Klaros santykiai. Spektaklio akimirka. Donato Stankevičiaus nuotr.

Kaip, kuo gyvena ir jaučiasi jaunas žmogus šiandien? – tai mąstyti, žinoma, verta ir vertinga visados, tačiau dabartyje, sakytina, tiesiog būtina. Aukštojo mokslo reformos, mokamos – nemokamos studijos, jeigu mokamos – kokia kaina? – klausimai, keliantys nerimą visos Europos, gal net pasaulio jaunajai kartai. To akivaizdoje galima pažymėti, jog šiuolaikinėje tikrovėje net ir įgytas aukštojo mokslo diplomas, pelnyti moksliniai laipsniai – abejotina socialinių santykių, raiškos viešojoje erdvėje, įsitvirtinimo ir gero gyvenimo garantija...

Apie tai dažniau ar rečiau pagalvojama, tyliau ar garsiau kalbama įvairiose žiniasklaidos priemonėse; savo nuomonę išsako švietimo sistemos ar ir platesnio lauko dalyviai, visuomenininkai, pasisako politikai. Kaip jaunas žmogus (įsi)gyvena? – reikšminga žvelgiant į dabartį, bet gal dar svarbiau žvilgsnį kreipiant ateitin.

Menas niekada nelieka gyvenimo paribyje, užribyje, jeigu (dažniausiai) jis ir nekalba tiesiogiai, tai nereiškia, kad socialiniai klausimai neužduodami, nemąstomi, apeinami. Priešingai, menas paprastai dar netgi anksčiau ima pranašingai metaforų, asociatyvine kalba signalizuoti apie tai, kas bus problema, visuomenės yda, liga rytoj, poryt, o šiandien tėra nežymus simptomas, vos galimas užčiuopti ar tik nujausti.

Viena būties pa(si)rodymo, at(si)vėrimo galimybę siūlančių meno rūšių – teatras, kur su(si)tinkama čia ir dabar išgyventi būtį, idant nuskaidrėtų ir išsiskleistų, pasirodytų prasmė – gyvenimo, esaties, santykių. Taip teigti leidžia Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Klaros santykiai“. Tai antroji iš pristatytų septynių NKDT premjerų neseniai pasibaigusį 95-ąjį kūrybos sezoną.

Gabrielė Aničaitė

Kaip suponuoja pavadinimas, spektaklio dėmesio objektas – santykiai – kaip gyvena, tarpusavy sugyvena žmonės? – artimi ar tolimi jie vienas kitam? – galima tik svarstyti, būtent tam ir provokavo, kvietė teatras. Kiek svarstyta? – klausimas taip pat lieka atviras, nes jis, ko gero, pirmiausia atsakomas kiekvieno asmeniškai. Žiūrint viešosios erdvės, (kultūrinės) žiniasklaidos informavimo priemonių konteksto, atsakymas liūdnas – nesvarstyta, galima sakyti, visiškai.

Todėl, net jau paskutinį kartą sezoną suvaidinus spektaklį, verta pasikalbėti su jaunosios kartos aktoriais Gabriele Aničaite ir Andriumi Gauču, įkūnijusiais Klarą ir Tomą, vienus pagrindinių personažų; nors Klaros santykiuose veikėjai, galima sakyti, – lygiavertės svaros.

Tarp jų mezgasi nauji ar vis labiau trūksta senieji ryšiai, ko akivaizdoje – žmogus lieka vienas su savimi ar vienišas tarp kitų, tokių pat vienišų. Žiūrint į šiandienos kontekstą regisi, jog vienišumas, vienatvė – labai dažno žmogaus būsena, jausena, tai, ko gero, viena pagrindinių visuomenės žlugimo priežasčių ir pasekmių vienu metu. Tad pokalbio prieiga – Dea Loher pjesės „Klaros santykiai“ (2005) idėjos, kurios mąstomos neklasikinės filosofijos pradininko Arthuro Schopenhauerio, į gyvenimo problematiką žvelgusio per unikalią egzistencinę patirtį, jausmus, minčių apsupty. 

Laikantis A. Schopenhauerio pozicijos, jog „visas šis pasaulis yra tik objektas, susijęs su subjektu, stebinčiojo stebinys, vienu žodžiu – vaizdinys“, – klausta, kaip regite šiandienį pasaulį? Jūsų akimis – koks jis?

