Popiežius Pranciškus, skrisdamas iš Pasaulio jaunimo dienų Krokuvoje, dar kartą pasmerkė terorizmą kaip nežmonišką blogį, tačiau čia pat pakartojo, kad terorizmo šaknų reikia ieškoti ne islamo religijoje, o pinigų stabmeldystėje. Anot pontifiko, terorizmas veši ten, kur nėra kito pasirinkimo, kur ekonomikoje viešpatauja pinigų dievas, išstumiantis iš epicentro žmogų.

Diskusija apie terorizmo priežastis yra labai svarbi siekiant tinkamai spręsti šią problemą. Trumpai tariant, nuo priežasties identifikavimo priklauso tai, kokių priemonių kovai rinksimės. Vienokie sprendimai reikalingi, jei manome, kad dėl visko kaltas yra islamas, visai kitokie sprendimai peršasi, jei pripažįstame, jog reikia tvarkyti ekonominę sistemą, siekti mažinti atskirtį ir pan.

Pavojingiausi, man regis, šioje situacijoje yra skuboti apibendrinimai. Taip, patogu juos turėti, nes tuomet staiga visas sudėtingas pasaulis vėl tampa perregimas ir visiškai suprantamas. Tik, deja, supaprastinimai, užuot padėję, dažnai pridaro tik dar daugiau žalos. Štai terorizmo ekspertas Kacperas Rękawekas dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ teigia, kad pagrindinis vadinamosios „Islamo valstybės“ ideologų tikslas būtent ir yra Vakaruose išprovokuoti neapykantą musulmonams, kad būtų imtasi niokoti mečetes, islamo kultūros centrus ir pan. Neapykanta musulmonams tik paskatintų dalies jų radikalizaciją. Anot K. Rękaweko, pagrindinis džihadistų tikslas nėra religinis karas, jų siekis – pilietinis karas Europoje. Jų tikslas – chaosas, masinis susipriešinimas, kuriuo jau žaidžiama Vidurio Rytuose, siekiant kurstyti antagonizmą tarp šiitų ir sunitų.

Panašu, kad susiskaldymo pavojų puikiausiai suvokia patys musulmonai, kurie sekmadienį visoje Prancūzijoje dalyvavo katalikiškose pamaldose, norėdami pagerbti prieš savaitę nužudytą kunigą Jacquesą Hamelį. Prancūzijos musulmonų taryba ragino visus tikinčiuosius parodyti „solidarumą ir atjautą“ dėl nužudyto kunigo, o tarybos vadovas Anouaras Kbibechas netgi pareiškė: „Mes visi esame Prancūzijos katalikai.“ Komentuodamas Prancūzijos musulmonų gestą, Ruano arkivyskupas Dominique’as Lebrunas pabrėžė, jog tai yra svarbus brolybės ženklas. „Jie mums pasakė ir manau, kad tai padarė nuoširdžiai, jog ne islamas pražudė Jacquesą Hamelį“, – kalbėjo arkivyskupas. Sent Etjeno de Ruvrė, kur ir buvo nužudytas kunigas, mečetės prezidentas Mohammedas Karabila teigė, kad musulmonams būtina fiziškai parodyti savo solidarumą su krikščionimis ir kitatikiais, nes iki šiol bendruomenės pastangos ne visada būdavo pastebimos. Beje, musulmonai į pamaldas sekmadienį rinkosi ne tik Prancūzijoje, tačiau ir Italijos sostinėje Romoje. „Mečetės nėra ta vieta, kur fanatikai yra radikalizuojami. Mečetės yra priešingos terorizmui, nes čia skleidžiasi taika ir dialogas“, – BBC cituoja Italijos musulmonų bendruomenių sąjungos narį Mohammedą ben Mohammedą.

Kita vertus, man regis, pernelyg dideliu supaprastinimu skamba ir ekonominiai argumentai. Iki kraštutinumo pritemptas toks paaiškinimas į blogį žvelgia jau ne kaip laisvo žmogaus pasirinkimo rezultatą, o struktūrinę problemą, kurią galima išspręsti vien tik įvykdžius tam tikras struktūrines reformas. Kraštutine savo forma tokia teorija iš esmės nuima nuo žmogaus pečių atsakomybės naštą paversdama jį išorės determinantų įkaitu. Suprask, kaltas ne jis, kalta aplinka. Puikiai suvokiu, kad popiežius mintyje turėjo tikrai ne tai, tačiau kalbėti apie tai verta vien tam, kad jo paties žodžiai nebūtų išimti iš konteksto ir pasitelkti ideologiniams žaidimams, taip patį popiežių siekiant paversti kairiųjų stovyklos kariu. Krikščionybė nuo pat savo pradžios kalbėjo apie laisvą žmogaus valią, kurios niekas negali atimti net ir pačiomis sudėtingiausiomis akimirkomis. Aplinkybės, kitaip tariant, gali padėti paaiškinti, tačiau jokiu būdu ne pateisinti elgesį.

