Popiežius Pranciškus dokumente apie meilę šeimoje komentuoja Himno meilei sąvokų prasmę. Tad publikuojame dar vieną „Amoris Laetitia“ ištrauką. Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai.

Visa tiki

Panta pisteui – „visa tiki“. Šiame kontekste šį „tikėjimą“ reikia suprasti ne teologine, bet įprastine „pasitikėjimo“ prasme. Galvoje turimas ne vien įtarinėjimas, kad kitas meluoja ar apgaudinėja. Toks pamatinis pasitikėjimas pripažįsta Dievo šviesą, kuri slypi tamsoje, tartum žarijos, žėruojančios po pelenais.

Toks pat pasitikėjimas įgalina laisvės santykį. Nebūtina kontroliuoti kito, smulkmeniškai sekioti paskui jį siekiant, kad jis nepabėgtų iš mūsų glėbio.

Meilė pasitiki, palieka laisvėje, atsisako viską kontroliuoti, turėti savo žinioje, valdyti. Tokia laisvė, įgalinanti autonomiją, atvirumą pasauliui ir naujai patirčiai, leidžia santykiui turtėti ir nevirsti horizontų stokojančia endogamija.

Sutuoktiniai, vis iš naujo susitikdami, šitaip gali džiugiai pasidalyti tuo, ką gavo ir ko išmoko už šeimos rato. Sykiu ji įgalina nuoširdumą bei skaidrumą, nes sutuoktinis, kuris žino, kad juo pasitikima ir kad jo nuoširdumas branginamas, nesislėpdamas rodysis toks, koks yra.

O tas, kuris žino, kad yra įtarinėjamas, kad bus negailestingai smerkiamas, kad nėra besąlygiškai mylimas, geriau pasilaikys savo paslaptis, slėps savo paslydimus bei silpnybes, vaizduos save tokį, koks nėra.

Ir priešingai, šeima, kurioje karaliaus tvirtas ir meilės kupinas pasitikėjimas ir, nepaisant visko, bus visados pasitikima, leis išnirti tikrajai jos narių tapatybei ir spontaniškai atmesti apgavystę, netiesą ir melą.

Viskuo viliasi

Panta elpizei – nepraranda vilties ateitimi. Siejant su ankstesniu pasakymu, šis posakis reiškia viltį to, kuris suvokia, jog kitas gali keistis. Jis visada viliasi, kad įmanoma subręsti, netikėtai pražysti, kad vieną dieną sudygs jo būties giliausi potenciniai gebėjimai.

Tai nereiškia, kad viskas tame gyvenime pasikeis. Tačiau pripažintina – nors kai kurie dalykai vyksta ne taip, kaip norėtųsi, Dievas galbūt kaip tik dabar tiesina kreivas to asmens linijas ir iš blogybių, kurių tas asmuo neįstengė įveikti šioje žemėje, išgaus kokio nors gėrio.

Tada viltis reiškiasi pilnatviškai, nes suvokiamas gyvenimo kitapus mirties tikrumas. Tas žmogus su savo silpnybėmis pašauktas į Dangaus pilnatvę. Ten jis bus visiškai perkeistas Kristaus prisikėlimo ir nebeliks jo trapumo, tamsumo ir ligotumo.

Ten to asmens autentiška būtis suspindės visu savo gerumu ir gražumu. Tai mums taip pat leidžia šios žemės nemalonumų sūkuryje žvelgti į tą asmenį antgamtiniu žvilgsniu, vilties šviesoje bei laukti pilnatvės, kurią vieną dieną jis įgis Dangaus karalystėje, net jei dabar to ir nematyti.

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ Nr. 5 (431) 2016 m. gegužė