Aktoriai vienareikšmiai žymėjo, jog pasaulį kiekvienas mato individualiai ir unikaliai, tad matymas, pasirinkimas matyti ir lemia, koks pasaulis supa, koks jis tau. „Mano pasaulis yra gražus, o grožis man – įvairovė ir autentiškumas, – teigė G. Aničaitė akcentuodama: – Svarbu netingėti pamatyti. Kiekviena diena – nepakartojama, autentiška, vienintelė. Ją puošia bet koks oras, bet kokios emocijos, visi sutikti žmonės. „Šiandien“ – vienintelis, brangiausias mūsų turtas.“

Andrius Gaučas. Justės Šuminaitės nuotr.

Į pasaulį kaip kūrybos objektą žvelgiantis A. Gaučas jį regi tarsi gyvą, nuolat kintantį, besikuriantį organizmą. „Galbūt dėl to, kad pats esu kūrėjas, kiekvieną dieną matau kaip naują pradžią, naują režisūrinį, vaidybinį gabalą, kurį ir reikia kurti pačiam... – kūrybiškumo aspektą ryškinęs aktorius žymėjo ir būties dvilypumą: – Nors tiek gražių dalykų šiandieniame pasaulyje, kad ir kaip būtų gaila, jame taip pat daug skausmo, daug pykčio, vis dar daug neapykantos, neteisybės, nelygybės. Viskas zebro principu: juoda–balta. Bet, mano galva, galimybių kurti šviesą – labai daug, ir balta visada laimi.“

Klaros pradžios žodžiai: „Jie mane atleido. Kartą ar du gyvenime, / tai gali kiekvienam atsitikti. / Ko gero, šiais laikais / reikia net būti tam pasiruošus.“ Plėtojant ankstesnį klausimą, greta turint veikėjos ištartį, teirautinasi, kokia jauno žmogaus, dar tiksliau – jauno aktoriaus – būtis ir buitis – tikrovė šiandien? Kaip jaučiatės, (iš)gyvenate teatro scenoje, kulisuose?

„Buitis nuolat stengiasi užgožti būtį, – teigė G. Aničaitė pabrėždama, – tai vyksta nejučiomis, tad procesą pastebėti – gana sunku, dažniau pajuntame jau pasekmes. Mes vis siekiame harmonijos, kuri suteiktų laimės, tačiau dažnai apsigauname, sutelkiame visas jėgas išoriniam harmonijos įspūdžiui sukurti.  Daugybė žmonių, kurie, atrodo, turi viską – vis tiek nesijaučia laimingi.

Taip nutinka, kai leidžiame laimėti protui – kai bandome racionaliai rasti laimingo gyvenimo formulę. Be abejonės – buitinis komfortas svarbus, tačiau galima visą gyvenimą dirbti dėl geresnių gyvenimo sąlygų ir vis tiek nerasti pasitenkinimo. Ir galima, rodos, nieko neturėti ir būti absoliučiai laimingam“, – pabrėžė aktorė savo pagrindiniu tikslu nurodydama siekį: „Atidžiai klausytis širdies ir keliauti tik tuo keliu, kurį ji man parinks.“

Klaros santykiai. Spektaklio akimirka. Donatos Stankevičiaus nuotr.

Pašnekovė, gyvenime pasikliaujanti širdimi, vidiniu balsu, taip pat renkasi elgtis ir būti scenoje: „Mano nuomone, scena nepakenčia racionalumo. Žinoma, reikia daug tikslumo ir koncentracijos, tačiau svarbiausia – atpalaiduoti širdį, nutildyti protą, tik tada galima rasti tikrą ryšį tiek su partneriais, tiek su žiūrovais.“

A. Gaučas, nemėgstąs apibūdinimų, kuriais tarsi nusakoma visuma, tačiau vieną žodį pritaikyti ir juo kalbėti apie visus žmones – negalima, pripažįsta: „Gyvename kapitalistinėje sistemoje, vartotojų visuomenėje, esame priversti lyginti, orientuotis į kažką labai konkretaus, materialaus ir apčiuopiamo, nes kitaip atrodo – gyveni beprasmiškai, nevertingai. Manau, būties ir buities klausimus sprendžia kiekvienas (jaunas) aktorius. Pradėti kurti, įsitvirtinti ir eiti tolyn, siekti dar, vis daugiau iš šitos profesijos nepaprastai sudėtinga“, – teigė pašnekovas, apie aktorystę kalbantis būties lygmeniu.

