Didžiausia pabaltijo liepa Didžliepės kaime, Latvijoje.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Birželio 25-oji

Pražydo jonažolės. Pradeda žydėti ir raudonėliai. Pievoje – iš tolo girdimas vabzdžių gaudesys. Bet vasariškos rimties ir vešėjimo harmonija labiausiai dabar jaučiama šermukšnialapių lanksvūnių tunelyje: iš abiejų pusių sužėlusios lanksvūnės virš mano galvos susiliečia, susipina, todėl žvelgdamas aukštyn matau tik žalius karpytus lapus, o balti papurę žiedynai šviečia virš tų lapų. Aš girdžiu, kaip sudūzgia ten skraidantys bronzinukai, kaip dirba kamanės ir žiedmusės. Žaluma, prieblanda ir tas prislopintas vabzdžių gaudesys – gal šitokie ir būdavo tie praėjusių šimtmečių viridarijai, apie kuriuos rašo visi senųjų sodų tyrinėtojai. Svarbiausia yra sodri žalia spalva, bet į tokį „žalią kabinetą“ neturi prasiskverbti saulės spindulys. Ir jokių aiškesnių garsų aplinkui, tik monotoniškas visokių būželių gaudesys. Tokioje vietoje žmogus jaučiasi esąs Gamtoje, bet jo minčių niekas neblaško, ir todėl buvo sakoma, kad šitokie uždari viridarijai labiausiai ugdo dvasios pusiausvyrą. (Rodos, apie tai yra rašęs kultūrologas Dmitrijus Lichačiovas. O gal ir prancūzas Žakas Delilis, kurio poemoje „Sodai“, be kita ko, pasakyta šitaip: galvijai ramūs ir gražūs yra tada, kai sotūs. Borisą Paramonovą iš „Svobodos“, tiesa, šita eilutė prajuokino, jis pareiškė, kad Žakas Delilis yra pirmas poetas, suradęs savo poezijoje vietos ir karvei). Bet aš dabar prisimenu labai paslaptingas Čirštų šaltinio ištakas netoli Skroblaus.Ten yra tarsi daug kartų sumažintas Raigardas: pasagos formos sufozinę įdubą nuo viso pasaulio atskiria tankus eglynas, miškiniai asiūkliai labai išblyškę, nes trūksta šviesos, o šaltinėlio srovė, almanti per akmenis, girdima tik iš arti... Yra dar tokių vietų Lietuvoje, kur jaučiama ypatinga kraštovaizdžio harmonija, kur nieko nebereikia sukurti – viską jau padarė Gamta. O viridarijų kūrėjai pabandė Gamtos minimalizmą bei pusiausvyrą priartinti prie rūmų. Rašto žmogus, išėjęs iš bibliotekos, kur lentynose sudėlioti geriausi jo draugai, patekdavo į tokią pat idilę ir galėjo tęsti pradėtą mintį... O čia, prie Vaikšnoro Ravo, šermukšnialapių lanksvūnių džiunglės atsirado visai netikėtai. Šis krūmas pats dauginasi labai sparčiai, kasmet išleisdamas šaknines atžalas, reikia tiktai įkurti jį Sodo pakrašty, kad galima būtų kontroliuoti plitimą.

Bitynas Musteikos kaime

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Yra dabar ir kitokių vasaros pilnatvės ženklų: pamiškėse pradeda žydėti didžiažiedžiai ir plačialapiai katilėliai. O miškapievėse iš kvepiančiųjų gurgždžių sąžalyno iškyla aukšti dilgialapiai katilėliai. Darželiuose sužydėjo darželiniai ir karpatiniai katilėliai, iškilmingosios piliarožės, purpurinės rusmenės,didžiažiedės tūbės ir aukštosios dedešvos. Visi šie dideli birželio pabaigos žiedai ir kalba apie atvirumą, apie pasitikėjimą vidurvasario šiluma.

