas. Ir tokiais atvejais labai svarbu suvaldyti stresą, įvertinti riziką. Šią vasarą buvo atvejis, kai skendo mergaitė, ir du žmonės puolė gelbėti. Mergaitę išgelbėti pavyko, bet tie du gelbėtojai nuskendo. Taip atsitinka, kai žmogus gerai neįvertina galimybių. Tarkim, stambus vyras, sveriantis apie 120 kg, pamatęs skęstantįjį, puola į vandenį su drabužiais. Pridėkime streso poveikį. Kartais dar prieš tai būna vartota alkoholio. Pastarasis suteikia energijos ir drąsos, bet fiziškai tokiu atveju žmogus greičiau išsenka, tad vietoj gelbėtojo turime dar vieną auką.

A. Toliatas: Svarbus pastebėjimas.

S. Jauniškienė: Skambinantieji bendruoju pagalbos telefonu dažnai negali nusakyti, kokioje vietoje jie yra – kokioje gatvėje, kelintame kelio kilometre. Tad, kaip ne kartą minėjome, suvaldykime emocijas ir girdėkime operatorių klausimus: iš kur išvažiavote, kiek nuvažiavote. Jei žmogus pasakys, kad, išvažiavęs iš Vilniaus link Molėtų, pavažiavo apie 30 kilometrų, informacija bus gana tiksli. Važiuojant maudytis prie vandens telkinio, pravartu žinoti jo pavadinimą, iš kurios pusės važiuojate – upė ar ežeras gali priklausyti keliems rajonams. Jei link ežero atvažiavote miško keliuku, tai, iškvietę pagalbą, bėkite pasitikti tuo pačiu keliuku. Turėkite telefoną, iš kurio skambinote. Specialiosios tarnybos tokiais atvejais visada įjungia garso signalą, tad, jį išgirdę, galėsite tikslinti vietą – tai labai padeda, nes kartais gelbėtojai ir kelis ar net keliasdešimt kilometrų gali nuklysti.

Be to, skambinantieji pagalbos telefonu turėtų suprasti: pirmiausia gelbėtojai vyksta ten, kur yra nukentėjusių žmonių, kur gresia pavojus žmogaus gyvybei. Todėl smurto artimoje aplinkoje atvejis policijai bus svarbesnis nei, tarkim, iškvietimas dėl išdaužto automobilio stiklo.

A. Toliatas: Tad, suprasdami tai, kurkime pasitikėjimo dvasią. Egidijau, tokią dvasią kuria ir jūsų iniciatyva „Suk rankeną“, puoselėjanti bendrystę ir kitas krikščioniškas vertybes. Papasakokite apie ją.

E. Kazlauskas: Kaišiadorių vyskupija, kaip ir daugelis Lietuvos vyskupijų, šiemet minėjo 90-metį. Šia proga balandžio 9 d. surengėme motociklininkų žygį. Vyskupijos jubiliejų žymintis skaičius gražiai atrodė plakate, nes jis žymi ir saugų greitį. Projektas „Suk rankeną“ siunčia žinią, kad mes, motociklininkai, neturėtume pamiršti krikščioniškųjų vertybių, būti draugiški, kelyje ištiesti pagalbos ranką. Beje, retas motociklininkas, matydamas, kad kam nors kelyje atsitiko nelaimė ir reikalinga pagalba, pravažiuos pro šalį. Tad kviečiu visus būti atsakingus, motociklininkus ir visus vairuotojus rinktis saugų greitį ir nepamiršti apsaugų, ypač motociklininkams.

Pastebėjau, kad automobilių vairuotojams ir keleiviams jau nebekyla klausimų, kodėl jie turėtų segtis diržus – ne dėl policijos, kuri gali skirti baudą, o dėl pačių saugumo. Motociklininkams apsauga vis dar aktuali. Dar, kadangi pagrindinė tema yra pagalba kelyje, norėčiau atkreipti dėmesį, kad žmonės, ypač miestelių ir kaimų, kuriuos pravažiuojame, gyventojai, turėtų geriau pasirūpinti naminiais gyvūnais, kad jie staiga iš kiemo neišbėgtų į gatvę ar kelią. Kiek avarijų yra sukėlę staiga išbėgę šuniukai! Ir pats po tokio atvejo kelis mėnesius rankos įtvarą nešiojau.

O susidomėjusieji „Suk rankeną“ veikla daugiau informacijos apie keliones, įdomias pažintis ir kitką ras grupės Facebooko paskyroje.

A. Toliatas: Tad visus, kuriems svarbus gailestingumas, kviečiu būti solidarius kelyje. Čia visi esame profesionalai, visi viena komanda, tad turime padėti vieni kitiems. Darykime, kas nuo mūsų priklauso, auginkime pasitikėjimą ir, užuot kritikavę, darykime, ką galime, gero, Dievui padedant. Kai tampame vienu kūnu, kvėpuojame viena dvasia, ieškome galimybių padėti vieni kitiems – tai ir yra tikroji komunija.