Iš kairės: br. Algirdas Malakauskis OFM, vysk. Linas Vodopjanovas OFM, br. Piotr Strocen OFM Conv, br. Antanas Blužas OFM

Bernardinai.lt

Lietuvos Mažesniųjų brolių ordino Šv. Kazimiero provincijos ministras kunigas Algirdas Malakauskis OFM dalijasi mintimis apie šiais metais Lenkijoje vykusių Pasaulio jaunimo dienų patirtį.

Kokie jūsų įspūdžiai iš Pasaulio jaunimo dienų? Popiežius jaunimui kalbėjo ypač stipriai, net radikaliai. Ar ne pernelyg drąsiai popiežius prašo jaunimo atsiliepti į dabartinę situaciją meile: mylint visus, net priešus?

Man tikrai paliko didžiulį įspūdį popiežiaus žodžiai. Pavyzdžiui, penktadienio vakare Kryžiaus kelias buvo kupinas gailestingumo darbų sielai ir kūnui apmąstymo. Tai buvo labai konkretus kvietimas pamatyti, kad Gailestingumo metai nėra tik vienkartinio įspūdžio reikalas. Jie turėtų labai konkrečiai įsilieti į kasdienybę: aplankant kalinį, sušelpiant stokojantįjį, pakenčiant nuoskaudas... – mylint kasdienybėje. Tai padarė didžiulį įspūdį, ir šis kvietimas atsikartojo per visas dienas.

Popiežius kvietė neužmigti, nebūti apsnūdusiems, bet grįžus į kasdienybę gailestingumo ir mielės darbus išties realizuoti ten, kur gyveni, kad pasaulis keistųsi.

Kaip jaunimas reagavo į popiežių?

Šis popiežius yra labai šiltas, spontaniškas, tad jaunimas jį priėmė taip pat labai šiltai. Šeštadienio vakarą buvo labai gražu, kai, vykdamas į Vigiliją automobiliu, popiežius netikėtai sustojo ir grupę pėsčiomis ėjusio jaunimo pakvietė į savo papamobilį. Jaunimui tai buvo labai netikėtas, bet ir puikus ženklas – popiežius į maldos budėjimą atvyko apsuptas jaunų žmonių.

Žinoma, apsaugos vyrams nelengva, kai popiežius taip spontaniškai elgiasi, tačiau tai jo būdingas bruožas: pabandyti prasiveržti pro visus barjerus, parodant dėmesį eiliniam žmogui, ko šiuolaikinis žmogus labai ilgisi.

Ar turėjote galimybę bendrauti ir su Lietuvos delegacija?

Taip, tris dienas vyko katechezės, kuriose dalyvavau. Iš pranciškoniškos šeimos dalyvavome apie 10 brolių, bent kelios seserys pranciškonės – iš Kretingos, iš Vilniaus, o jaunimo buvo 116. Visur keliavome kartu, dalyvavome programoje, po to kartu su vyskupu pranciškonu Linu aukojome atsisveikinimo, išlydėjimo Mišias. Nuotaikos – labai geros.

Ši karta jau visai kita. Aš pats klausiau jaunimo per išlydėjimo Mišias, kiek iš jų dalyvauja pirmą kartą – atrodo, bent 70-80 % pranciškoniško jaunimo.

Reikalingas kasdienis dėmesys ir darbas su jaunimu, norint jį uždegti, pakviesti dalyvauti tokiuose renginiuose. Reikia jausti ypatingą kunigų, tikinčiųjų, pašvęstojo gyvenimo brolių ir seserų misiją. Tendencija labai akivaizdi: jeigu dėmesio, darbo nebus, nebus ir vaisių.

Tenka pripažinti, kad palyginti nedaug jaunimo atvažiavo iš Lietuvos, turint omenyje, kad tai yra Krokuva, o ne... Filipinai.

Tačiau dalyvaujant katechezėse nuotaika buvo labai šviesi, vyskupai buvo šiltai sutinkami. Tie, kurie dalyvavo, manau, išsivežė didžiulę patirtį, kuri įsirėžė visam gyvenimui. Labai džiugu, kad iš Lietuvos dalyvavo keliasdešimt kunigų, seserų bei brolių vienuolių. Darom, ką galim šiuolaikinėje Lietuvoje ir šiuolaikinėje Europoje.

Apibendrinant, kaip manote, kokią žinią Pasaulio jaunimo dienos įspaudžia Bažnyčiai?