Birželio 26-oji

Atrodo, kad tiktai šiandien atsirado tiek daug vaivadrugių, mažųjų juodmargių, admirolų ir vanesų. Daugybė drugių iš gražios pleštekių šeimos blaškosi aplink žydintį ligustro krūmą prie Vaikšnoro Ravo. Pasirodo ir kilnioji vaiva – pats didžiausias ir puošniausias viduvasario drugys, labiausiai mėgstantis mažas, ūksmėtas lapuočių miškapieves ir upokšnių pakrantes... Marga ir judri Krūčiaus sodo svečių grupelė (ir maži, ir dideli, ir lietuviai, ir amerikiečiai) sustoja prie Kurmių užtvankos ir stebisi, kodėl čia tiek daug keistų drugių. Labai išsikerojusio ligustro žiedai jau apiblukę, jau ir gyvatžolės nebežydi, o vis naujos pleštekės atplasnoja iš juodalksnyno – mirga ir mainosi melsvi vaivadrugių sparnai. Čia pat baltuoja dideli plačialapio begalio skėčiai – šis retas, godotinas augalas žydi ne kasmet, bet šiemet ir jis pamiškės drugius vilioja. O maža mergaitė Audra žiūri žiūri į tą dvimetrinį skėtinį žolyną ir klausia, kodėl čia tokie dideli krapai.

Turiu paaiškinti mažajai smalsuolei, kad viskas čia yra kitaip nei darže, darželyje ar pievoje. Begalis iš tiesų truputį panašus į krapą, nes yra iš tos pačios skėtinių augalų šeimos. Bet plačialapis begalis įrašytas į Raudonąją knygą, todėl jis čia ir prijaukintas – šalia gebenių, miškinių lelijų ir meškinių česnakų. Dzūkijoje tokie augalai labai išsiskiria, jų nepastebėti negalima. Todėl ir drugiai čia yra kitokie. Įdomiausia, kad ir didžiosios dilgėlės tokiose vietose gerai atrodo. Dilgėlyniniame juodalksnyne (toks miško tipas!) žolių arde visada vyrauja dilgėlės. Ateina jos ir iki begalių, iki miškinių lelijų, todėl reikia pamojuoti dalgiu, bet nepiktai, tiktai tiek, kad tos dilginančios žolės neiškiltų aukščiau godotinų augalų...

Nacionalinė ekspedicija Merkinėje

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Mergaitė paklausė apie krapus, o reikia paaiškinti ir apie dilgėles. Tik nežinau, ar galima taip greitai pajusti, kuo paprasta pieva skiriasi nuo šitos ypatingos miškapievės, kurios pakraščiu dar teka guvus, šaltiniuotas upelis. O skirtumas didžiulis. Kai ankstyvą pavasarį prie šito upeliuko cilpsi pilkosios pečialindos, kai žydi baltosios plukės ir vištapienės, nepamatysi jokio aukšto žolyno. Tada būna labai šviesu, nes dar nesulapoję juodalksniai. Ir niekas nepaklaus apie krapus ar dilgėles, dabar viskas yra kitaip. Pievoje žiedai irgi keičiasi, bet žolynų ardai išlieka beveik tokie pat. Ir kai Vakarų Europoje botanikai jau tarsi patikėjo, kad galima atkurti buvusių laukinių pievų mozaiką ir netgi tas pievas praturtinti, prijaukinant daugiau žiedų, tai apie tokias jelanes (mažas miškapieves prie upelių) jie, žinoma, nekalba. Bandoma, tiesa, atkurti aukštapelkes, tiktai tie bandymai tęsiasi dešimtmečiais – sugadinti galima greičiau, nei atkurti.

Liepos 1-oji

Šią vasarą liepų karnos lupasi sunkiai. Aišku, kad sausra kalta. Bet prie Bitinų Balų neblogai žydi pelkinės vingiorykštės, raudoklės ir šilingės. Atlekia mėlynas tulžys, nutupia ant sausos juodalksnio šakos ir žiūri į vandenį, laukia, kol priplauks maža žuvelė. O žalioji kūdrinė varlė, prisiglaudusi prie mažųjų plūdenų sąžalyno, tikisi, kad pro šalį lėks koks vabzdys... Rytas šiltas, bet be saulės. Labai laukiam ir viliamės, kad bus lietus...

