Lietuvoje pats atostogų įmigis. Seniai ištuštėjo mokyklos, tuoj aprims ir aukštosios, ir tik po kelių savaičių, kaip sakoma, visu pajėgumu įsibėgės savivaldybių, ministerijų darbai, įsisiūbuos labiau ir verslas. Tik turizmo sektoriuje dabar pats neramumas. Rajonų turizmo informaciniai centrai vos bespėja į įkyrių smalsuolių rankas brukti lankstinukus ar rodyti kelią į rečiau lankomą objektą.

Jau ne vienus metus per atostogas ir mes su šeima nepraleidžiame galimybės pasidžiaugti Lietuva. Išvyksti dienai, kartais kelioms dienoms su nakvyne. Kaip kada ir po kelis kartus vasarą pavyksta kur palėkti. Prieš tai įsivardini svajonių meniu, susidarai maršrutą, ir pirmyn! Pasirinkimą dažniausiai nulemia nematytos erdvės: vietovė, susijusi su mylimu rašytoju, dailininku ar žinomo mūšio vieta, nacionalinio judėjimo dalyvio tėviškė ar paprasčiausiai traukia originalus kraštovaizdis. Kiekvienas renkamės pagal savo vertybes, savojo kanono prioritetus. Mes nesame jokia išimtis. Kuo toliau, tuo labiau linkstama dairytis po Lietuvą. Ne tik per atostogas, bet ir savaitgaliais. Dairosi visi: nuo katalikų iki anarchistų. Nuo gimnazistų iki senjorų. Antai prieš atostogas paklausiau savo gimnazistų, kas šią vasarą su tėvais kartu keliaus ir po Lietuvą. Daugiau nei trečdalis pakėlė rankas. Manau, tai labai viltingas ženklas – tauta atsigauna. Naujai atranda Lietuvą, randa kuo didžiuotis ir džiaugtis.       Tik ar kultūros atsakingieji nepražiopsos eilinį kartą naujojo pakilimo, kaip įmanydami stengsis, kad procesas dar labiau įsibėgėtų, kad kuo patogiau būtų keliauti po Lietuvą, visų pirma patiems lietuviams. O gal taip ir liks pasidavimo būsenoje kaip Šilutės tarybos nariai, entuziastingai uždarinėdami pasaulinio garso rašytojo Hermano Zudermano muziejų? Ar kaip kiti, besugebantys tik greituoju būdu, be kryptingos kultūros politikos, „įsisavinti“ ES lėšas, renovuojant tai, kas pirma po ranka pakliūva?

Tad noriu pasidalinti kai kuriais įspūdžiais ir mintimis apie keliavimus po Lietuvą. Įspūdžiai iš pastarųjų ketverių metų patirties. Naujausi, kaip nesunkiai suprasite, iš Zarasų žemės.

Orientacinis sportas ir kultūrinis turizmas

Kalbant apie kultūrinių-istorinių objektų savarankišką lankymą, orientacinio sporto kvalifikacija labai reikalinga, be jos trečdalio objektų gali ir nerasti. Jokie GPS nepadės. Kodėl taip trūksta kelio nuorodų į žymiųjų žmonių vietas, čia, anot poeto, kas gal apsakyti? Jų trūksta, jie migloti arba jų iš viso nėra. Įsitikinimas, kad, jeigu ką, galima vietinių pasiklausti, nelabai galioja. Mažame miestelyje gali ir per pusvalandį nieko nesutikti. Arba visi laukuose triūsia, arba išsigandę kultūrinio paveldo mylėtojų giliai rūsiuose tūno, ar į anglijas pabėgę. Ne visi ir težino. Neretai internete savivaldybių puslapiuose skelbiama informacija taip pat būna klaidinanti, tarsi manant, kad svarbu gražiai parašyti, vis tiek niekas ten nesibels.