Kun. Algirdas Malakauskis OFM, vyskupas Linas Vodopjanovas OFM ir Mažesniųjų brolių ordino gen. Ministras Michael Anthony Perry OFM

Bernardinai.lt

Popiežius taip pat apie tai kalbėjo, ypač per Vigiliją, kad viena didžiųjų žinių, kurią skleidžia Jaunimo dienos, yra bendrystė, brolystė. Kad žmogus yra pašauktas kurti kitokį pasaulį – kokį Dievas jį norėtų matyti. Sakyčiau, kad Pasaulio jaunimo dienos skleidžia mintį, koks gražus galėtų būti mūsų pasaulis. Štai susirenka vienoje vietoje milijonas ar pusantro milijono žmonių, o policija neturi ką veikti – vien gaivinti nuo karščio nualpusius arba pasimetusiems nurodyti kryptį... Nėra smurto, muštynių ar alkoholio – visai kita nuotaika. Tai parodo, koks galėtų būti pasaulis, jeigu žmonių tarpusavio santykiai būtų grįsti Evangelija. Parodo, kur Dievo dvasia, ten meilė, ten taika ir gerumas, gailestingumas.

O jaunam žmogui, žinoma, reikalingas tas įspūdis, didelė minia. Juk dažniausiai jaunas žmogus savo aplinkoje – klasėje, universitete ar mikrorajone, draugų būryje – kaip tikintis yra mažuma. Turi slėptis arba kovoti už savo pažiūras, o čia priešingai – Pasaulio jaunimo dienose netikintieji yra mažuma. Jaunam žmogui reikia patirti, kad tikėti yra didelis dalykas, kad tikėti labai šiuolaikiška, ir tai, ką pasaulis galbūt įvardina kaip silpnybę, išties yra jėga: meilė, tiesa, gailestingumas – tikroji gyvenimo jėga.

Be to, liudijama Bažnyčios vienybė: su popiežiumi, su vyskupais – tai labai didelis dalykas. Parodo, kad, būdami kartu, galime nuveikti daug.

Gaila, kad pasaulietinė žiniasklaida, tiek Lietuvos, tiek užsienio, praktiškai renginio nenušviečia, tačiau Pasaulio jaunimo dienos vis tiek prasimuša į viešumą, įvairiausiais būdais. Jas geriausiai paliudija tie, kurie grįžta, nes tai pakeičia jų gyvenimus. Jie savo aplinkoje pasakoja, kaip buvo gera, puiku ir nuostabu priklausyti tokiai bendruomenei kaip Bažnyčia.

PJD vyksta nuo 1986-ųjų kas treji metai ir kaskart sutraukia didžiules minias. Jau yra karta jaunų žmonių, kurie yra tų pirmųjų PJD dalyvių vaikai. Ne vienas jų pasirinko pašvęstojo gyvenimo kelią, kunigystę, sukūrė gražias šeimas.

Aš pats galiu vadintis PJD vaiku. Prieš 25 metus pirmą kartą dalyvavau jaunimo dienose Čenstakavoje, o paskui ne kartą pats organizavau keliones, vežiau jaunimą, nes mačiau, kokia tai jėga ir labai norėjosi tuo pasidalinti su jaunimu.

Esu labai dėkingas pranciškonui broliui Astijui Kungiui OFM, kad jis subūrė pirmojo Kretingos jaunimo grupę – apie 30 žmonių – ir išsiuntė mus į Jaunimo dienas. Per tuos 25 metus ir mano gyvenime įvyko svarbių dalykų – brolių dėka, kurie, vos tik pradėję atsikurti, jautė, kaip svarbu gyventi kartu su Bažnyčia, siųsti jaunimą. Dar ir dabar sutinku žmonių iš tos pirmosios grupės: jie arba sukūrę gražias tikinčias šeimas, arba yra pašvęstojo gyvenimo seserys, kunigai.

Gražus sutapimas: 25-metis – nuo Čenstakavos iki Krokuvos. 1991-aisiais pirmą kartą Rytų Europos jaunimas prisijungė prie visuotinės Bažnyčios šventės. Kaip galėtume įvertinti mūsų kraštų Bažnyčios nueitą kelią?

Mūsų kraštuose Bažnyčia vis tiek auga ir bręsta. Prisimenu, pavyzdžiui, organizacine prasme Čenstakavos jaunimo dienos buvo gana chaotiškos, be rimtesnės apsaugos. Man pačiam pavyko prasprukti gana arti popiežiaus, kiti man šaukė: „Stok! Stok!“ ir viskas. Šiandien tai būtų visiškai neįmanoma, būčiau seniai suimtas. Trūko tualetų, kitų struktūrinių dalykų, tačiau vyravo didžiulis pakilimas, daugybė jaunimo iš Rytų Europos.

Aišku, mūsų kraštuose Bažnyčia dar bręsta, tobulėja struktūros ir t. t., tuo pačiu mums lieka iššūkis, kad, brandindama ir augindama struktūras, Bažnyčia išlaikytų ir gyvą dvasią. Manau, toks yra nuolatinis Bažnyčios rūpestis – išlaikyti teisingą balansą.

Kalbino Saulena Žiugždaitė