Jo žodžiais, aktoriaus profesija yra dvilypė – labai neapčiuopiama ir kartu labai konkreti, aiški. „Būtent nuolatinis kismas, neapčiuopiamumas ir yra vertingiausias, įdomiausias dalykas. Tai (beveik) neleidžia atsirasti rutinai“, – kuri, kaip pabrėžė aktorius neturi nieko bendra su dažna bohemiško gyvenimo asociacija.

„Visą laiką sakau, aktorystė nėra kažkuo kitokia profesija nei medicina ar, tarkim, pedagogika. Buitis yra tokia pati, kaip ir visų kitų žmonių. Aišku, ji yra šiek tiek daugiau chaotiška, o manoji – nepaprastai chaotiška, – su šypsena veide atviravo A. Gaučas. – Kartais nesinori tvarkytis namų, ypač grįžus po sunkios repeticijos, geriau sėdėti parke ar važinėtis dviračiu ir stengtis išvėdinti galvą. Bet visada labai sveika, kaip sakydavo mano mokytojai Velta ir Vytautas Anužiai, – kuriuos nepaprastai myliu, – sveika yra persijungti ir grįžti, būti čia ir dabar, kadangi ši profesija yra persijunginėjimo menas. Buitis padeda tvirtai atsistoti ant žemės, o tik tvirtai stovėdamas gali eiti toliau, tad reikia derinti būtį ir buitį.“

Klaros santykiai. Spektaklio akimirka. Donato Stankevičiaus nuotr.

Teatro scena kaip būtis, gyvenimas iš naujo ir kaskart kaip pirmąjį ir vienintelį. „Prasidedant spektakliui, atrodo, kažkas gimsta; aš tarsi susikuriu iš naujo, ištrinu visą save kaip Andrių. Tai valandos ar dviejų trynimo, persikūnijimo procesas. Kulisuose visada seku spektaklį, stebiu, kaip vaidina kolegos, čiuopiu vaidinimo kvėpavimą, fiksuoju spektaklio kardiogramą, kad žinočiau į kokį – aukštą ar žemesnį – tašką man scenoje įšokti, ką pakelti arba išlyginti.

Vaidinant manyje tarsi laužas dega, o pasibaigus spektakliui, kai užgęsta paskutinis prožektorius ir pasigirsta plojimai, atrodo, tas žmogus, kuris gyveno manyje, išeina, atsisveikina. Iki kito karto, kurį jis turės būti visai kitoks, ne prikeltas iš miego, bet atėjęs iš naujo. Visiškai baltas, naujas – tyras“, – aktoriaus buvimo scenoje potyriu, išgyvenimu dalijosi A. Gaučas.

„Kiekvieno individo gyvenimas, jei apžvelgtume jį apskritai kaip visumą ir išskirtume tik reikšmingiausius bruožus, visada yra tragedija; bet smulkmenos tėra komedija. Juk kasdieniai rūpesčiai ir kančios, nuolatinis akimirkos irzlumas, kiekvienos savaitės norai ir baimės, kiekvienos valandos negandos dėl nuolat pasirengusio iškrėsti pokštą atsitiktinumo yra tik komiškos scenos.

Tačiau niekada neišsipildantys troškimai, bevaisiai siekiai, likimo negailestingai sutrypiamos viltys, nelemtos viso gyvenimo klaidos, nuolat stiprėjančios kančios ir pagaliau mirtis vis dėlto yra tragedija.“ Pirmiausia – komedija ar tragedija Jums priimtiniau, kaip aktorei? Kaip žmogui? Kurio žanro daugiau pastebite gyvenime, tikrovėje?

G. Aničaitė pažymėjo, jog savęs kaip žmogaus negalinti ir neskirianti nuo savęs – aktorės. „Viskas yra tolygu – visos pamokos, kurias gaunu gyvenime, praverčia scenoje ir atvirkščiai.“ Pašnekovė teigė neturinti mėgstamo žanro: „Darbas arba įdomus, arba ne. O gyvenimas, manau, neturi gryno žanro. Visur ir visada galima rasti ir pilkų, ir sidabrinių atspalvių. Viskas priklauso nuo požiūrio.“

A. Gaučas gyvenimo tikrovėje dažniausiai pastebi tragikomiškumą: „Vaidiname tragikomediją! – šypsodamasis pabrėžė pašnekovas, prisipažindamas, jog kaip žmogui ir kaip aktoriui jam priimtinesnė – tragedija, drama... – Pasaulinė literatūra, klasika, didžiosios dramos yra tragedijos – tai skaudūs ir sunkūs išgyvenimai.“

