Nuotrauka: „Nemuno“

Per sudėtingus sovietmečio lūžius kiekvienas ėjome vedami savo likimo vingių. Ateidami į šią Žemę nepasirenkame nei Tėvynės, nei jos santvarkos.

Kai vasaros liepų medaus kvapas užleidžia vietą rudeninių chrizantemų  dvelksmui, o padūmavusios ūkanos užslenka ant Alpių skardžių - virš jų pakibęs blankus rudeniškos saulės veidas tampa labai panašus į anąjį, mano vaikystėje matytą virš Davainio-Selvestravičiaus ąžuolų M. Martinaičio Kukučio kaime ir aiškiai primena vaikystės Atminčių šaukinius.

Iki mirties liksiu dėkinga ir senųjų Šveicarijos lietuvių išeivių kartai, sustiprinusiai manyje  tautinį-pilietinį  suvokimą. Patriotiškai nusiteikę po visą pasaulį išsibarstę lietuviai, amžinai sau stiprybės ims iš Tautos gyvybės versmių, maitinančių mūsų lietuviškas sielas, nesvarbu, kur begyventume: Lietuvoje, Sibire ar Amerikoje.

Apie tikrąją Tautos istoriją ir jos didvyrius pasakojančias knygas sovietinio režimo laikais naikino ne caro žandarai, kaip 19-to šimtmečio pabaigoje, o komunistai ir komjaunimo vėliavnešiai.

Profesorė Ainė Ramonaitė rašo: „ Mes neturime istorinės atminties ir pasidėjom blogus valstybės pamatus, sukurdami iškraipyto „teisingumo“ taikymo precedentus, vieną po kito leisdami sudoroti tuos žmones, kurie sudarė moralinį šios valstybės stuburą. Komjuanuoliškas mentelitetas: karjerizmas, puikybė, bevertybiškumas ir visiškas kultūrinis neišprusimas – pasekmė to, ką dabar turime.“ 

Profesorius V. Landsbergis rūpinasi, jog „atgimstančios deržavos agentai“ Lietuvoje kurdami penktąją koloną ir spaudos straipsniuose skelbdami selektyvius iš KGB archyvų paimtus faktus toliau žaloja ir plauna jaunąjai kartai smegenis, skatindami ją tapti mankurtais. Skaudu, kai nenorima įvertinti, jog Lietuva –  iškentėta, išžudyta miškuose, badu numarinta Sibire, priverstinai nužeminta išeivijoje Tauta, tik didžiųjų Tautos patriotų pagalba tapo laisva.

2011 metais keliomis pasaulio kalbomis išleista Z. Baumano knyga „Vartojamas gyvenimas“ primena, kad blogis nėra vien karas ir totalitarinės ideologijos. Jis gyvena nutolime nuo sąžinės priimti į savo širdis istoriją tokią, kokią ją paliko mūsų tėvai.

Tik Lietuvai atgimus, 1992 metais Seimo rūmuose kolekcionierius Domas Akstinas surengtoje pogrindinių spaudos leidinių parodoje -  stebėjosi net patys abejingiausi. Parodoje tautos istoriją aiškino St. Šalkausko, Vydūno, Maceinos raštai, pogrindyje į lietuvių kalbą išverstas A. Solženicyno „Gulago archipelagas“, Lietuvos partizanų kūryba; žurnalai: „Katakombos“, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Parodos lankytojus džiugino uždrausti leidiniai: „Laisvės šauklys“, „Aušra“, „V. Šauklio „Trumpa Lietuvos istorija“, P. Šležio „Vytautas Didysis“, J. Urbšio „Lietuva ir Tarybų sąjunga lemtingais 1939-1940 metais“. Kęstučio Genio poezijos knygelė „Ugnies kryžius“. Parodoje buvo pasaulyje pagarsėjusios maldaknygės ir  maldynėliai.

