Linos Japertaitės nuotr.

„Kalvos“ – tai muzikinė grupė, kurią sudaro 5 jaunuoliai: Sigita Stasiulytė, Jovita Skardžiūtė, Rimas Macevičius, Matas Macevičius ir Robertas Dakševičius. Kuo ji skiriasi nuo galybės kitų grupių? Ogi tuo, jog jaunuoliai muzikuodami siekia šlovės ne sau, bet Dievui. „Kalvos“ yra Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) Bažnyčios šlovinimo grupė. Apie šlovinimą, asmeninį tikėjimo kelią, buvimą krikščioniu kasdienybėje bei bendruomenės svarbą pasikalbėjome su trimis grupės nariais – Rimu, Sigita ir Jovita.

Kaip susibūrėte? Kaip kilo grupės pavadinimas?

Rimas: Aš esu seniausias narys, bet prisijungiau ne nuo pradžių. Apskritai sunku atsekti pačią pradžią. Kalvarijų parapijoje buvo įkurta šlovinimo grupė, kurios nariai nuo susikūrimo kito gan ilgą laiką. Kai atsirado noras save identifikuoti, gimė ir grupės pavadinimas.

Sigita: Aš prie grupės prisijungiau, kai joje jau buvo Rimas ir daugelis kitų narių.

Jovita: Kai iš grupės išėjo viena mergina, prisijungiau aš. Pastaruosius trejus metus esame penkiese: aš, Sigita, Robertas, Rimas ir Matas. Kas antrą sekmadienį giedame Kalvarijų bažnyčios jaunimo šv. Mišiose. Būna, kad pakviečia šlovinti Sutvirtinimo sakramento teikimo šventėje, vestuvių ceremonijoje, rekolekcijose ar kokioje krikščioniškoje stovykloje. Bet šv. Mišios yra prioritetas.

Kuo užsiimate gyvenime?

Jovita: Aš baigiau muzikinio teatro studijas, tad ir užsiimu su šia specialybe susijusia įvairia veikla, o pastaruoju metu dirbu vaikų darželyje.

Sigita: Mano profesija – renginių organizatorė, nes baigiau kultūros vadybos studijas. Šiuo metu niekur nedirbu, ilsiuosi.

Rimas: Aš esu muzikos mokytojas ir dar šiuo metu studijuoju muziką.

Kaip atsirenkate, kurias giesmes giedoti? Ar turite savos kūrybos bei mėgstamiausių giesmių?

Rimas: Tekstus renkamės įvairiai. Pagal teksto aiškumą ir artimumą mums patiems bei bendruomenei, pagal liturginį laikotarpį, pagal šv. Mišių dalį ar progą, pagal giesmės paskirtį: skirtą susikaupti arba giedoti energingai, taip pat skirtą garbinti, išpažinti, kviesti, prašyti ar dėkoti. Savos kūrybos kol kas įkomponuojame nedaug. Turiu mėgstamų giesmių, bet pastebiu, kad jos keičiasi. Prisipažinsiu, jog galiu pamėgti giesmę net ne dėl teksto ar melodijos, o dėl to, kaip ji yra atliekama vienu ar kitu instrumentu. Įtakos turi ir tai, kaip aš pats groju giesmėje. Grodamas gitara jaučiuosi laisvesnis ir labiau pasitikintis, tuomet ir melstis pačiam tikriau bei geriau pavyksta sukurti tinkamą maldos terpę kitiems.

Jovita: Yra giesmių, kurios giedant virsta asmenine malda. Tokios man yra pačios mėgstamiausios, atradusi naują siūlau „Kalvoms“ ją išmokti. Asmeniškai man labai artimos Dariaus ir Justinos Žukauskų bei kun. Algirdo Akelaičio kurtos giesmės. Vis pasvajojame patys sukurti giesmių, bet kol kas tai sunkiai pavyksta. Tikriausiai reikia daugiau melstis.