Aktorius prisiminė ir su didele meile kalbėjo apie Orino personažą iš spektaklio „Elektrai skirta gedėti“. „Tai – mano svajonių vaidmuo, prie kurio teko prisiliesti dar studijuojant. Tragedijoje užkoduotos ir išrašytos pačios didžiausios žmonijos aistros, tokios, kokių gyvenime turbūt ne visada ir patirsi, o tai sukurti yra menas. Sugebėti išgyventi tai scenoje! – yra menas. Perleidžiant per save, visa tai suvokti, iš tiesų savyje išgyventi ir sukurti tragišką vaidmenį – dėl to ir vertinga šita profesija. Tai pats prasmingiausias dalykas.“

Tačiau komiškus vaidmenis pašnekovas teigė kuriantis taip pat su dideliu džiaugsmu, šypsena, kadangi, jo žodžiais, būtent „komiškiems personažams dažnai skirta griauti ketvirtąją sieną ir bendrauti su žiūrovais tiesiogiai, o tai man patinka, mėgstu matyti gyvus veidus, reakcijas čia ir dabar“. Publikos meilė galbūt priežastis, kodėl komedija – sekasi, tad jose aktoriui tenka vaidinti gana dažnai, o tai leidžia kitaip pamatyti gyvenimą: „Kasdienybėje, deja, viskas pernelyg dramatiška, per daug tragiška, bet tikrovė nėra tokia baisi. Dėl to vaidinant „Pone Kolperte“ picų išvežiotoją Rudį ar „Hamlete“ Gildensterną man gera, tada pamatau, suprantu, jog į viską reikia pažvelgti iš kitos pusės, ir viskas pasikeičia, tikriausiai pasikeičia...“

A. Schopenhaueris rėmėsi tradicine indų ir kinų filosofijos idėja, teigiančia žmogaus ir jį supančio pasaulio vienybę; jo pozicija: per detalę galima pažinti visumą. Todėl, filosofo teigimu, žmogus šiame pasaulyje susiduria tik su asmeniniais vaizdiniais, pojūčiais, valios pokyčiais, dėl to išorinio pasaulio reiškiniai jį veikia tik tiek, kiek tai siejasi su jo vidiniu pasauliu. Jis citavo upanišadas: „Aš esu nedalomoje visumoje kartu su visais šiais kūriniais ir, be manęs, nieko nėra.“ Akistaton pastatant Klaros santykių gyvenamą realybę, kai Gotfrydas netekusiai darbo Klarai sako: „Praradęs darbą žmogus / nepuola imti paskolos, / kurios net negalėtų grąžinti, / pirmiausia reikėtų stengtis / susirasti darbą, / o po to – visa kita. / Tokia būtų logiška seka, / tokia yra tvarka, / pagal kurią viskas vyksta. – o Klara ištaria: – Aš – nepriklausomas ir laisvas žmogus, / aš turiu savo teises.

Turiu sugebėti pati savimi pasirūpinti.“ Kokį santykį tarp aplinkos ir žmogaus, tarp sistemos ir jos dalies, dalyvio, individo matote, patiriate spektaklio metu? Gyvenime? Kaip vertinate? Kiek laisvės – būti, reikštis, pasireikšti – šiandien turi (jaunas) žmogus? Kiek galimybių išnaudoja ir kiek to, ką jis daro, jo raiškos, reikia kitiems, aplinkai?

G. Aničaitė spektaklį nusakė taip: „Visi iki vieno „Klaros santykių“ personažai – prislėgti aplinkos, sistemos. Arba tiksliau – jaučiasi prislėgti, įkalinti ir aktyviai ieško būdų, kaip išsilaisvinti.“ O vaidinimo realybės situacijas tarsi tapatindama ir drauge aptardama gyvenimo tikrovę aktorė teigė esanti visiškai įsitikinusi –„tikra laisvė yra tik vidinė. Ir nesvarbu, kur tu išvažiuosi, kokių imsies veiksmų, nuo savęs nepabėgsi. Pirmiausia reikia susitaikyti su savimi, patikėti savo jėgomis, pajusti, kad nesi priklausomas nuo kitų žmonių nuomonės ar įtakos. Tada ir išorinė laisvė – ranka pasiekiama. Tad laisvė būti, reikštis ir pasireikšti – mūsų širdyje. Reikia tik drąsos ja pasinaudoti.“

