Maždaug prieš mėnesį viešoje erdvėje pasirodęs jaunimo grupės „Black Biceps“ dainos „Polenkas“ vaizdo įrašas ne tik susprogdino gerų emocijų bombą, tačiau ir sukėlė šiokią tokią politinių diskusijų bangą. Vaikinai dalijasi mintimis apie kūrybą, gyvenimą Vilniaus rajone ir ateities svajones.

„Black Biceps“ grupės nariai Bernardinai.lt redakcijoje

Gedimino Kajėno nuotrauka

Prieš mėnesį viešoje erdvėje gerų emocijų bombą susprogdino jaunimo grupės „Black Biceps“ naujausias dainos „Polenkas“ vaizdo įrašas. Paprašius paaiškinti, ką reiškia pavadinimas, vaikinai sako, kad jis tapo tarsi nauju terminu – priešdėlis po yra lenkiško žodžio poliak, reiškiančio lenkas, dalis, tad polenkas reiškia „lenkas, gimęs Lietuvoje“. Šiandien dainos vaizdo klipas youtube.com kanale jau turi daugiau 35 tūkst. peržiūrų.

Paklausti, kaip pavadintų savo kuriamos muzikos stilių, vaikinai dalijosi prisiminimais, kad tiksliausiai jį, dėl linksmų dainų ir šmaikštaus elgesio ant scenos, tiksliausiai įvardijo patys gerbėjai – comedy rock. Bet iš tiesų – skapoprock, su truputėliu hiphopo prieskonio. Grupės nariai klausosi labai įvairios muzikos: „Esame jauna grupė, tad pernelyg griežtai dar nesame apsisprendę, kas mums labiausiai patinka ir ką konkrečiai norėtume groti, stengiamės nesprausti savęs į griežtus rėmus ir išbandyti įvairius stilius“, – dalijosi vaikinai.

Gitaristo ir akordeonisto duetas tapo nuotaikinga šešių vaikinų grupe

Grupėje, kuri 2012 metais savo koncertinę veiklą pradėjo Vitalijaus Valentinovičiaus ir Edgaro Krivelio duetu, dabar yra šeši nariai: Bernardas Želichovskis (perkusija), Augustas Genutis (bosinė gitara), Rytis Kuzas (trimitas), Edgaras Krivelis (akordeonas), Vitalijus Valentinovičius (gitara ir vokalas) ir prieš kelis mėnesius prie kolektyvo prisijungęs Karolis (Bajerčius). Koncertinis kelias prasidėjo įvairiuose jaunimo festivaliuose, renginiuose, o pirmasis įvyko būtent Nemenčinėje, kurio metu gimė ir grupės pavadinimas.

Edgaras Krivelis

Gedimino Kajėno nuotrauka

„Vieno iš pirmųjų koncertų metu (tai buvo namuose, patys pasistatėme kamerą, bet gal ir galim pavadinti tai pirmuoju koncertu) su Edgaru, mūsų akordeonistu, stovėjome prieš kamerą ir reikėjo nedelsiant prisistatyti, tad garsiai pasakiau pirmus žodžius, šovusius į galvą: „Juodi bicepsai“. Taip ir prilipo. Ką jau čia ir bekeisi, kai gerbėjai bicepsais vadina.“ (šypsosi – aut. past.)

Beveik visi grupės nariai pažįstami nuo vaikystės, nes mokyklos metus praleido gretimuose miesteliuose, išskyrus Karolį, kuris prie kolektyvo prisijungė prieš keletą mėnesių. Iš pradžių sako net nesupratęs, į kokią grupę jį priėmė: „Feisbuko grupėje „Muzikantų brolija ir seserija“ pamačiau įrašą, kad grupė ieško naujų narių, o aš kaip tik buvau išsiskyręs su savąja, tad nusprendžiau pamėginti, prisistatęs netrukus sulaukiau teigiamo atsakymo. Po penkių dienų, išaušus sekmadieniui, kai turėjo būti repeticija, kažkaip sumąsčiau youtube.com kanale pasiklausyti, ką gi groja ta „Black Biceps“. Kai pamačiau ir išgirdau, patyriau šoką! Taigi čia jie! Čia ta grupė! Jie buvo tikrai tarsi bomba! Atsimenu, pirmus kartus juos išgirdau „Lietuvos talentuose“ ir „Gatvės muzikos dienose“. Man jie labai patiko – užteko vienos Kuzo (trimitu grojančio grupės nario pavardė – aut. past.) natos, ir visi aplink esantys iškart pradėjo šokti, linksmintis, šėlti“, – savo istorija dalijosi Karolis.

