Vytautas Toleikis toliau nagrinėja kultūrinio turizmo Lietuvoje iššūkius, problemas bei galimybes.

Žmogiškasis veiksnys

Jis bene lemiamiausias, jeigu kalbėtume apie kuklius, bet be galo reikšmingus Lietuvai memorialinius muziejus regionuose. Per tuos ketverius metus, regis, įsimintiniausias susitikimas buvo Vilkijoje su Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus vadovu Arūnu Sniečkumi. Beje, jis ir skulptorius, meno žmogus. Atsibeldžiame ankstokai, ką tik po lietaus, panemuniais tik rūkas kyla. Sodyba visa apsupta žalumos: medžiai, gėlės ir skulptūros skulptūrėlės, nuo didelių medinių, iki labai smagių keraminių. Paslaptinga nuotaika. Visko tiek daug, kad niekaip nepriartėjame prie durų. Kaip kokiame Salvadoro Dali mylimosios Gala dvare. Galiausiai pasirodo ir pats šeimininkas, žolę mat pjovęs. Tikrai viskas iščiustyta. Ir biotualetas švarutėlis, nors knygą skaityk pasislėpęs. Muziejuje visko daug. Ko paklausi, į viską atsako, net nepatogu. Aišku, man labiausiai patiko, kad muziejaus gaspadorius gyvos minties pašnekovas. Ne kaip dauguma Europos gidų – automatų, temokančių kaip gaidys tik vieną nors ir labai gražią giesmę sugiedoti. Klausėmės išsižioję ir apie Juškas, ir apie name gyvenusį Adrianą ir Olią Fiodorovus, kuriuos aplankęs Nobelio premijos laureatas rašytojas Ivanas Buninas. Ir apie čia buvusius – koloritingiausią veliuoniškį Praną Mikalauską-Antalkį, Vydūną, ir Petrą Cvirką pasikalbame. O molinės skulptūros, pasirodo, – Rumšiškių kultūros centro Pravieniškių skyriaus keramikos būrelio vadovės Audronės Skarbaliūtės-Glinskienės mokintinių darbai, su muziejumi septinti metai bičiuliaujasi. Darbai nulipinti privačioje Glinskių dirbtuvėse. Vis tos privačios iniciatyvos. Apskritai muziejuje nuolat vyksta parodos, kultūros renginiai.

Tą patį galima suokti ir apie Antano Mončio galeriją Palangoje. Iškart pajunti, kad vadovė Birutė Turauskaitė yra savo darbą mylintis žmogus. Ne vien dėl to, kad į „facebooko“ draugus priėmė, bet kad turi ką papasakoti, sukuria ypatingą atmosferą. Ir vėl – parodos, renginiai. Draugauja su Dailės akademijos Telšių Juvelyrikos fakultetu. Idealiau nesugalvosi. Ir studentai pajūryje prasibezdina, ir parodas kasmet surengia. Apskritai dauguma muziejininkų draugiški, komunikabilūs ir kompetentingi. Bitėnuose, Ožkabaliuose, Antano Šliūpo muziejuje Palangoje, Kėdainiuose, Anykščiuose, Stelmužėje, Kunigiškėse. Visur pasakotojai siekia tikro nemeluoto kontakto, todėl juos ir prisimeni. Stelmužiškei susvis „pavyko“. Prisiplakė šiek tiek sušilusi grupė, kuri mėtė nors ne vimdančius, bet banalokus komentarus. Bet nesusinervino, gyvai papasakojo, – apsidirbo kaip su vovere. Paklausius papasakojo ir apie kolūkio fermos fundamentui panaudotus Pirmojo pasaulinio karo žuvusių vokiečių kareivių kryžius. Ilgai prisiminsiu. Du beišlikę ir dabar stovi Stelmužės bažnyčios šventoriuje. Bet, norint apie juos papasakoti, reikia tą istoriją žinoti. Žinojo.

Ušnėnuose neradome prižiūrinčiosios, bet Povilo Višinskio kiauru stogu dūminė pirkia palikta atrakinta. Tarsi lauktų. Jauki aplinka, prisodinta gėlių, švarutėlė būdelė, net tualetinio popieriaus padėta, jaučiu nupirkto už savus skatikėlius.