Pašnekovė, kalbėjusi apie drąsą išnaudoti galimybes, būti laisvam, taip pat pažymėjo: „Saviraiška, mano manymu, negali būti savitikslė – kiekviena kūryba turi būti nukreipta ne į vidų, o išorę. Kūryba – tai ne noras išreikšti save, o padovanoti save kitiems. Jei tai, ką darai bus nuoširdu, visada bus ir reikalinga, – teigė aktorė pridurdama: – Žmonėms iš prigimties reikia vieniems kitų, dalinimosi.“

A. Gaučas pritarė, jog spektaklio veikėjai, ypač Klara ir Tomas, yra sistemos įkaitai, jie abu eina prieš ją. Tačiau pastaroji, aktoriaus žodžiais, „dažnai būna stipresnė už žmogų“. Vis dėlto spektaklyje Klarai tarsi pavyksta nugalėti, tačiau to kaina, sakė aktoriai, deja, yra per didelė. (Klara nusižudo būdama nėščia. – pastaba – straipsnio autorės E. B.) Kalbėdamas apie sistemą, A. Gaučas teigė, jog baisiausia, kad sistema – tai visuomenė, ją sudarantys žmonės, kurie, kaip matoma teatro realybėje, ir suėda Klarą.

„Sistemai dažniausiai nerūpi individualybė – vieno žmogaus rūpestis, vieno žmogaus skausmas... – kalbėjo aktorius, panašius dalykus pastebintis ir gyvenime, – sistema nemėgsta asmenybių ir individualybių; sistemai dažniausiai reikia dar vienos pilkos masės dalelės. – Tačiau pašnekovas čia pat tvirtino, – be kažkokios konkrečios sistemos negalėtų egzistuoti tolerantiška ir sociali, intelektuali visuomenė. Tad ji reikalinga, tik, aišku, daugeliu atvejų galėtų būti lankstesnė ir rūpestingesnė.“

Dalindamasis asmenine patirtimi, A. Gaučas teigė: „Galimybių reikštis jaunam žmogui yra absoliučiai visada. Baigęs studijas akademijoje pradėjau dirbti Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, vėliau man buvo suteiktas šansas kurti Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Visa tai dariau savo rankomis, eidamas, ieškodamas ir žiūrėdamas, kas gali įvykti.“

Tačiau pašnekovas pripažino, dėl ydingos mūsų sistemos Lietuvoje, dėl pernelyg dažnai renkamų aktorių kursų – menininkams, aktoriams išties sudėtinga. „Negalvojama apie individą, asmenybę, kuri baigs studijas. Kasmet išleidžiama apie keturiasdešimt aktorių, o teatre vietų, deja, yra vos trys keturios... Tuomet tenka rinktis, ką daryti su savo gyvenimu... – atvirai kalbėjo A. Gaučas, atskleisdamas retai matomą teatro žmonių, menininkų apskritai gyvenimo ir įsigyvenimo galimybių plotmę, ir čia pat drąsino atsisakyti laukimo pozicijos: –  Visada yra ir bus netinkamas laikas. Todėl niekada nereikia laukti tinkamo meto, nes visada atsiras kažkas, dėl ko atrodys, kad dabar yra ne tas momentas – gal vėliau? o gal aš dar per jaunas? gal reikia išlaukti, kol man pasitaikys vaidmuo? – nebe tie laikai, reikia ateiti ir pasiimti tai, ko nori.“

Aktoriai teigė, jog teatras Lietuvoje vis dar yra prabangos prekė. Tačiau kūrybos metai Nacionaliniame Kauno dramos teatre parodė, jog vis daugiau jaunų žmonių susidomi teatro menu. Todėl, A. Gaučo nuomone, „tiesiog būtina, kad rastųsi daugiau jaunų darbščių ir intelektualių režisierių, bendradarbiaujančių tiek su jaunais, tiek vyresniais aktoriais. Taip teatras pradėtų kvėpuoti giliau, atsiskleistų visiškai kitomis spalvomis“.