Grįžtu namo, prisipjovęs stipriai kvepiančių vingiorykščių, kurios yra geras vaistas, beveik toks pat kaip aspirinas. Ant laiptų vis dar guli ešeriukas, kurį vakar vakare Gediminas paliko katinėliui Tigriui, bet katinėlis lyg tyčia kažkur pradingo. Užtat visą naktį prie tos neblogai kvepiančios žuvelės budėjo stamboka rudoji rupūžė – gaudė čia atlekiančius mažus naktinius drugelius. Keletą kartų naktį ėjau laukan pasidairyti ir vis regėjau, kaip kantriai dirba atkakli rupūžė. Dabar jos nebėra, pasišalino kur savais reikalais. Galvoju, ką su tuo nebetinkamai dvelkiančiu ešeriu daryti, tik staiga sukurkia lelys Aušrinės eglyne. Naktinis pušynų paukštis, o kurkia dieną tamsiame eglyne – ką tai galėtų reikšti?

Šį rytą viskas atrodo keistai: ir ešerys jau švinksta, nors naktį, rodos, kvepėjo, ir lelys neįprastai kurkia. Įjungiu kambaryje radiją – diktorius praneša, kad dabar bus „Žaliavų verslo pulsas“. Na, jau ne, galvoju, kam to virtualaus verslo pulsavimo, kai šitaip natūraliai žydi gauromečiai, vingiorykštės, raudonėliai ir pipirmėtės. Tik pasigaląsk peilį – ir bus tau tikro verslo pulsas. „Merkio kraštas“ jau du kartus skelbė, kokios dabar yra vaistažolių kainos ir ką superka Švenčionių vaistažolių fabrikas. Be to, jau sirpsta avietės, nors ir menkos, nes sausra vis dėlto jau tęsiasi daugiau nei mėnesį. Birželio 18-osios audra ir trumpa liūtis nieko dorai neatgaivino. Net ir vasariniai javai pradeda gelsti per anksti.

Liepos 9-oji

Vakar istorikas Alfredas Bumblauskas, per „Žinių radiją kalbėdamas apie ką tik pasibaigusią Nacionalinę ekspediciją Nemunu, nepamiršo ir Europos futbolo čempionato. Ir kai Gabrielius Liaudanskas-Svaras paklausė, už ką sirgs gerbiamas profesorius – už portugalus ar už prancūzus, išgirdo tokį atsakymą: už portugalus. Ir tokiam sprendimui garbus istorikas turįs geopolitinių motyvų. Kai šitaip rimtai kalba istorikas, ne nuodėmė gal bent mintyse išdrįsti pasiaiškinti ir su filosofu Arvydu Šliogeriu, kuris jau seniai visus sportus bei kitokias pramogas pavadino paikystėmis, kylančiomis iš nuobodulio. Matyt, ne visada yra šitaip, nors labai dažnai kai kuriuos sportininkus norisi pavadinti gladiatoriais, kuriems įkalama į galvas, kad svarbiausias egzistencinis klausimas yra tik tas vienintelis – nugalėti. Tikriausiai tai gyvybiškai svarbu ir sporto sirgaliams, kadangi be paliovos girdėti per radiją, kaip „stadiono tribūnuose siautėja aistros“. Tai ne koks sutirštintas žiniasklaidininkų žargonas, o realybę objektyviai perteikiančių komentatorių kalba. Ir būtent tokia kalba parodo, kaip visokias entropijas bei atšilimus sukelia ir skatina pats žmogus, juk toms stadionų aistroms tramdyti taip pat reikalingi tam tikri ištekliai.