Bet yra ir liūdnų istorijų. Rašytojos Šatrijos Raganos memorialinis muziejus Židikuose. Niekur nemačiau tiek daug autentiškų daiktų. Bet su muziejaus darbuotoja, kuri bent jau pernai tegebėjo paskaityti iš parengtų lapelių, tikra tragedija. Ko paklausi – to negausi. O Marija Pečkauskaitė – ypatinga asmenybė, švietėja, visuomenininkė. Kiek istorijų, neįmintų paslapčių galima pateikti. Mokinukai ir batus prisemtų nuo ašarų susigraudinę ir susižavėję. Ar bent kas apsilankęs benorės dar bent kartą užsukti, kitam parekomenduoti? Aš – tai ne. Nebent jeigu muziejininkė netrukdytų.

Keisčiausia patirtis aplankė Lietuvos iškiliausiojo žodynininko Kazimiero Būgos tėviškėje, Pažiegės kaime, netoli Dusetų. Čia istorija ne tik iš orientacinio sporto srities ar žaidimo „Susirask pats“! Važiuojame važiuojame apleistu kaimo keluku, žolių stagarai tik braukiasi per mašinos dugną, tik braukiasi. Virš mūsų suka ratus suopis, laimė, ne maitvanagis. Pagaliau įjudame į mįslingą mišką. Daug laukinės gamtos, mėgstu tokią. Bet kartu ir džiaugiuosi, kad balandžio viduryje, pasitelkę į kompaniją Arvydą ir Saulių Šaltenius su gimnazistais keliaudami po Aukštaitiją, nuo Dusetų pasukti į K. Būgos tėviškę pritrūkome laiko. Tik dabar supratau, kad mums labai pasisekė. Arba būtume neradę ir temstant pasiklydę, arba būtume su autobusu kur pamiškėje užklimpę.

Galų gale randame ir trobą, atpažįstame iš interneto reklamos. Neaišku, kur statyti mašiną, sustojame šalia. Pamatome sodrioje žolėje besiritinėjančius, kaip spėjome, močiutę su anūkėliu, ir iškart palengvėja. Radome žmonių, gal ir muziejų kas atidarys. Bet išlipus iš automobilio labai sunku jų link pajudėti ir paklausti, ar muziejus atidarytas, nes mus apipuola meilės ištroškę du šunėkai. Norėdamas žmoną išvaduoti nuo palei kojas zujančių šunų, vieną pasičiumpu ant rankų kaip kokį katiną, bet šis muistosi, suprask: glostyk mane ant žemės pargriuvusį. Bet niekas nuo šunų meilės mūsų išvaduoti neskuba. Moteris tik pasako, kad jų nereikia bijoti, kad jie labai džiaugiasi, kas ir taip aišku. Tik neaišku, ar mes į muziejų atvažiavome, ar šunų glostyti? Aš kaimynų kalaitę Baiką ir šuniną Šansą kone kasdien pakalbinu. Pagaliau moteris pasisako, kad esanti muziejininkė, bet pati šunų taip ir nesudrausmina, tik berniukui paliepia uždaryti juos troboje. Išsiaiškinu, kad ant rankų bijantis būti šunelis yra kalaitė Mėta. Jau šis tas, kalbininko tėviškės pažinimas prasidėjo. Bendrauti su keturkojais man patinka, bet ne tokiu antisanitariniu būdu. Antai Šatenių legendinis Meškis mūsų šeimoje tikras numylėtinis, tokio inteligentiško gražuolio niekada nepamirši – ir purvinomis letenomis netrina tau kelnių, už paliktus ant rankos kailio plaukus atsiprašo. Vis dėlto iš Česlovo Milošo tėviškės, kaip ne kaip – bajoras.

Bet pagaliau žengiame į muziejų iš kiemo pusės, – kitame gale gyvena muziejininkas. Žolė ko ne iki kelių, nei gėlytės, nei žiedelio, o kokių instaliacijų ir su žiburiu nerasi. Bent tubinambų kur patvory pasisodintų, jie gerą mėnesį žydėtų, apsimetę gėlėmis, ir salotomis anūkėlį pavaišintų. Būgos pristatymas kažkoks blankokas, visi akcentai, kada kokia kalbininko giminaitė kokį darbelį siuvinėtą padovanojo. Jie iš tiesų dailiai sukabinti. Bet, deja, neišgirdau dviejų esminių dalykų, be kurių asmenybės pristatymas suvis praranda prasmingumą. Kad būtent Kazimiero Būgos kartotekos pagrindu ir turime tą ketvirtį milijono lietuviškų žodžių, sudėtų į 20 storiausių tomų. Nieko neišgirdome apie Kazimierą Būgą kaip apie gyvą, labai spalvingą asmenybę, fanatiškai atsidavusį lietuviškam žodžiui. Papasakoti tikrai yra apie ką – jis gi labiausiai atitinka europinę klišę apie išsiblaškiusius, savo mintyse paskendusius mokslininkus. Pokalbiui nebesiplėtojant išgužam vėl į kiemą. O jame mano dėmesį kaip tyčia patraukia naujai restauruotas didokas ūkinis pastatas. Aišku, viskas už ES pinigus. Klausiu: ar vyksta jame kokie renginiai? Čia puikiausia erdvė skautams, filologams bent vienai nakčiai su miegmaišiais prisiglausti laukinės gamtos apsuptyje – tikras saldainiukas jaunimui. Nėra lėšų, – štai ir atsakymas. Kodėl žolės nenusišienauja, erkių nebijo, – jau nebedrįstu klausti. Į restauruotą pastatą taip ir neįleidžia, ar raktą pametė, ar spyna užrūdijo? Kas besupaisys. Grįžtame tuo pačiu keluku, virš automobilio ratus tebesuka suopis. Kažin ar tas pats, ar jie pamainomis keičiasi?