„Teatras, kuris atliepia dabartį, nepataikaudamas, o kalbėdamas apie tai, kas svarbu, kas rūpi žmonėms, ir kalbėdamas šiek tiek aukštesne materija negu gatvės lygis, kas dabar yra labai madinga, yra įdomus jaunam žmogui, – teigė aktorius, pridurdamas: – Teatras yra ir mokomoji, šviečiamoji priemonė. Kartais tai užmirštama. Manoma, kad jauniems žmonėms to nereikia, tačiau pats įsitikinau, yra priešingai. Jauni žmonės kaip tik, ypač atėję į teatrą, nori gauti, jiems reikia šviesos, kurios taip trūksta kasdieniame gyvenime... Žinoma, teatras tikriausiai niekada nebus toks populiarus ir toks prieinamas visiems (!) kaip kinas. Tai dvi skirtingos meno rūšys. Ir gerai.“

A. Schopenhaueris kultūros istoriją traktavo iracionalios, alogiškos valios raiškos sritimi, todėl istorijos procesai nepagrįsti logika ir protingais tikslais. Filosofas pirmenybę skirdamas valiai kartu neigiamai vertino civilizuotumą, kultūrą: „Tai represyvi sistema, apribojanti žmogaus laisvę ir natūralius instinktus.“ Metaforiškai kultūrą A. Schopenhaueris pavadino instinktų apynasriu.

„Tai kaukė, slepianti brutalų žvėries snukį, mokanti apsimesti ir susitaikyti su asmenybei priešingomis socialinio gyvenimo normomis. Individui kultūra naudinga tik vienu atveju, kai ji padeda valiai išsivaduoti iš išorinių apribojimų.“ Filosofo minties akivaizdoje, turint Gotfrydo ištartį: „Be naudojimosi instrukcijų gyvenimas tampa pragaru“, – klaustina, Jūsų nuomone, gyvenime – per daug, per mažai instrukcijų? Mokame gyventi, naudotis gyvenimu, jį išnaudoti? Apskritai šiandienos žmogus moka, yra mokomas būti žmogumi, su žmonėmis?

„Mano nuomone, gyvename pasaulyje, kuriame pernelyg daug instrukcijų ir taisyklių, – teigė G. Aničaitė. – Tai lyg užburtas ratas – taisyklės kuriamos tam, kad būtų lengviau, tačiau jos turi savybę daugintis, jos nuolat taisomos, pildomos ir pamažu ima apsunkinti gyvenimą. Taip yra todėl, kad žmogus, nuolat turėdamas šalia instrukciją, nustoja mąstyti, nustoja kurti, ieškoti, jis tiesiog žino, kaip turi būti, nes taip parašyta.

Aš nekalbu apie saugų naudojimąsi buitiniais prietaisais, aš turiu galvoje keisčiausias žmonių kuriamas bendravimo, santykių, laimės ieškojimo ir pan. taisykles bei modelius. Neįmanoma susikurti asmeninės laimės pagal kažkieno kito gyvenimo receptą – laimė kiekvienam yra unikali ir nepakartojama. Ir labai dažnai visai neatpažįstama kitų žmonių skonio receptoriams, – šyptelėjo aktorė pridurdama, – nemanau, kad galima kažko išmokyti, kaip nors kitaip, o ne tiesiog būnant. Geri dalykai, kaip ir blogi, yra užkrečiami. Todėl geriausia taisyklė – nuoširdumas, o geriausia pamoka – bendravimas.“

A. Gaučas antrino, jog kiekvieno filosofija šiuo klausimu – visiškai kitokia. Tačiau šiuo atveju aktorių nuomonės sutapo – jokių visuotinių socialinio gyvenimo normų, nustatytų kažkieno, kas žino, kaip turi būti – nėra jokių normų! „Kiekvieno normos yra kitokios; o kai visi pradeda laikytis vieno normatyvo, tada ir prasideda griuvimas. Todėl, kad kažkas į jį netelpa.“

A. Gaučo nuomone, šiuo laikotarpiu, kai gyvename išmaniųjų technologijų apsupty, pamirštama, jog svarbiausias dalykas – žmogiškumas ir pats žmogus: „Įsiklausyti, išgirsti ir girdėti, matyti ir pamatyti vienam kitą. Kartais pagalvoju, mes per gerai mokame naudotis instrukcijomis ir per mažai – gyvenimu.