O dukra Aušra man pasakoja, kad interneto virtualybėje šią vasarą plito vaizdeliai su žydinčiais lubinais. Vis reikėjo tų lubinų kam nors dovanoti, šitaip lyg ir prisidedant prie raginimo kontroliuoti negerų invazinių floros rūšių plitimą. Naikintinų ir kontroliuojamų rūšių sąrašą pasiūlė Botanikos institutas, o patvirtino Aplinkos ministerija, taigi reikalas rimtas. Bet šitie žydinčių lubinų skynimo ar pjovimo vaizdeliai atrodo nerimtai. Ne šitaip yra kovojama su agresyviomis rūšimis. Daugiametis lubinas, plintantis pamiškėse, apleistose pievose, kartais užkariaujantis ir nykstančių viensėdžių buveines, jokio pjovimo nebijo, net ir apartas atželia ir vėl žydi. Net tris kartus per vasarą nušienautas jis gali iš naujo sužydėti. Sėklas, žinoma, sunokins vėliau, bet būtent šitaip gali dar labiau pasidauginti. Atrodo, lyg ir nelogiška, bet taip yra. Išsitęsęs sėklų brendimo ir išbyrėjimo laikas visada pasitarnauja rūšies plitimui. Šitokios strategijos augalai išmoko per ilgus evoliucijos šimtmečius. Skirtingu laiku išbyrančios sėklos suranda ne tas pačias sąlygas, ir jų gyvybingumui tai yra svarbu. O visi tie, kurie linkę daugintis vegetatyviškai, irgi labai gudrauja. Asiūklių šakniastiebiai yra labai kieti ir gajūs, sukapotas varputis gali vėl suželti lyg šepetys, o drebulės, tuopos, slyvos, vikmedžiai, erškėčiai išduoda šimtus šakninių atžalų.

Pažiūrėkime, kaip dabar atrodo žalia veja prie Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos: visur visur kyla baltažiedžių vikmedžių šakninės atžalos. Tuos labai brangius, didelius vikmedžius sodino pernai, bet visi jie šį pavasarį nudžiūvo ir buvo nupjauti, o dabar želiančios atžalos yra lyg „žaliasis gaisras“, ir nežinia ką su juo darys sodintojai. Paviršutiniška diskusija virtualioj erdvėj tikrai nebūtų naudinga – reikėtų žinoti rūšies biologiją bei strategiją, kuri atsirado, beje, ne mūsų kontinente. Bet vikmedis nėra invazinis, jį čia pagarbiai atsivežė žmonės, tik vis dėlto būtina žinoti, kur jis tinka, o kur – ne. Šakninės atžalos dažniausiai yra blogis, ypač kurorte, kur visi želdiniai turėtų būti ypač kontroliuojami. Tuo tarpu mano patirtis, kariaujant su naminės slyvos šakninėmis atžalomis senoviškoje sodyboje, yra tokia: kirsti jas reikia kuo aukščiau, likusį aukštą kamieną stropiai nužievinti, siekiant nualinti šaknis, o kitais metais visą plotą deginti, prinešus sausų pušinių šakų, ir tik tada kastuvu iškasti vis dar pasirodančias pavienius ūglius iš šaknų.

Liepos 18-oji

Truputį palijo, ir viskas tartum neblogai atsigauna. Toks pirmas įspūdis, bet pakask giliau nei penkis centimetrus ir pamatysi, kad smėlis labai sausas, o kai kur jau skamba nuo kastuvo ašmenų lyg smiltainis. Blogiausia, kad gilesnių sluoksnių sausumas jau yra ne tik šių, bet ir praėjusių metų neganda. Jautresnius krūmus bei mažus, pavasarį pasodintus medelius jau reikia stropiai mulčiuoti. Daržininkai ir sodininkai labiausiai jaučia tą permanentinę sausrą. Ir ieško išeičių. O bitininkas Juozas Uzdila savo bityne Liškiavoje kopinėja medų. Stumiu kalnan dviratį pro bityną, stabteliu už jaunų liepaičių atsikvėpti, ir matau, kaip šviečia prieš saulę iš avilio iškeliamas sunkus korys. Medus tamsus, net rausvai rudas, aišku, kad bitės dirba žydinčių grikių laukuose. Bitininkas pastebi mane ir kviečia užeiti – mažame lentiniame namelyje jau dūzgia medsukis. Visas penkiolikos šeimų bitynas kvepia medumi. Bet aš nejudu iš savo slėptuvės. Tebestoviu liepaičių užuoglaudoje. Bijau. Savąjį šeimininką bitės atskiria iš kvapo, o mane gali palaikyti priešu. Juozas aplink savo avilius visada vaikšto be tinklelio. O jau ir ateina šypsodamasis, ir ką tik išsukto medaus stiklainį deda į mano dviračio tinklinį krepšį.

