Saulius Sidaras. Vis tolstantis HORIZONTAS. Iš rusų kalbos vertė Irena Raščiuvienė. – Vilnius: Margi raštai, 2016. – 251 p.

Septynerių mamos numylėtinis tampa sovietų liaudies priešu ir kartu su broliu, aštuoniasdešimtmete senele ir mama, kurią nuo šoko suparalyžiuoja, ištremiamas į Sibirą (tėvą, pamėginusį pabėgti, nušauna). Pirmoji maumedžio spyglių „dieta“, šešiolikmečio brolio, kuris tampa ir motina, ir tėvu, griežtas auklėjimas: „Gausi penkis diržus, jei tylėsi. Jeigu rėksi – dešimt.“, pirmoji, žinoma, rusų mokykla.

Iš tolo, iš kito Jenisiejaus kranto matytų geologų stovyklos sužadintas smalsumas, vėliau – geologijos studijos, savarankiškas paauglio gyvenimas ir anksti išryškėjęs nepaprastas atsparumas ir įgimtas sumanumas: „Aišku, kol manęs nebuvo, jie lagaminą jau buvo iškrėtę ir visą jo turinį matę. Bet aš atsisakiau atiduoti cukrų. Tada mano skriaudikas išsitraukė peiliuką. Bet tokių peiliukų aš buvau prisižiūrėjęs Jarceve ir nė kiek neišsigandau. Juo labiau kad už mano kerzinių batų aulo buvo įkištas geresnis peilis – suomiškas.

Lyg ketindamas juo pulti aš palinkau į priekį ir tuoj pat pamačiau, kad mano skriaudiko įniršis atlėgo. Ateityje šis suomiškas peilis dar ne sykį mane gelbės... Taip, tie berniūkščiai jau buvo patyrę, nors ir teturėjo vos po keturiolika metų... O aš tariau: – Gerai, cukrų aš ištrauksiu, bet padalinsiu jį visiems. Taip per valandėlę mano cukraus atsargos ištirpo, bet užtat tarp šio kambario publikos aš įgijau autoritetą.“

Dar vėliau buvo kvapą gniaužiantys geologų žygiai per nuožmų šaltį, pavojingas šiaurės upes, susitikimai su lokiais, nganasanais, evenkais etc., Aukso kalnų valdove, Sibiro atsiskyrėliais (tarp jų būta ir lietuvių, iš Lietuvos pabėgusių nuo KGB persekiojimo), Putorano plynaukštė, keista, beveik mistinė, viena iš sunkiausiai pasiekiamų Žemės vietų, bandymas praskleisti Tunguskos fenomeno ir Arktidos paslaptį, 20 tūkst. milijonų metų amžinajame įšale „išlaikytos“ mamutienos šašlyko skonis, uigūrų tvirtovės legendos, nepaprasti potyriai Čingischano gimtinėje ir ne itin svetingai pasitikę tuviai.

„Sykį, leisdamiesi Mongun Taigos šlaitu, apsistojome papietauti. Kaip įprasta, sukūrėme nedidelį laužą ir išsivirėme arbatos. Laužo angliukai dar bliksėjo kaip mažos žvaigždutės, o mes iš emaliuotų puodelių palaimingai siurbčiojom stiprinantį karštimą šalto kalnų oro apgaubty. Staiga kažkur šone pasigirdo toks garsus pokštelėjimas, jog puodelis iškrito man iš rankų, o karšta arbata išsitaškė ant kelių.

Nieko nesuprasdamas pašokau nuo akmens, susiradau nukritusį puodelį ir ėmiau žvalgytis. Ar šūvis atsitiktinai pataikė į puodelį, ar tai buvo taiklumo demonstravimas, taip ir liko paslaptis, o man beliko dėkoti Dievui, kad šūvis nepataikė į galvą. Vytis buvo beprasmiška, bet, mėgindamas nusiraminti, iššoviau karabinu į viršų. Buvo gaila pramušto puodelio, sugadinto arbatos gėrimo ritualo taip pat... Vėliau pasitaikė ir daugiau incidentų.“

Profesorius, habilituotas geologijos mokslų daktaras Saulius Sidaras, Krasnojarsko lietuvis, savo nepaprasto gyvenimo istoriją pasakoja ekspresyviai, įtaigiai, netgi valiūkiškai, su nuosaikiu, švelniu humoru. Nors knygos pavadinimas ir elegiškas. Kaip vaikystėje akimoju įsiurbdavo Žiulio Verno knygos, taip įtraukia ir S. Sidaro pasakojimas. Tik skirtumas tas, kad pastarosios istorijos – ne pramanas, visa tai pats autorius patyrė ir išgyveno.

Nuostabi knyga. Lietuvių kelionių ir atsiminimų literatūrą praturtinusi ekspresyviu stiliumi, nauja tema. Į Sibiro gamtą, žmones autorius žvelgia objektyvaus mokslininko, kartais – poeto žvilgsniu. Vienas kitam tai neprieštarauja. O lydinys – talentingai parašyta knyga, grakščiai supinanti ir skaudžią asmeninę autoriaus gyvenimo, tėvų šeimos istoriją, ir sutiktų žmonių pasakojimus, impresijas, mokslinius faktus ir ekskursus, tenykščių tautų sakmes...

P. S. Sakau „lietuvių literatūros“, nors pats autorius rašo rusiškai. Turbūt galim kalbėti apie XX pabaigos – XXI amžiaus pradžios lietuvių literatūros (kultūros, visuomenės) reiškinį – rusiškai kuriančius, rašančius lietuvių autorius. Reiškinį, rodantį tautos tragedijos mastą. Iškiliausių mūsų tautiečių palikuonys, ištikimai ir neatšaukiamai mylėję ir tebemylintys Lietuvą, ne tik kad neteko tėvynės, namų, šeimos, normalios vaikystės, bet buvo priversti mąstyti, kalbėti, rašyti svetima, užgrobėjų įbrukta kalba.