O gyvenime reikia duoti ir gauti, apskritai kuo daugiau duosi, tuo daugiau sugrįš. Niekada nereikia bijoti duoti, nes gyventi verta dėl kito žmogaus, dėl žmonių ir dėl kūrybos – gėrio. Brangiausia, ką galima duoti ir pasiimti iš gyvenimo, kuo galima pasidalinti tai – laikas ir dėmesys vienų kitiems. Man atrodo, tai vienintelės vertybės, kurios dar reikalingos šiandieniniam gyvenime, dabartyje.“

Aktoriaus pastebėjimu, šiandien akivaizdėja, kad vertybių iš esmės galima mokytis, išmokti stebint antivertybes: „Toli pavyzdžių ieškoti nereikia – teroristinis išpuolis Nicoje... Arba Klaros tragedija, jos mirtis spektaklyje. Tai matydami galime mąstyti ir ieškoti būdų, kaip to išvengti. Aš neturiu galvoje, kad šie įvykiai – pamokos, tačiau iš gyvenimiškos tragedijos galime suprasti, kad vieninteliai principai yra meilė, gerumas ir lygybė – tik taip mes galime būti su žmonėmis.“

A. Gaučo nuomone, dabarties pasaulyje diegiamas tolerancijos principas, kad visų pirma vieniems kitus reikia gerbti – labai teisingas. „Tu gali nesuprasti vieno ar kito žmogaus, bet privalai jį gerbti. Nieko daugiau nereikia daryti – tiktai gerbti ir leisti būti.

Vieninteliai dalykai, kuriems reikia užkirsti kelią, ką gali būtent žmogus, išmokęs būti žmogumi, yra abejingumas, pyktis, neapykanta ir nelygybė. Tiktai žmogus gali tai padaryti – daugiau niekas. Jeigu visi sugebėtų išmokti šias pamokas, pasaulis būtų gražesnis, dar gražesnis negu yra dabar. O išmokti tikrai nėra sudėtinga, tai ne lėktuvą pilotuoti, – šypsodamasis kalbėjo aktorius pastebėdamas, – bet čia tiktai mano nuomonė...“

A. Schopenhaueris vienatvę teigė esant aukščiausią vertybę. Visiškos harmonijos būsena pasiekiama tik su savimi, užsisklendus savo išgyvenimų pasaulyje. „Juk tai, kuo žmogus yra sau, kas jį lydi vienatvėje ir ko niekas negali nei duoti, nei atimti, jam yra neabejojamai svarbiau už visą, ką jis turi ar net kuo laiko jį kiti. Turtingos dvasios žmogus ir būdamas visiškai vienas su savo mintimis bei fantazija jaučiasi kuo puikiausiai.“

Šiandien tos vienatvės tiek daug, nors bendraujama labai intensyviai; vienatvė slegia gal todėl, kad nežinome, ar būdami su žmonėmis, galime jais tikėti ir pasitikėti, tad ne tik vieni, bet ir vieniši jaučiamės, ką iliustruoja Klaros ir Tomo personažai, ką tiksliai nusako Tomo žodžiai: „Iš tiesų aš esu visiškas niekas.“ Tai jausena, „lyg būtume prie jūros pasiklydę vaikai, bejėgiškai stebintys bekraštę bangų platybę“. Kaip Jūs apibūdintumėte vienatvę – kas ji? Kiek jos patiriate? Kiek jaučiate, matote savo aplinkoje? Jūsų nuomone, vienatvė – šiandienos realybės yda, visuomenės žlugimo priežastis ar (ir) pasekmė, o gal žmogaus nemokėjimo būti savimi, su savimi dalykas?

„Mano požiūriu, vienatvė yra absoliučiai normalus, prigimtinis dalykas. Netgi sakyčiau – poreikis. Aš asmeniškai labai mėgstu pabūti viena, man reikalingas laikas viską apmąstyti, pailsėti, susikaupti. Būdama viena sukaupiu naujos energijos, kuria paskui galiu dalintis su kitais“, – sava buvimo patirtimi dalijosi G. Aničaitė, skirdama vienatvę ir vienišumą, kaip dvi visiškai skirtingas jausenas. „Vienišumo jausmas gali aplankyti net ir tada, kai esi pilname žmonių kambaryje, kai turi begalę draugų, mylinčią šeimą, puikius kolegas...