Juozas Uzdila sako, kad bitės šiemet dirba neblogai, bet didžiausią pavojų didesniems bitynams dabar kelia tie mėgėjai, kurie turi po du avilius ir nuolat eksperimentuoja. Ne eksperimentuoti reikia, o dirbti, nes tie naujoviški bandymai naujas ligas ir platina. Griežtai kalba bitininkas profesionalas, o aš atitariu, kad žmogaus pomėgis eksperimentuoti vis tiek yra geriau nei alaus plempimas, ypač karštą dieną... Sunkus bitininko darbas. Juozas Uzdila šitaip gano dabar savo bitukes ir Žeimiuose, ir Levūnuose, ir prie Bedugnio ežero, ir net prie Seirijų.Tik bėk ir bėk prakaitą nuo kaktos šluostydamas. O juk šitaip kiekvieną dieną bėgioja ir tie ūkininkai, kurie ir javus, ir daržoves augina, ir gyvulius, ir paukščius laiko. Kur tik pasisuki, būtinai reikia vis ką nors pagloboti ir patvarkyti. Visa vasaros diena – nesibaigiantis ėjimas.

Kaip ironiškai gražiai pasakė nuolat šitaip vis ėjusi ir ėjusi, nuo vasaros darbų retai kada teatsikvėpdavusi kaimynė Marcinkonių krašte, kur mes gyvenome pirmaisiais Dzūkijos nacionalinio parko veiklos metais: „Žinai, vaikeli, cik pieno galiu duoc, nepadariau sūro, bo aita, aita gaspadzinės, o va, nugriūta an suolo ir užmigta...“ Mūsų mažajai dukrai Elzei tada labai patiko šitokia geraširdės kaimynės savikritika, nes, parnešusi mums į girininkiją trilitrinį stiklainį pieno, viską tiksliai atkartojo net pavaidindama... Nugriūta – ir užmigta. Galima ir pamėgdžioti, ir pavaidinti – kaimynė nesupyks. Juk ypač vaikams tokie vaizdingi pasakymai visam laikui įsirėžia į atmintį. O ir ji pati, darbšti bei apsukri dzūkė gaspadinė Danutė Lagūnienė, kalbėjo apie save lyg apie kitą asmenį, su pašaipa teisindamasi dėl nesuslėgto sūrio. Įdomu, ar dar užrašinėja tokius gražius pasakymus jaunieji šių dienų kalbininkai. Aną dieną Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona aiškino radijo klausytojams, kas lietuvių kalboje yra dviskaita ir kada ji tinkama. Ta dviskaita kai kam jau tėra tarsi visiškai atgyvenusi keistenybė, tik pasakų knygose tesurandama. Bet ir šiandien juk stebėtinai įdomus toks šnekamosios kalbos pasakiškumas! Aš dar prisimenu, kad mano mama šitaip žemaitiškai yra pasakiusi: „Šauku, šauku, anū nė – besūs išejėn.“ Gal šitokie rūpestingų šeimininkių dar gyvi kalbėjimai ir nepraturtina literatūrinės kalbos, bet būtų gaila juos pamiršti. Gal jie galėtų išlikti ne tiktai tautosakos tekstuose. Gal dar ne visi mūsų tarmių senoviškumai beesą išėję...