1999-2006 metais vadovaudama ŠLB - nei užrašinėdama  senųjų išeivių pasakojimus domėjausi, kaip Vakarų Europoje buvo platinami „Katalikų kronikos“ leidiniai, svarbiausius straipsnius išverčiant į kelias kalbas. Dėka Šveicarijos išeivių lietuvių: dr. J. Pečiulionytės ir mokytojo dr. J. Jakaičio vertimų į vokiečių kalbą LK Kronika buvo  prieinama visam laisvajam pasauliui: pasakojo apie komunizmo prievartą išnaikinti katalikybę, nubraukti jos pasaulinę istorinę reikšmę.

Mano karta uždraustus leidinius skaitėme universiteto auditorijose, drebėdami iš baimės, kad nepastebėtų koks nors įfiltruotas kolaborantas kurso komjaunuolis. Nors buvome atsargūs, tačiau seklių akys pastabumu irgi nenusileido. Mums tai buvo puiki neverbalinė tarpusavio komunikacija, turėjusi įtaką mūsų augimui, prisikėlimo kitam naujam gyvenimui vilčiai, paskata kūrybingumui ir individualių kelių ieškojimui. Diskutuodami vis giliau įsitikindavome, jog Tėvynės Tekstas gali būti įsisavinamas  individualiai ir  jautriai. „Gyvenimas yra trumpas; menas – amžinas“- sako lotynų patarlė. Per uždraustą literatūrą įgyta patirtis mus politiškai brandino, ugdė solidarumą ir pasitikėjimą, galėjome teisingai išsiaiškinti santykius su Tėvyne, jos istorija ir Dievu.

Paskutiniu metu „Briedžio“ leidykloje pasirodžius serijos „Komunizmas be grimo“ knygai „Vorkuta! Sukilimas lageryje“ aiškiai prisiminiau buvusio Lietuvos karininko, politinio Vorkutos kalinio Stasio  Zaikausko išgyventas sukilėlio patirtis...

Man bestudijuojant  VU,  išėjo sovietinio žurnalisto raseiniškio B. Minioto knyga „BALFo emisaras“, kurioje buvo juodinama karininko Zaikausko asmenybė. (Kaip parašyta Viktoro Aleknos knygoje „Raseinių gimnazija (1919-1949“ - S. Zaikausko pavardė yra tarp gimnazijos mokytojų: „Stasys Zaikauskas – karinis rengimas 1945 09 01-1946 09 01“,psl. 358.)

Taigi S. Zaikauskas metus dėstė Raseinių gimnazijoje karinį parengimą, kol iš jo buvo pareikalauta atsisakyti Lietuvos karininko priesaikos ir priimti sovietinio karininko priesaiką. Tą padaryti jis griežtai  atsisakė, motyvuodamas tuo, jog: „ Lietuvos karininkas gyvenime duoda tik vieną priesaiką, ir jos niekada neatsisako...“ Už tai S. Zaikauskas buvo areštuotas, nuteistas 25-kiems metams kalėti Vorkutoje.

Stasio žmona, raseiniškė Halina Matuzevičiūtė-Zaikauskienė, prisimindavo:

Stasį suėmė 1946 m. spalio 26 d., o po pusmečio kankinimų Lukiškių požemiuose bei karceryje išgabeno į Vorkutą. Buvo suėmę ir mane, tardė ir mušė, rėkdami, kad pasakyčiau, kur yra vyras, nors vyras jau buvo jų rankose. Nuo suėmimo dienos apie vyrą nieko nežinojau. Suėmimą enkavėdistai labai slėpė, nes turėjo planą inkorporuoti jį į partizanų dalinius. Atseit, niekam nekils nė mažiausio įtarimo, juk jis pats buvo organizavęs partizaninę veiklą, turėjo partizanų tarpe daug patikimų žmonių. Tačiau nieko nepešė, nes Stasys buvo nepalenkiamas jokioms Tėvynės išdavystėms... Kad Stasys nuteistas sužinojau tik tada, kai enkavėdistai atėjo konfiskuoti turto. O turto jokio. Viskas buvo sudegę per karą, gyvenome su tėvais daržinėje, tačiau ir iš jos turėjau bėgti. Raseinių pieninės direktorius, kuris buvo priėmęs mane į darbą, pasakė: „bėk iš čia, nes tave suims. Mane jau buvo išsikvietęs saugumas, liepė, kad tau į krepšelį slapčia įkiščiau gabalą svieto, kad jiems būtų pretekstas tave suimti... Aš nepadariau, bet kitas padarys. Tavo dienos čia suskaitytos. Bėk! Kalbino mane ir geruoju dirbti Raseinių saugumui ir visaip gasdino. Turėjau kaimyną, labai gerą mano mamos, rusės, draugą rusą, tai jis pasakė: “ Jokiu būdu neik į saugumą. Aš jame dirbu ir žinau, kuo gali baigtis, pražūsi kaip muselė įkritusi į išrūgas. Prievarta jie tavęs talkininke nepadarys. Jiems reikia savanorių ir tokių dabar užtenka...“ Tada pabėgau į Vilnių, kur mane priglaudė draugė, garsaus finansninko Jurgučio duktė Venckuvienė ir įdarbino  konservatorijoje...“

Po Stalino mirties sušvelnėjus Sibiro kalėjimų režimui Halina Zaikauskienė 1954 m. vasaros atostogų metu, remiant patikimiems Konservatorijos patriotams-bendradarbiams, nuvyko į Vorkutos lagerį aplankyti savo vyrą, su kuriuo net medaus mėnesio nebuvo lemta išgyventi, nes tuoj po vestuvių jis buvo areštuotas. Prisimenu, kaip jai vykstant į tolimą kelionę, mano Mama pridėjo rūkytų kiaulienos gabaliukų, dešrų rinkę ir porą džiovintų sūrių. Į Sibirą Stasiui Zaikauskui siunčiamuose Halinos siuntiniuose irgi visada gulėdavo mano Mamos pagaminto maisto gėrybės. Halina ir grįžęs iš Sibiro Stasys ją dažnai aplankydavo  ir padėkodavo.

H. Zaikauskienė visą gyvenimą buvo dėkinga konservatorijos, kurioje dirbo buhaltere,  profesoriui Povilui Berkavičiui už parėmimą, ir nepamiršo, kaip Kipras Petrauskas ėjo pas J. Paleckį malonės jos vyrui prašyti. Deja, veltui... Žymųjį neprilygstamąjį lietuviškos operos lyrinį  tenorą Kiprą Petrauską Halina visada prisimindavo kaip Tėvynės patriotą, atkakliai nestojusį į komunistų partiją...

Atgimus Lietuvai, S. Zaikauskas parašė kelias dvasingas prisiminimų knygas apie kalinių kančias Sibiro gulage.

Šeštojo dešimtmečio viduryje Zaikauskui grįžus iš Sibiro, studijų VU metais pas juos gyvenau. Buvęs prieškario nepriklausomos Lietuvos karininkas buvo išsaugojęs ne tik nepalaužiamą tikėjimą laisva Lietuvos ateitimi, bet ir  labai išsilavinęs, apsiskaitęs, aukštos moralės ir kultūros Lietuvis, gyvenąs pagal buvusio Lietuvos karininko moralinius etikos kodeksus. Jo namuose buvo gausi lietuviškų, rusiškų, lenkiškų, vokiškų kalbų knygų biblioteka, kuri vis pasipildydavo sovietų uždrausta literatūra. Susipratusių patriotų Zaikauskų šeimoje aš galėjau plačiau susipažinti su rusų disidentų, tremtinių ir išeivių knygomis, stiprinusiomis mane politiškai.

Zaikauskų butas dieną naktį buvo KGB sekamas. Kruopščiai registruojami visi, kurie jame lankėsi, klausomasi pokalbių iš gatvėje stovinčios KGB seklių mašinos. Išėjus  B. Minioto knygai „BALFo emisaras, dar labiau išaiškėjo, kad  gyvenome sovietinių šnipų voratinklyje.