Spūdiname į Baltriškes, pas Tiberiados brolius, apžiūrėsime jų restauruotą nė vienos geležinės vinies nepanaudojus medinę bažnyčią, asiliukus paglostysim, vienuolių daržais pasidžiaugsime. Reikia gi kažkaip atsigauti. Vienuolyne viską pamatėme su kaupu, norėsime vėl sugrįžti ir draugams rekomenduosime. Pasirodo, kad belgai ne tik šokoladą gamina, bet ir gilūs katalikai, ir lietuviškai šneka, ir Lietuvą įsimylėję. Neišsigąskite, yra ten ir lietuvių.

Neturi vientiso pasakojimo apie savo žemę – nesukursi ir gyvybingos regiono ateities vizijos

Kokia informacija apie žemę telpa rajonų merų, tarybos narių, savivaldybės tarnautojų galvose? Kiek dienų, valandų jie galėtų nepaliaujamai pasakoti apie savo rajono istorines vietas, garsius žmones, kultūrinį paveldą? Ar tą informaciją jie kasmet atnaujina, stengiasi vis naujai interpretuoti ir pateikti kaip savojo krašto naratyvą visų pirma savo rajono bendruomenei, visai Lietuvai, kaimynams bei Europai. Nuo to, kas buvo ir yra jų galvose, pridėkime dar širdį, valią, drąsą mąstyti ir spręsti, nuo to turime, ką turime. Žinau, kad Rimantas Žirgulis, Antanas Virbickas, Vytautas Bagdonas, Raimundas Balza, Roza Šikšnienė, Nijolė Šniokienė, Jonas Pleckevičius (daugiau nebevardinsiu, nemadinga idealistus reklamuoti) galėtų kiaurą dieną, o jeigu duotum valgyti, tai ir visą savaitę, pasakoti apie savo kraštą. O kaip JIE?

Jeigu būtų labiau cirkuliavusi kažkieno galvose informacija, ar būtume praradę vyskupo tremtinio Julijono Steponavičiaus buvusį butelį Žagarėje? Ar būtų tokios būklės Sirutiškio ir Kalnaberžės dvarai, o Gipėnuose Antano Vienažindžio namo stogas uždengtas skirtingomis medžiagomis? Būtų prarasta rašytojo Antano Ramono tėviškė Kurmiuose? Reikėtų dabar vilniečiams kniaukintis dėl Hermnao Zudermano muziejaus likimo? Kažkokie apipešioti artėjame į tuos 2018-uosius.

Nenoriu primygtinai graudenti, kad nuo vystomo regiono naratyvo, paprasčiau tariant – savojo pasakojimo – rodymo – pateikimo apie kultūrinį paveldą, jį gynusius, kūrusius žmones, priklauso jų tautinio orumo, pasididžiavimo savo žeme būsena, bendras patriotinis nusiteikimas. Tik taip prisirišime jaunimą, kad jis liktų, nebėgtų į didmiesčius ar Vakarų Europą. Jis turi žinoti, vardan ko verta likti. Kaip gali mylėti erdvę, apie kurią nieko nežinai, nežinai net pagrindinių asmenybių, kurios šimtmečius gynė jos laisvę ir prigimtines teises, statė, kūrė? Jeigu rajonas neturi atminties politikos, net nežino, kad tokią būtina turėti, kaip jis įdiegs jaunimui pasididžiavimą savo kraštu, kaip pritrauks svečius? Savo antipavyzdžiais? Jeigu valdžiai nerūpi, kodėl turi rūpėti likusiems? Jeigu savivaldybė neranda dešimties savivarčių žvyro išberti ant kelio Kazimiero Būgos tėviškės link, o kitos savivaldybės už ES lėšas renovuotus muziejus, kultūros namus laiko pustuščius, apie ką galime kalbėti? 2020 metais baigiasi ES paramos fondai. Ką tuomet darysime? Verksime krokodilo ašaromis, kad į finansinę eilutę keluko pagerinimo negalime įtraukti, privažiuoti nebeįmanoma, paliksime muziejus užkonservuotus, jeigu konservavimui ES duos kaip išmaldą lėšų? Neduos – tegul ten dabar gyvena žiurkės irgi pelėdos tuose muziejuose.

