Spektaklis „Respublikos gatvės vaikai“. Orlando Butkaus nuotr.

 

Spektaklis „Respublikos gatvės vaikai“ leidžia pasivaikščioti po XX a. 7 deš. Panevėžio gatvę. Pati gimiau ir augau Panevėžyje, bet pamačius spektaklį nustebau: Respublikos gatvė man pasirodė svetima, išvydau visai kitokį miesto paveikslą. Spektaklis mane supažindino su sovietmečiu, apie kurį tik abstrakčiai žinau iš knygų, filmų ar tėvų pasakojimų. Tad „Respublikos gatvės vaikai“ paskatino sužinoti daugiau, kuo alsavo tuometis Panevėžys, kodėl spektaklio epicentru buvo pasirinkta būtent Respublikos gatvė bei kaip pavyko atkurti istorines detales ir realius žmones. Atsakymų ieškojau kartu su šio spektaklio režisiere Elona Karoblyte.

Spektaklio siužetas įtraukia į nuotaikingą vienos vasaros nuotykį. Kaimietis Martynas (aktorius Martynas Klemetjevas) atvyksta vasaroti į miestą, įsimyli vieną mergaitę (aktorė Dovilė Klementjeva) ir susiranda miestiečių draugų, su kuriais patiria linksmų nutikimų. Per Martyną žiūrovai gali prisiminti prieš 40 metų Respublikos gatvėje tvarką prižiūrėjusį milicininką (aktorius Donatas Juzėnas), apie Panevėžį filmą kūrusį kino mechaniką (aktorius Saugirdas Stakelė), 3 rūšių ledus siūlančią ledų pardavėją (aktorė Rita Zutkienė), legendomis apipintą Šiaudinienę (aktorė Aliona Kuriakina) bei kitus realius panevėžiečius.

Koks Jūsų asmeninis ryšys su spektakliu?

Elena Karoblytė (asmeninio archyvo nuotr.)

Aš, kaip ir mano tėvas, gimiau ir augau Panevėžyje, Respublikos g-je. Jaučiau gatvės kvėpavimą. Man pasirodė įdomus toks nukrypimas į praeitį. Dirbu su jaunimu ir žinau, kad jie iš to laikmečio nieko neatsimena ir žino tik tai, ką tėvai ir seneliai pasakojo. Arba iš vadovėlių, bet tai tik raidės.

Ar žmonių prisiminimai kažkiek koreagavo spektaklį?

Žiūrovas spektaklio siužetui nedaro įtakos. Kai kurie žiūrovai tik minimaliai pakoreaguodavo, patikslindavo tam tikrus šnekamosios kalbos aspektus. Esu bendravus su Šiaudinienės dukromis. Jos man sakė: „Jūs turbūt iš dviejų personažų vieną padarėte, nes mūsų mama buvo kurčia, todėl rėkaudavo.” Atsakiau, kad turėjau omeny jų mamą, bet kadangi tai teatras, aš nesileidžiu į išgrynintą dokumentiką. Spektaklyje esanti scena su telefono budele realybėje negalėjo vykti, tačiau to reikėjo spektakliui. 

O iš kur sužinojote apie Šiaudinienę?

Aš ją matydavau dar vaikystėje. Netgi buvau susitikus su to meto disidentais. Jie man papasakojo apie Šiaudinienę.

Kiek Jums pačiai teko domėtis XX a. 7deš. Panevėžio istorija?

Gal visą pusmetį praleidau bibliotekoje, skaitydama archyvinius laikraščius. Ten radau daug įdomių dalykų, už kurių buvo galima užsikabinti. Viename laikraštyje radau 5 skelbimus apie rastus pinigus. Ši detalė mane nustebino. Tokiu būdu skelbimo tekstas atsidūrė vieno iš personažų (ledų pardavėjos) lūpose.

Kažkada Panevėžyje veikė „PanTV“, ir aš norėjau sukurti laidą. Tuo metu mieste gyveno seniausias panevėžietis, kuriam buvo virš devyniasdešimt metų. Jis buvo lenkas, bet puikiai kalbėjo lietuviškai. Aš su juo susitikau, ir jis mane vedžiojo po visą Respublikos gatvę. Šis žmogus papasakojo, kas buvo kiekviename namelyje, kur stovėjo žydo krautuvėlė, kas buvo vietoj „Pavasariuko“ ir t.t. Ir padariau televizijos laidą.

Rinkdama medžiagą spektakliui, susitikdavau su įvairiais žmonėmis. Susitikau su kino mechaniku, kuris 7 deš. kūrė filmą apie Panevėžį. Kalbėjau su juo apie tai, kuo sovietmečiu gyveno kino mechanikai. Pasirodo, jie tuomet buvo menininkai ir priklausė bohemai. Buvau ir Panevėžio kraštotyros muziejuje, peržiūrėjau visas Respublikos gatvės nuotraukas, kurias jie turėjo.Taip pat žmogus, kuris ruošė knygą apie Panevėžį, pasidalino su manimi tuo, ką pats rado. Taigi taip po kruopelytę viskas susidėliojo į spektaklio pjesę. 

Spektaklis nėra dokumentinis, nors ir jame daug istorinių detalių.