Šis jausmas dažniausiai parodo, kad yra neišspręsta vidinė problema, paprastai kažkur giliai nustumta ir primiršta, tačiau vis tiek egzistuojanti ir trukdanti gyventi. Kažkas, nuo ko mes intensyviai bėgame, slopiname, – kalbėjo aktorė. – Todėl svarbu suvokti, kad nuo to neišgelbės nei tūkstantinė minia, nei patys artimiausi žmonės. Reikia susikaupti ir išdrįsti pasižiūrėti vidun – ko aš bijau, kas mane graužia? Tik susitaikymas su savimi garantuoja kokybišką buvimą su kitais. Manau, šiandieniam žmogui reikia dažniau sustoti ir paklausyti savo širdies balso. Gerbti vienatvę ir neišsigąsti vienišumo. Ne bėgti per gyvenimą, o jį gyventi. Po vieną dieną.“

Dalindamasis asmeniniu vienatvės suvokimu, A. Gaučas akcentavo, jog žmogus iš esmės yra dialogiška būtybė, todėl vienatvė, jo žodžiais, yra sunki būsena. „Žmogus, nesvarbu, kur jis būtų, koks jis būtų ir kaip jis būtų, nori patirti laimę, nori patirti džiaugsmą, kurie yra tikrai iki galo laimė ir džiaugsmas, tiktai tada, kai jais pasidalini. Tik tada laimė ir džiaugsmas įgauna prasmę.“

Aktorius atvirai prisipažino visada patiriantis didžiulę vienatvę pasibaigus spektakliui. „Po nusilenkimų atrodo, jog lieki visiškai vienas. Sėdėdamas grimo kambaryje, žiūrėdamas į veidrodį, apmąstydamas ir žymėdamasis pastabas, ką reikia pataisyti kitame spektaklyje, esi vienas. Apima tokia panika, taip norėtųsi kažkur pult, kažkur bėkt, širdis daužosi ir nežinai, ką daryt. Bet supranti, kad turbūt taip bus visada, tad reikia išmokti būti su tomis mintimis.“

A. Gaučas taip pat pažymėjo, jog teatre gaji sodinanti melancholija, tai pašnekovas kiek abejodamas įvardijo kaip lietuvių tautos bruožą. „Teatre tarsi yra nusistatymas, kad turi būti vienišius, tik tada būsi geras menininkas, turi būti atsiribojęs nuo aplinkos, nuo viso pasaulio ir nepaisyti jokių įvykių – nei politinių, nei socialinių – vos ne iš aukšto žiūrėti į viską. Man teko su tuo šiek tiek susidurti. Aš nežinau, kokia pozicija teisinga, bet man kaip Andriui ji nepriimtina. Mano nuomone, jaunas menininkas turi ypač gebėti būti čia ir dabar, šiame laike, būti atviras, girdėti ir matyti viską ir kuo daugiau pasiimti – juk taip kuriami vaidmenys.“

Aktoriai vienareikšmiai pripažino, jog vienatvę kaip dabarties realybę skatina komunikacijos priemonės, kurios yra absoliučiai prieinamos. „Praktiškai visi dabar naudojasi socialiniais tinklais, bet jie mus tarsi paklaidina, kur yra ta riba, ta mizanscena, kada tu iš tikrųjų bendrauji, kada iš tikrųjų esi su žmogumi. Toje bendravimo būdų, priemonių daugybėje lengva pasiklysti, pameti tiesą, – kalbėjo A. Gaučas. – Jeigu atsitinka tokia laimė, kad tavo gyvenime yra žmogus, kuris tave sugrąžina, su kuriuo bendraudamas žinai, kad tai yra bendravimas, kad tai yra kažkas tikro, kai tiek daug yra sintetikos, kad tai yra draugystė, tada vienišas nesijauti.“

Pokalbio pabaigoje akcentuota, jog svarbiausia drįsti būti savimi, nors ir kaip tai sunku šiuolaikinėje realybėje, o Lietuvoje vis dar egzistuoja terminai: kitoks, kitokie, kuriais nusakomi žmonės, turintys savo nuomonę, besilaikantys asmeninės pozicijos; kitur tokių įvardijimų atsisakyta, nes vertinama asmenybė. A. Gaučas sakė: „Aktorius visų pirma ir turi būti asmenybė, o asmenybė gali būti tik būdamas savimi, augindamas ir turtindamas save nuoširdžiu bendravimu, skaitydamas, keliaudamas, klausydamas geros muzikos, žiūrėdamas gerus kino filmus, spektaklius, išgyvendamas visa iki galo.“ Pašnekovas pabrėžė, jog nereikia stengtis būti patogiam. Nereikia (!), nes nepatogiausia pasidaro, kai tampi visiems patogus ir prarandi save. Tačiau visados reikia ieškoti kompromiso ir sutarimo, nes pagrindinis bendravimo principas yra susikalbėjimas.

Dėkoju už pasidalinimą mintimis, asmeniniais patyrimais, buvimo būdais.