Sigita: Naujas giesmes imame giedoti, kai vienas iš mūsų pasidalina patinkančia giesme. Visai neseniai Jovita prieš Sekmines pasiūlė seną giesmę „Ten, kur Viešpaties dvasia, ten laisvė“ (Chris Tomlin – „Where the spirit of the lord is“). Kaip tik parapijos jaunimas buvo išsirinkęs būtent šią eilutę iš Šv. Rašto kaip Sekminių jaunimo dienos temą. Taigi pasirenkant giesmes įtaką daro liturgija, bažnytinės šventės bei mūsų pačių noras per vienas ar kitas giesmes kalbėti. Savo kūrybos giesmių turime tik kelias, jos sukurtos mūsų buvusios pianistės Linos, žinomiausia iš jų „Tavo veido šviesa“. Iš esmės giesmė yra labai bendruomeniškas dalykas, todėl drąsiai giedame kolegų šlovintojų ar užsienio šlovintojų giesmes. Naujausia mano neseniai atrasta giesmė – Bethel Music „It is well“, ją į lietuvių kalbą išvertė Miesto bažnyčios šlovintojai.

Kas jums asmeniškai yra šlovinimas?

Jovita: Man tai yra toks širdies dėkojimas, malda, džiaugsmas.

Sigita: Kai tik pradėjau šlovinti, visada ieškojau atsakymo į šį klausimą. Atsimenu, kažkada Pakutoje, šlovinimo stovykloje, mes irgi bandėme atsakyti į šį klausimą. Man patiko vieno vyro atsakymas, kad jam šlovinimas yra maldos forma. Aš irgi šlovinimą suvokiu kaip man tinkančią maldos formą.

Jovita: Čia tokia jausminė maldos forma, kuri pakelia dvasią.

Rimas: Man šlovinimas yra ir malda, ir pareiga, nes grojimas jau tapo pareiga, ir tarnystė, nes matai, kad yra žmonių, kuriems to reikia, tai ir džiaugsminga veikla, kadangi grupėje daug išmoksti ir tiesiog labai įdomu muzikuoti. Taip pat kaip liudijimas, nes kai susipažįsti su kuo nors ir pasakai, kur groji, prasideda kalba apie tikėjimą. Šlovinimas yra ir kaip augimas, nes augini savyje maldą, taip pat, kadangi esi grupėje, tai automatiškai turi gerbėjų ir jautiesi svarbus, tada augi, jausdamasis svarbus, gali suprasti, kas iš tikrųjų yra svarbu – Dievas.

Ar giedojimas kaip muzikavimas reiškia šlovę sau ar Dievui?

Jovita: Mes dažnai kalbam, kad giedojimas turi kreipti ne į mus, bet per mus.

Rimas: Bet reikia prisiimti atsakomybę. Jeigu tave giria, pripažink, kad tau tai yra svarbu, ir pasakyk ačiū. Tik reikia saugotis, kad neišpuiktum.

Jovita: Aš kartą supratau, jog Dievas man davė balsą, kad giedočiau. Kai giedu, jaučiu, kad ta mano dovana, jog turiu balsą ir muzikinę klausą, visiškai atsiskleidžia. Davė Dievas dovaną, tad reikia ja naudotis. Mes kartais to gėdijamės. Būna, kad po šv. Mišių mums ploja, o mes to labai nenorime. Atrodo, kad nukreipiame dėmesį nuo Dievo. Bet žmonės plojimais gali padėkoti už tai, kad giedodami padedame jiems melstis.

Kaip sekasi būti krikščioniu kasdienybėje, rutinoje?

Rimas: Atrodo, kad natūraliai tuo gyvenu. Šalia pagrindinės veiklos kartu dalyvauju ir bažnytinėje veikloje, repetuoju su grupe, ir tai įeina į kasdienybę. Nors būna įvairių etapų, kartais per daug emociškai atitrūkstu nuo darbų.