Antai mėginome patekti į Vasario 16-osios akto signataro profesoriaus Prano Dovydaičio tėviškę, sunykusį Runkių kaimą. Randame vieną rodyklę, lendame vis giliau į mišką, keliai tik šakojasi, ir nežinia, kaip toje pasakoje, į kurią pusę sukti. Radome, bet ne tėviškės vietą, o karinį dalinį, ačiū Dievui, Lietuvos. Bet ir kariškiai nežinojo, kur sovietų režimo nukankinto profesoriaus tėviškės ieškoti. Rasti Vinco Kudirkos tėviškę taip pat uždavinys ne iš lengvųjų. Turbūt du trečdaliai galų gale susiradę Paežerių kaimą visų pirma patenka į kaimynystėje esančią literato Antano Kriščiukaičio-Aišbės tėviškę. Ženklų nėra, bet tolumoje lyg ir šmėžuoja kažkoks medinis totemas, tada suki ten. O tavęs laukia siurprizas. Suprask, nepamatęs Aišbės tvenkinio, Kudirkos namučių nepamatysi. Aišku, Kudirkos sodyba patekusi į giminiečių rankas, tik pirkelė – muziejus. Bet nebuvo gaspadorių, apsiėjome be pirkelės, tik trejetą gilių į kišenę katinui nusisukus įsibrukau, vis bus atminimui. Vinco Pietario tėviškės taip ir nepavyko rasti. Sukome sukome ratus, kol DPS vos neėmė rūkti nuo nepakeliamos užduoties. Kelias plytas sveriančiame atlase „Lietuva. Didysis kelių atlasas“ naudos taip pat kaip iš ožio pieno. Tikras smagumėlis ieškoti ir Kazimiero Būgos tėviškės. Jeigu ne komunikabili Dusetų Kultūros centro – dailės galerijos darbuotoja, kuri net ir vykimo schemą mums nubraižė, tikrai nebūtume radę. Vėliau bevažiuojant mišku atsirado žolėmis apaugusios nuo maro laikų nuorodos, bet jos buvo miške, kurį visų pirma reikėjo rasti.

Kita problema, jeigu tau vietovę visgi pavyko susirasti, o kaip į vidų patekti iš anksto nesusiskambinus? Pavyzdžiui, šiais metais užsinorėjome pamatyti Vilkiškių miestelyje esantį Johano Bobrovskio muziejėlį, padėbsoti į rašytojo artimųjų padovanotą rašomąją mašinėlę, kitus autentiškus daiktus. Visgi europinio lygio rašytojas. Bet kur tau. Keturias valandas į mobilųjį brazdinau kas 20 minučių. Niekas nekėlė, niekas nebeatskambino. O vien dėl jo iš brolių Juškų Veliuonoje šiais metais pasirinkome panemunių kelią. Laimė, kad parduotuvėje mums bent išdavė paslaptį, kur galima rasti tualetą. Su didžiuliu entuziazmu šia vertinga informacija pasidalinu ir su jumis. Už ES lėšas restauruotame sename pastate, kur dabar gaisrinė įsimetusi. Prie pat plento. Ačiū draugiškai pardavėjai, iki Bitėnų būtume neištempę.

Keistokai atrodo, kad net vasarą į daugumą bažnyčių sunku patekti, tarsi niekas nelauktų, tarsi nukriščionėjusioje Prancūzijoje gyventume. Būna gal kas trečioje bažnyčioje prie durų pritvatinti laminuoti lafsanuoti lakštai su kunigų telefonų numeriais, Rokiškyje sėkmingai jais pasinaudojau. Bet juk dalis bažnyčių aptarnaujamos kitame miestelyje gyvenančio kunigo arba tėra tik filijos. Kas trukdo, o gal vyskupai neleidžia, įdėti pročkos ar vargonininko telefono numerį? Nepasius jų penkiolika minučių neravėti krapai ar nepalesintos vištos? Aplankyti miestelį ir neįciūklinti į jos bažnyčią – koks čia miestelio pajautimas? Negera nuojauta sako, kad čia komunistinį palikimą plačiu samčiu tebekabiname. Juk pagal tarybinės Lietuvos kultūros koncepciją – bažnyčia – tai kultūrinis paveldas. Jeigu nėra joje Rubenso mokinio ar mokinio pameistrio paveikslo – nėra ko į ją ten lįsti. Dėl to ir nekviečiame. O juk krikščioniškos civilizacijos šalyse pagrindinis pastatas yra bažnyčia, katedra. Pamenate epizodą iš Abuladzės filmo „Atgaila“ apie iš tremčių grįžtančią vokietę, jos atsakymą apie kelią? „Jeigu kelias neveda į bažnyčią, jis neveda niekur...“ O kiek mažuose miesteliuose kunigų prisidėjo prie lietuvybės puoselėjimo, žydų gelbėjimo, – to nenorime sužinoti, o gal galutinai įtikėjome, kad Tautos Atgimime dalyvavo tik indiferentai ir laisvamaniai? Vaižganto, Valančiaus, Gimžausko nebuvo, buvo tik viešosios nuomonės lepūnėlis Jonas Basanavičius?

