Tekstas publikuotas Bernardinai.lt knygos „Ateinu kaip gailestingumo karalius“, skirtos Jubiliejiniams metams. 

Esu Faustina. Šį vardą gavau, o tiksliau – išsirinkau, prieš noviciatą. Nes... Tas momentas, kai supratau, jog reikia sugrįžti pas Viešpatį, įvyko Gailestingumo šventovėje vieną pavasario vakarą. Nuo tos akimirkos pamažu šventoji Faustina man darėsi vis artimesnė bičiulė, tad Vienuolijos vyresniajai paklausus, kokio vienuolinio vardo norėčiau, nedvejodama atsakiau – Faustinos. Neabejoju, kad tą akimirką, kai buvau oficialiai priimta į bendruomenę – per noviciato apeigas – ši globėja buvo šalia. Tiesiog žinojau tai. Ji yra čia.

Bet kalbėti noriu apie savo vestuvinę puokštę. Taip. Būtent apie tai. Tikriausiai visos mergaitės vaikystėje svajoja apie savo santuokos dieną: apie suknelę, nuotakos šydą ir, be abejo, puokštę. Ir aš svajojau. Apie baltą pakalnučių puokštę. Ir visad sakydavau, kad mano vestuvės turės vykti tada, kai žydi pakalnutės. Mat ši puokštė gražiausia.

Rodės, savo svajonę turėjau padėti į šalį. Juk galiausiai įstojau į vienuolyną. O ten įžadai, kuriuos artimiausiai galima prilyginti sužadėtuvėms ar tuoktuvėms, vyksta liepos pabaigoje. Jokių pakalnučių. Amen.

Noviciatas. Gegužės mėnuo. Parašiau prašymą duoti pirmuosius įžadus. Ypatinga diena. Tokia ypatinga, kad mano magistra (ugdytoja) nutarė, jog reikia atšvęsti. Ir... išvažiavome į mišką pasiskinti pakalnučių. Gražu. Apsisprendimą palydinti simbolika.

Susiskyniau nemenką puokštelę. Parsivežiau ir ėmiau svarstyti, kur ją padėti. Kambary? Kažkaip nei šis, nei tas. O dar ir kvapas stiprus. Norėčiau nešti į koplyčią. Kristui. Kaip vestuvinę puokštę padėti prie Jo kojų. Kaip ženklą, kad noriu būti amžina Jo sužadėtinė. Puiki mintis, bet... ne mano eilė puošti koplyčią. Juk nesibrausi į kitos sesers teritoriją su savo projektais...

Išganinga mintis – rytoj vienuolijos įkūrėjos Elžbietos gimtadienis. Nunešiu jai kaip dovaną nuo jauniausios sesers, nusprendusios pasišvęsti Dievui jos įkurtoje bendruomenėje. Taip pat gražu ir simboliška. Nutarta. Keliauju į kapines ir padedu ant Įkūrėjos kapo dovaną. Atlikta. Ramu. Mano vestuvių pažadas saugiose rankose.

Po poros dienų Sekminės, išvakares švenčiame su Šventosios Šeimos bendruomenės jaunimu. Jie rengia Šviesos kelią, kuris nusidrieks per visą Marijampolę. Mergina, atsakinga už pirmąją stotį, paprašo, kad palydėčiau ją į kapines. Juk pirmoji stotis – Prisikėlimas. Palydžiu. Nueiname iki seserų kapų. Ir ji paruošia vietą: priešais antkapį, skirtą Įkūrėjai, pastato didelį Jėzaus Veido paveikslą. Iš šonų it vestuvių drabužis nusidriekia dvi ilgos baltos medžiagos, tarytum du dideli kaspinai. Priešais Jo Veidą atsiduria pakalnučių puokštelė. Sužadėtinė šalia stovi be žado. Nespėjusi pasipuošti vestuvine suknia.

Ėjom toliau. Žingsniuojančius pro bažnyčią mus sustabdė vestuvių procesija. Tikrų vestuvių. Jaunimas greit jiems užgiedojo „Aš jums atsiųsiu rožių lietų“, sužadėtiniai kiek sutriko, to juk tikrai nenumatė programoje. Jaunoji rodėsi kiek nepatenkinta. Ji net neįtarė, kad šioje jaunimo minioje yra dar viena sužadėtinė ir, kaip man tą akimirką atrodė, nepalyginamai laimingesnė. Nuo tos dienos jau tvirtai žinojau, kad esu sužadėtinė. Ir įžadai – tik dar vienas „taip“ ištarimas.

„Taip“, kurį reikės ištarti daugybę kartų. „Taip“, kai jo tarti nesinori. Kai būti vienuole nepatogu ir nemalonu, kai sunku. Kai už tai tave siunčia į pragarą, kai aiškina, kaip turi elgtis ir kokia nuskriausta esi. Ir lengvą „taip“, kai Viešpats lieja savo malonės apstybę, kai lengva melstis ir bendruomeninis gyvenimas teteikia džiaugsmą. Kai Jis arti.

Tuomet, kada lengvai galiu užsisūpuot tose saldžios apstybės sūpuoklėse, primenu sau savo globėjos žodžius: sužadėtinė turi būti panaši į Sužadėtinį. Tai žodžiai, nuolatos sugrįžtantys, nuolatos primenantys, kad nuo Taboro kalno reiks nulipti ir stoti po kryžiumi. Su Juo. Kad ateis laikas ir tam. Kad lygiai taip pat turėsiu priimti ir kančią, kurios tikrai bus, naktis, nuogą tikėjimą, kad Sužadėtinis yra, ir pašaipas, kai manęs paklaus: tai kur tas tavo mylimasis?

Faustina stiprina mane. Ji tikrai buvo į Jį panaši kančia ir nuolankumu. Ji ėjo iki galo nešdama ir gausias malones, ir gausias kančias. Su Juo. Ji – tikra sužadėtinė.

Baigiant. Kartą, jau po įžadų, sapnavau šv. Faustiną. Sapne galėjau jos paklaust, ko tik norėjau. Paklausiau tik vieno dalyko: „Ar Tau patinka pakalnutės?“ Ji atsakė: „Patinka.“

Vos įėjau į koplyčią, mane persmelkė Dievo artumas. Aiškiai jutau, kad Viešpats yra šalia manęs. Po akimirkos išvydau Jėzų, visą žaizdotą – ir tarė man: Žiūrėk, su kuo susižadėjai. Aš supratau šių žodžių prasmę ir atsakiau Viešpačiui: Jėzau, labiau Tave myliu, matydama Tave tokį sužeistą ir išsekintą, negu išvysčiau Tavo galybę. [...] Staiga Jėzus atsistojo prieš mane, išvilktas iš drabužių, žaizdomis nusėtu kūnu, akys pasruvusios krauju ir ašaromis, visas veidas subjaurotas ir apspjaudytas. Tada Viešpats man pasakė: Sužadėtinė turi būti panaši į savo Sužadėtinį. Supratau šiuos žodžius iki pat gelmės. Čia nėra vietos jokioms abejonėms. Turiu būti panaši į Jėzų per kančią ir nuolankumą.

Žiūrėk, ką man padarė meilė žmonių sieloms, dukra mano; tavo širdyje randu viską, ko man atsako tiek daug sielų. Tavo širdis man yra atokvėpis[...] (Šv. Faustina, Dienoraštis. 252, 268)

Daugiau >>>