Jovita: Dabar toks etapas, kai jaučiuosi truputį pavargusi nuo pasaulietinės veiklos. „Įsiveli“ į pasaulį ir labai greitai gali tapti drungnas tikėjime. Po kelionės į Taizé per šv. Velykas pajaučiau, kad turiu atsisakyti tam tikrų dalykų, kuriuose būdama, nuolat paminu krikščioniškas vertybes. Kai stojau į muzikos teatro specialybę, galvojau, kad tai bus puiki terpė liudyti savo tikėjimą. Bet dabar suprantu, jog pirmiausia kasdienybėje turiu sąmoningai ir drąsiai stengtis rinktis Dievą.

Sigita: Mano profesija yra labai susijusi su pasaulietine veikla. Susitinku daug žmonių, „įsisukusių“ į muzikos, teatro, kino reikalus, kurie nesiderina su krikščioniškais dalykais. Studijuodama kultūros vadybą, turėjau vieną iš tikslų savu pavyzdžiu skleisti tikėjimą šioje srityje. Man iki šiol tai yra svarbu. Neseniai vykusiame „Nacionaliniame gailestingumo kongrese“ prisidėjau prie koncerto organizavimo, kuriame dalyvavo žmonės iš šou verslo. Man buvo gera matyti, kad įmanoma sujungti krikščioniškus ir pasaulietiškus dalykus, pačią krikščionybę padarant jiems labiau suprantamą. Dažnas nežinome, kad pasaulietinėje kultūroje yra žmonių, kuriems krikščionybė nėra svetima. Būdama tarsi abiejose pusėse jaučiu pareigą surasti bendrą kalbą su jais per tai, kas mus jungia. Kalbant apie kasdienę rutiną, būna, kad kartais pamiršti ir maldas, ir Dievas atrodo toli, bet kadangi manau, jog nėra ribų tarp kasdieniško ir krikščioniško gyvenimo, tai malda dažnai tampa gailestingumo darbu, buvimu su žmonėmis, o giesmė tarsi vietoj dainos.

Jovita: Mane gelbėja tai, kad neapleidžiu maldos. Tuomet, kai nuklystu, Dievas ištraukia. Bet tam reikia daug valios pastangų. Svarbiausia, kad išliktų maldos ištikimybė.

Kaip jūs atėjote į Bažnyčią?

Sigita: Jeigu reikėtų įvardinti ryškiausią tašką, kaip atėjau į Bažnyčią, tai būtų giedojimas. Nei mano šeima, nei aš nebuvome tradiciniai katalikai. Kai mano sesė ruošėsi priimti Pirmąją Komuniją, mūsų šeimoje atsirado Bažnyčia, nes buvo privaloma kiekvieną sekmadienį dalyvauti šv. Mišiose. Palaipsniui ir aš pradėjau eiti į 16 val. jaunimo Mišias Kalvarijų parapijoje. Man labai patikdavo, kaip jaunimas giedodavo šlovinimo giesmes. Tad per muziką ir atėjau į Bažnyčią. Pasibeldė Dievas į širdį per tai, kas svarbu. Vėliau prisijungiau prie šlovinimo grupės, ir tokiu būdu pradėjau gilintis į tikėjimo aspektus ir augti kaip tikinčioji.

Jovita: Mane močiutė vaikystėje vesdavosi į bažnyčią, ir man ten patikdavo. O kai paaugau, nebenorėjau eiti. Bet tai liko vieta, kur apsilankydavau, kai būdavo neramu širdy. Šeštoje klasėje pamačiau kunigą, kuris pasisveikindamas apsikabina su jaunais žmonėmis ir galvojau: kaip čia taip įmanoma? Nežinojau, kad yra jaunų žmonių bažnyčioje. 2010 m. Panevėžyje vyko Lietuvos jaunimo dienos, į kurias per tikybos pamoką mus pakvietė savanoriauti. Aš su draugėmis nusprendėme savanoriauti. Pradžioje į viską žiūrėjome skeptiškai, bet per savanorių išvakarės šv. Mišias su drauge staiga pravirkom ir išgyvenom kažkokią tiesos akimirką. Dėl to Jaunimo dienos buvo kupinos pilnatvės džiaugsmo. Nuo to laiko prasidėjo visa mano krikščioniška veikla ir tikėjimo tiesų pažinimas.