Kanono prioritetai

Kita problema – regiono kultūrinio kanono prioritetai. Kaip sakoma, dešimt labiausiai lankytinų vietų, o pasiguodus, kad tespėsi maksimum į trejetą užsukti, kultūros vadybininkai nemirksėdami pateiks tą trejetą, atsargai priėdami dar dvi vietas. Čia totalinė Lietuvos nelaimė – visi punktai vienodai svarbūs. Kaip ir su įamžinimais. Pavyzdžiui, galime džiaugtis, kad Zarasai asmenybine ikona pasirinko Dominyką Bukontą. Lietuvybės gaivintojas, labai verta pagarbos asmenybė. Pastatė jam paminklą. Bet neradome ženklų poetui Antanui Vienažindžiui, visgi lietuvių meilės lyrikos pradininkas. O apie dailininką Jahudą Peną, didįjį Marko Šagalo mokytoją, tik niekinga užuomina internete. Negi nekvaila? Juk kiekvienam rimtesniam meno mėgėjui Zarasai visų pirma yra Jahudos Peno miestas. Baltarusiai išsijuosę jį reklamuoja, neseniai puikų meno albumą išsileido. Ar Romualdas Budrys už Zarasų savivaldybę turėtų išleisti?

Bekeliaujant teko įsitikinti, jog nemaža savivaldybių dalis mano, kad kultūriniai objektai tarsi jų privataus dvaro dalis: noriu pjaunu tą Grainio liepą, noriu palieku. Gal laikas atsikvošinėti? Visi esame paveldėtojai ir dalininkai! Ir visi atsakingi jį išsaugoti! Dvidešimt žmonių neturėtų nulemti kultūrinių istorinių erdvių likimo. Nes taip dar ir kokias Ratnyčios kapinaites su visais Adomo Mickevičiaus draugo Jano Čečioto kauleliais kas susigalvos perkelti į patogesnę vietą, kad ir Didžiasalį. Svarbiausiąjį Lietuvos kurortą juk reikia plėtoti...

Ir pabaigai vienas optimistinis pastebėjimas. Regionų kultūrinių erdvių gyvastingumą, lankomumą labiausiai nulemia asmenybės charizma ir jos gebėjimas bendradarbiauti, atsivėrimas ir KITOKIAM, nei pats esi. Bendradarbiavimas, sugebėjimas išsaugoti kontaktus ir juos vystyti, tarptautiniai projektai. Pabandykime įsivaizduoti, į ką pavirstų rekonstruotas vienuolynas ir senoji gimnazija, bažnyčios rūsiai Troškūnuose, jeigu ne miestelio klebonas Saulius Filipavičius? Juk vilniečiai, panevėžiečiai dažniausiai sako, ne „važiuojame į koncertą Troškūnuose“, o sako: „Važiuojame pas Saulių į koncertą.“ Ak, kad taip apie merus, kultūros skyrių vedėjus taip sakytų! Suklestėtume! Naivu? Bet juk galima pasvajoti.

Man atrodo, kad svarbiausia – nepasiduoti. Nepasiduoti peršamai minčiai, jog mes – baudžiauninkai, viską tesprendžia ponai. Jie taip norėtų, tik ir svajoja, kad taip galvotume... Kuo daugiau keisimės informacija, viešinsime apsileidėlius, išdrįsime konkrečiai pasakyti, kas blogai, ir iškart siūlysime sprendimus, bendradarbiausime, padėsime vieni kitiems, kurdami tvarius tandemus didmiesčiai – regionai, neįkyriai patarsime, suvesime bendraminčius, generuosime idėjas, palaikysime vieni kitus. Tikrai atsigauname, tereikia tik dažniau nepraleisti progos pakeliauti po Lietuvą – atgaivos šaltinį.