Kiek Lietuvos bažnyčiose liaudies drožėjų unikaliausių skulptūrėlių, senovinių paveikslų netikėtai galima aptikti. Kiek jubiliejinių kryžių šventoriuose, kiek galimų pokalbių apie miestelį su klebonais ir jų altaristais praleidžiame. Gaila, kad to neišnaudojame, nesidaliname. Jeigu Bagaslaviškyje bažnyčioje nėra meno „šedevrų“, tai nejaugi nereikia ten lįsti į vidų? Nepabandyti įsivaizduoti joje pamokslus besakančio lietuvybės šauklio, kunigo poeto Silvestro Gimžausko, jaunojo Igno Jurkūno-Šeiniaus? Jeigu vyskupai daugiau bendrautų su rajonų kultūros žmonėmis ir kultūros administratoriais, kokia sinergitika būtų. Juk ne tik dirbtinio apvaisinimo klausimai, ne vien religinės „paslaugos“ ar jubiliejų proga valdžios sodinimas prie pat centrinio altoriaus mus gali sutelkti?

Sukūrėte gražų straipsnelį internete – jis turi atitikti ir tikrovę

Nes vis tiek kas nors susigundys apsilankyti, bent tokie naivuoliai kaip mes. Taip mums atsitiko su Salako totorių kapinėmis. Internete nurodyta, kad kapinės – kanoninė lankytina vieta. Ne taip sunkiai jas surandame, ačiū už nuorodas. Bet, o varge! Jos prisiglaudusios prie senųjų katalikų kapinių, ir tokių apleistų, tarsi būtų 1989 metai, tik ką krūmai iškirsti. Jokių aprašymų vietoje nei su žiburiu nerasi. O totorių kapinės veikiančios, ten tebelaidojama. Ir kaip jie turi jaustis, šalia tokios apleistos erdvės? Klausimas Zarasų savivaldybei. Ar ne gėda? Čia gi jūsų protėviai suguldyti, net ne kokie užkariautojai ar venerinių ligų platintojai? Yra besivazojančių gimnazistų, gal net ateitininkų ir skautų, niekaip nerandančių veiklos, yra viešieji darbai. Tik noro nėra. Panašiai ir su Kazimiero Būgos sodyba. Internete labai daug ko galima tikėtis, nepalyginsi su A. Vienažindžio gimtinės aprašymu – nuvažiuoji – viskas atvirkščiai.