Jis nėra dokumentinis, bet visa tai, kas ten rodoma, yra tiesa. Personažai yra realūs. Vieną kartą į spektaklį atėjo pats Juzė. Po spektaklio jį pristatė, jis trumpai pakalbėjo, susigraudino. Visi personažai turi savo prototipus. 

Koks spektaklio lankomumas?

Galvojome, ar spektaklis nebus kaip muziejus, ar bus lankytinas, bet lankomumas pranoko lūkesčius. Spektaklį rodome kartą į mėnesį. Dabar ne visada salė būna pilna, bet žmonės ateina. Tik niekada nebuvome išvežę spektaklio už Panevėžio ribų. O reikėtų pabandyti.

Apie ką šis spektaklis?

Norėjosi kalbėti apie gimtąjį, savą miestą. Tuo metu, kai Panevėžys augo, kiekvienas ateityje jį įsivaizdavo kitokį. Tai buvo spartaus sprogimo laikotarpis. Mes turėjome daug vilčių ir vis dar nesinori jų paleisti. Kartais kalbama, kad Panevėžys „palaidotas“. Visgi aš nesu linkusi jo laidoti. Tai spektaklis apie įvairią meilę: meilę miestui, meilę tarp žmonių. Žinoma, norėjosi suteikti ir informacijos apie tą laikotarpį. Surasti tinkamą apibrėžimą apie ką yra spektaklis man pačiai sudėtinga. Kiekvienas ras apie ką.

Pats spektaklis orientuotas į vaikus, jaunimą. Bet jaunas žmogus vienas nieko nesupras, todėl prieš spektaklį būtinas paruošimas. Arba reikia eiti su šeima. Aš savotiškai to ir norėjau.

Man įdomiausia ir gražiausia, kai į spektaklį ateina trys kartos šeimomis. Tai yra tipinis šeimos spektaklio pavyzdys. Taip gražu, kai sūnus atveda savo motiną su anūku. Jie kalbasi per pertrauką ir išeidami, nes dalinasi prisiminimais. Visada pertraukos metu būna erzelynas.

Galvoju apie „Respublikos gatvės vaikų“ antrą dalį. Tai būtų 1991 metai, kai mes jau beveik „stovėjome“ nepriklausomybėje. Žmonės tuomet buvo pasimetę, bet viltingi. Manau, panevėžiečiams tai turėtų būti įdomu.

Patiems panevėžiečiams spektaklis aktualus, bet ar miesto svečiams taip pat galėtų būtų įdomu?

Mūsų beveik kiekvienas miestas turi savo Respublikos gatvę ir savo Šiaudinienę. Jie surastų panašumų. Pati pjesės medžiaga sukonstruota taip, kad be konkrečių dalykų yra ir to laikmečio aktualijų.

Indrės Daukšaitės nuotr.

Ar kurdama spektaklį galvojote, kad jis supažindins su XX a. 7 deš. Panevėžio gyvenimu?

Anaiptol ne, spektaklis yra rezultatas natūraliai besiklosčiusio kūrybinio proceso. Tiesiog pasirinkau vieną gatvę, kuri, beje, tuomet buvo tarsi Panevėžio Brodvėjus. Respublikos gatvėje buvo išsidėstę visi pagrindiniai taškai. Ten veikė senasis teatras, bent kelios kavinės, gatvėje buvo judėjimas, susirinkdavo daug žmonių. Savaitgaliais jų nemažėdavo net iki vidurnakčio. Miestas tuomet sparčiai augo. Į Panevėžį suvažiavo įvairaus plauko žmonių. Tai buvo pagrindinė gatvė. Vėliau ją praplatino ir ta tekėjusi gysla tarsi išdžiuvo. Taip susiklostė, kad gyvenimas iš ten persikėlė, bet net nežinau į kur.

Susidaro įspūdis, kad buvo gyvas kultūrinis gyvenimas. O dabar tarsi ir yra ką veikti mieste, ką pamatyti, bet jaučiasi toks žmonių abejingumas.

Nežinau kodėl taip yra. Į masinius renginius panevėžiečiai dar ateina. O į specifinius renginius susirenka tam tikrų interesų žmonės. Pastaraisiais metais Panevėžys ima keistis, tik nežinau į kurią pusę. Dabartinė valdžia, manau, yra veikli, ji imasi iniciatyvos keisti miestą iš pagrindų, tik tam pokyčiui dar reikės daug laiko. Esmė kokie žmonės yra likę Panevėžyje. Šiandienos problema ta, kaip iš naujo pritraukti žmones, ypač jaunimą, į miestą dirbti čia, kažką keisti. Reikia mylėti miestą. Ši mintis kuriant spektaklį taip giliai įstrigo, kad nebegalėjau jos nusikratyti. Aš labai myliu šį miestą ir norėjau, kad jis turėtų tokį spektaklį.

Koks jausmas šiandien einant Respublikos gatve? Ar ji tebėra tokia sava kaip 7 deš.?

Kaip niekur kitur eidama šia gatve jaučiu tuštumą. Ten žmonės vaikšto retai. Nors Respublikos gatvėje yra ir biblioteka, ir dailės galerija, kino teatras „Garsas“, teatras „Menas“, J. Masiulio knygynas. Tad galbūt šiai gatvei nieko netrūksta, turbūt trūksta žmonių, kuriems to reikėtų. O jeigu tokių žmonių būtų, tai visko atsirastų daug daugiau.