Tad kas gi darytina, kad nepasiklystume kraštutinumuose tarp musulmonų demonizavimo ir ekonominio determinizmo doktrinos? Pavyzdžiu, ką pabrėžė ir K. Rękawekas, čia galėtų būti Didžioji Britanija, kur kieto kumščio politika yra derinama su įvairiomis „minkštosiomis“ programomis. Rašytojas Amosas Ozas išskirtiniame interviu „Bernardinai.lt“ kadaise teigė, kad mūšį gal ir galima laimėti ginklais, tačiau taiką galima pasiekti tik idėjomis. Kitaip tariant, policija, kontržvalgyba ir kitos institucijos turi dirbti savo darbą ir ypač atidžiai Vakaruose sekti visus asmenis, kurie kada nors buvo įsipainioję į karus Afganistane, Alžyre, Bosnijoje, Čečėnijoje, Irake ar Sirijoje. Vien iš Sirijos į Europą yra grįžę daugiau kaip 1,5 tūkst. asmenų. Svarbu užkirsti kelius jiems indoktrinuoti ir radikalizuoti jaunimą, kuris neretai apie islamą žino žymiai mažiau nei apie kurią nors mėgstamą futbolo komandą.

Vis dėlto labai svarbu yra ir užtikrinti, kad vietinėms bendruomenėms būtų organizuojami mokymai, rengimas karjerai, pagalba įsidarbinant, psichologinės konsultacijos, įvairūs užsiėmimai. Būtinas aktyvus teisėsaugos bendradarbiavimas su artimaisiais, kurie galėtų informuoti apie įtarimų keliančius giminaičius, ypač jaunimą, kuriuo tokiu atveju susidomėtų ne tik policija, tačiau ir socialiniai darbuotojai, dvasininkai, vietos savivaldos atstovai, sveikatos apsaugos darbuotojai. Apibendrinant galima sakyti, kad tai yra taktika, kuri kietą kumštį pasitelkia tik prieš tuos, kurių kitomis priemonėmis jau nebeatkovosi. Taip, kai kas suskubs kalbėti, kad visa tai yra donkichotiška kova su vėjo malūnais, kokia nors leftistų svajonė, pinigų švaistymas. Tačiau kokios alternatyvos? Vien tik kietosios galios pasitelkimas gal ir gali duoti norimų rezultatų trumpuoju laikotarpiu, tačiau ilgojoje perspektyvoje vien tuo toli nenuvažiuosi. Ypač dabar, kai dažniausiai teroro išpuoliai yra „vienišų vilkų“ darbas, o ne vieno centro, kuriam derėtų smogti lemiamą smūgį, koordinuoti veiksmai.

Rabinas Jonathanas Sacksas, kalbėdamas apie visuomenę, pasiūlė tris metaforas – kaimo sodybos, viešbučio ir namo. Anot jo, dabartinės visuomenės bėda ta, kad ji pernelyg ilgai gyveno remdamasi viena iš pirmųjų dviejų koncepcijų. Visuomenė kaip kaimo sodyba kalba apie tai, kad egzistuoja labai aiškus pasidalijimas tarp šeimininkų ir pas juos užklydusių svečių. Egzistuoja viena aiškiai dominuojanti kultūra, o svečiai, norėdami pasilikti sodyboje, privalo išsižadėti savo kultūros, nelįsti į akis dominuojantiems šeimininkams.

Visuomenės kaip viešbučio modelis kalba apie tai, kad skirtinguose kambariuose gali gyventi labai skirtingi žmonės, kurie tvarkingai moka mokesčius administracijai, laikosi bendrų taisyklių. Vis dėlto toks modelis, pagal kurį paskutinįjį pusę amžiaus gyveno Vakarų Europa, anot rabino J. Sackso, visiškai nekuria tautinės tapatybės, nesuteikia priklausymo jausmo, nekalba apie bendrą istoriją, bendrąjį gėrį, moralinį konsensusą, socialinį solidarumą. Tai veikiau yra atmomizuotos, susvetimėjusios visuomenės modelis, kur rinkos priedėliais tapę individai gyvena kiekvienas su savąja tiesa, tačiau labai dažnai klaidžioja ant nihilizmo, beprasmybės skardžio. Radikalios ideologijos labai dažnai būtent ir gimsta kaip atsakas viską persmelkiančiam beprasmybės jausmui, radikaliam susvetimėjimui.

J. Sacksas kalba, kad šiandien būtina visuomenę kurti kaip bendrus namus, kuriuose į epicentrą grįžta bendrojo gėrio idėja, kur egoizmą keičia altruizmas, kur dialogas keičia galios politiką ir kur kiekvienas gali įnešti savo indėlį kartu pasirašydamas ir bendrą visuomenės moralinių normų deklaraciją. Teisūs yra tie, kurie teigia, kad gyvename didžiulių išbandymų laikotarpiu. Vis dėlto būtų nusikalstama teigti, jog ateitis yra determinuota ir juda numatyta kryptimi. Ateitis yra radikaliai neapibrėžta ir nuo mūsų šiandien priklauso, kokia ji bus. Kruvini teroro išpuoliai gali paskatinti neapykantos ir susipriešinimo augimą, tačiau, kaip parodė į katalikų pamaldas atėjusių musulmonų pavyzdys, taip pat gali tapti dialogo, bendros kovos prieš radikalizmą užuomazga. Tad popiežiaus ne pirmą kartą pakartotas perspėjimas, kad ne islamo religiją dera kaltinti dėl šiandieninių išpuolių yra labai laiku ir reikalingas. Šis pareiškimas tiesia kelius dialogui su tais musulmonais, kuriems smurtas Dievo vardu taip pat yra šventvagystė.