Rimas: Mano šeima tikinti, tad aš nuo mažens ėjau į bažnyčią. Tačiau paauglystėje atitrūkau. Visgi per įvairius įvykius, tokius kaip stovykla, piligriminė kelionė, koks nors renginys ir pan., palaipsniui sugrįžau. Gaudavau tiek žinių, tiek įvairių potyrių, džiaugsmo. Ir dabar visa tai tęsiasi.

Priklausote Kalvarijų parapijai. Kodėl jums reikalinga bendruomenė? Ką jums reiškia buvimas bendruomenėje?

Jovita: Bendruomenė reikalinga, kad „neštų“ maldoje, pastiprintų.

Sigita: Čia tinka palyginimas iš Biblijos, kur sakoma, kad perlaužti šluotą iš daugybės šakelių yra sudėtingiau nei kiekvieną šakelę atskirai. Bendruomenė yra kaip didžiulė šluota, kuri tave palaiko. Ir apskritai man yra gera ir smagu susitikti žmonių, kurie yra tame pačiame kelyje.

Jovita: Kai susitinki bendruomenės narius po visų savo kasdienybės darbų, pasijauti, kad grįžti pas savus, tarsi namo. Gali būti savimi, nes žinai, kad mes visi galvojame apie tą patį. Jėzaus vardas yra toks natūralus, gali drąsiai apie Jį kalbėti.

Sigita: Gera žinoti, kad Dievas, tikėjimas, malda nėra svetimi dalykai. Darbe, koncerte ar kitoje veikloje privengi apie tai kalbėti, o čia tokie dalykai visiems savaime suprantami, todėl nereikia niekam pataikauti, aiškinti ar bijoti. Gali bėgti iš taško A į tašką B, bet jeigu netikėtai sutinki žmogų iš bendruomenės, jis tampa tarsi šalto vandens gurkšniu karštą dieną. Gera žinoti, kad jis tikintis, kad tai savas žmogus.

Jovita: Atrodo, jog tie žmonės reikalingi tam, kad per juos kalbėtų Dievas.

Rimas: Kalvarijų bendruomenė yra labai neaiškus darinys. Tai nėra organizacija, neaišku, kiek jai priklauso žmonių. Vieną kartą ateina vieni, kitą kartą kiti, todėl negalėčiau apie kiekvieną tiksliai papasakoti, kuo gyvenime užsiima, bet ne tai esmė. Esmė, jog pavyksta tą žmogų priimti. Kartais būna, kad sutinki kokį parapijietį po metų, bet atrodo, kad jis buvo vakar. Man tai netgi žavu. Būna, kad norisi mažiau dalyvauti parapijos gyvenime, bet svarbiausia, kad, kai grįžti, tave vis tiek priima. Bendruomenėje gali drąsiai abejoti, kritikuoti. Tikėjime yra daug neaiškių dalykų, todėl bendruomenėje kyla įvairių diskusijų. Būna net argumentų prieš Bažnyčią, bet iš jų ir kyla tiesa. Pats santykis su bendruomenės nariu labai įdomus. Nepasakytum, kad jis yra tavo draugas, giminaitis ar kaimynas. Niekaip kitaip jo nepavadinsi kaip „bendruomenioku“ arba „iš parapijos“.

Jovita: Kartais būna pagunda nutolti nuo bendruomenės. Kai ilgesnį laiką nedalyvauji bendroje veikloje, kyla minčių, jog nesi vertas būti to dalimi ir pan. Piktasis nori, kad taip galvotume ir būtume po vieną, nes tuomet esame silpni. Bet vos sugrįžusi į bendruomenę suprantu, kokia didelė dovana būti su tikėjimo broliais ir sesėmis.