Privačių erdvių problema

Taigi kalbu jau ne tik apie užduotį „susirask pats iki saulėlydžio, ir kol nesibaigė miške benzinas“, kalbu ir apie patekimus į vidų. Čia didžiausia bėda – istorinės vietos užtūptos tolimųjų ar visai artimų paveldėtojų, net giminaičių pagal kraują. Labai skiriasi, kas tokioje istorinėje sodyboje tupi. Pavyzdžiui, nelįsti į buvusią Pauliaus Širvio tėviškės namą Padustėlio kaime, netoli Dusetų, net internete perspėjama. Nuvažiavome, piktas buldogas neišlėkė, net nuotraukų prisispaudžiau. Patiko šalia esantis namas vaiduoklis, tiktų siaubo filmui, nereikėtų jokių butaforijų statyti. Antai Kulokuose, Kazio Borutos tėviškėje, išlindo iš urvelio šeimininkė ir labai maloniai pakalbino. Tas pat mus ištiko ir Antano Vienažindžio tėviškėje. Maloniai pasitiko ir dvi moterys Salomėjos Bačinskaitės tėviškėje Kiršuose, ir alyvinių obuolių pasiūlė iš senojo sodo pasirinkti, tik labai verkšleno, kad niekas žolės nenupjauna. Gaila, kad skubėjome į kitoje kaimo pusėje – Kazio Bradūno tėviškę. Būčiau padėjęs. Žolė žole, ją ir ožkos gali nugriaužti, jų spiros ne taip baisiai limpa lankytojams prie batų, bet sovietinius paminklinius memorialus sodyboje gal derėtų pakeisti naujais, jeigu Salomėją Nėrį sugebėjome naujai atrasti? O menininko Petro Rimšos tėviškėje, Naudžių kaime, kuri tokia unikali Suvalkijoje, pasijutome ypač nepageidaujami. Bent parašytų didžiojo didieji giminaičiai: „Sodyba apžiūrima tik nuo kelio pusės, ne arčiau 20 metrų atstumu.“ Ir būtų aišku, nereikėtų bijoti lojančių bobikų ir piktų žvilgsnių. Madagaskaro kaime, netoli Antalieptės, kur vyskupo – tikėjimo kankinio Mečislovo Reinio tėviškė, lyg ir saugu, tik trūksta daugiau informacijos. O juk tokia asmenybė, kiek galima daug apie tautos likimą per šio didžiavyrio gyvenimą papasakoti?

Nežinau, kaip yra su atgimstančių dvarų lankymu, Burbiškės tai Burbiškės. Turiu vieną keistoką patirtį su savo gimnazistais vaikščiotojais. Mažeikių rajone yra Dautarai. Vieta savaime įdomi, čia Rusijos imperijos premjero Piotro Stolypino dukters buvęs dvaras. Užsukame, vaikščiotojai pasipila po parką. Norisi ir į vidų kyštelti nosį. Pamatau dvi ponias kažkokias staltieses beprosijančias. Klausiu, gal galėtume labai trumpam tik nosies galiukus įkišti? Ne, negalima, nebent paaukotume restauracijai. Hm, iš gimnazistų, vargo pelių. Gavau kaip su šūdina ranka per snukį. Taip ir bandau įsivaizduoti, kaip prieš sovietų invaziją Pliateriams ir Tiškevičiams aukoja litukus gimnazistai su mokytojais ar klierikai Raudondvaryje naujiems obolmušiams įsigyti. Tai kur tas šimtmečius puoselėtas LDK svetingumo tęstinumas, polinkis šviesti liaudį? Nejaugi aristokratų namuose tesutikome tik Lietuvos mužikėlių mentaliteto naujuosius atkutėlius? Aišku, ponioms nebuvo įdomu, kas mes tokie, iš kur, ką veikiame Žemaitijoje. Buvo daug svarbesnių dalykų – vakare nusimatė labdaros koncertas, turbūt Ukrainos kovotojams.

Yra ir kita problemėlė. Kodėl nesugebame įtikinti kai kurių sodybų savininkų, kad jie paprasčiausiai apsileidę? Nedrįstame pasakyti? Sėdi juk tose sodybose ne dėl savo nuopelnų tėvynei, o per susiklosčiusias aplinkybes ir nesupranta, kur sėdi? Kaip koks geopolitinis nesusipratimas už Nemuno. Siūlyčiau vykstantiems į Šarnelę prie Vytauto Mačernio kapo su nepaliaujama kantrybe lįsti ir į Mačernių sodybą. Gal pajus iškilaus poeto ainiai, nuo nepaliaujamų lankytojų kritiškų žvilgsnių, kad sėdi kaip iliustracija iš Žemaitės apsakymų jau metų metais? Arba kokius valančiukus ant jų reikėtų užleisti, tegul apliuobia kas pusmetį. O tokia svajinga sodyba, ir gandrai tokie draugiški, ir gyvuliukai tokie meilūs. Negi niekas negali jų prijaukinti Lietuvos kultūrai? 

Laukite tęsinio sekmadienį