Karolis Bajerčius

Grupės nariai, akivaizdu, tokius gražius žodžius iš savo kolegos išgirdo pirmą kartą, nes draugiškai papriekaištavo, kodėl anksčiau jiems to nesakė.

Nuolat didėjantis gerbėjų būrys skatina neužmigti ant laurų

Praėjusiais metais grupė pateko į „Karklės“ festivalyje vykstantį „Golden fish“ jaunų grupių konkursą, kuriame jų pasirodymas, atliekant dainą „Polenkas“, sulaukė ne tik klausytojų, bet ir organizatorių dėmesio. „Iškart po festivalio pradėjome rūpintis dainos ir jos vaizdo klipo įrašymo darbais, nes sulaukėme daug žinučių iš festivalyje mus girdėjusių žmonių, kad daina labai patiko, vis klausinėdavo, kur gali ją rasti paklausyti. O ir festivalio garsistai labai nudžiugino įrašydami mūsų pasirodymą, o paskui atsiuntę jį mums. Sakė, kad labai patiko daina. O mums tai buvo pirmas kartas, kai garsistai įrašė pasirodymą mūsų net neprašyti“, – smagiais atsiminimais dalijosi vaikinai.

Dainos ir vaizdo klipo įrašymas šiek tiek užsitęsė, nes reikėjo rasti lėšų, be to, veiklą tenka taikyti prie studijų ir egzaminų sesijų. Šiuo metu jau daugiau nei pusė kolektyvo narių yra studentai, o nuo rudens jais tikisi tapti ir jauniausi grupės nariai – Edgaras ir Rytis, tad koncertinę veiklą, repeticijas ir dainų įrašinėjimus tenka derinti prie mokslų, į kuriuos vaikinai žiūri atsakingai. Vitalijus studijuoja vokiečių ir anglų kalbų vertimą Vilniaus universitete, Karolis kremta reklamos kūrimo, o Bernardas – pastatų energetikos mokslus.

Politinių diskusijų sukėlusioje dainoje – tik tikros istorijos

Rytis, Vitalijus ir Bernardas yra užaugę Nemenčinėje, Ernestas kilęs iš Kabiškių, Augustas – iš Šilutės, šiuo metu studijuoja Vilniuje, Egdaras – iš Sakiškių, tik vienintelis Karolis – vilnietis, tad viskas, apie ką dainuojama, vaikinams tikrai nesvetima. Nors „Black Biceps“ daina sulaukė daugybės gražių komentarų, sako, kad buvo ir tokių, kurie pyko, kad neva dainos žodžiai kiršina žmones, atsisako savo tapatybės, tačiau vaikinai tikina mažiausiai norėję veltis į politines batalijas. Dainoje „Polenkas“ jaunimas palietė kartkartėmis viešoje erdvėje audrų sukeliančią temą – lietuvių ir Lietuvos lenkų santykius. Pristatę viešumai šią dainą, atlikėjai pajuto, kokią galią turi menas.

„Galima sakyti, kad su šia daina įžengėme į politinį lauką – užvirė diskusijos viešoje erdvėje, nors ir nenorėjome sukelti skandalą – tiesiog pasidalinome tuo, kas mums rūpi, kaip suprantame ir vertiname situacijas, kuriose atsiduriame. Replikų, žinoma, susilaukėme daug ir įvairių. Pavyzdžiui, kaip galime išsižadėti savo kalbos sakydami, kad mums nereikia pase lenkiškų raidžių ir pan. Tikriausiai ši vieta ir sulaukė daugiausia įvairaus dėmesio... Mes tik norime pabrėžti, kad esame už taiką – nenorime būti prieš nieką, nesiekėme nieko įžeisti ar pažeminti. Savo dainoje pasakėme, kaip jaučiamės, kaip vertiname tam tikrus dalykus, kurie su mumis vienaip ar kitaip susiję. Mes juk diskutuojame šitomis temomis su šeimos nariais, draugais, pasidaliname mintimis, stebime, kokios vyksta diskusijos viešoje erdvėje, kas ką kalba mūsų, lenkų, vardu. Be to, viskas, apie ką dainuojame, paremta asmenine patirtimi“, – dalijosi dainos žodžius ir muziką kūręs Vitalijus.

Stop kadras iš vaizdo įrašo

Dainoje pasakojama, kokių klausimų gana dažnai sulaukia tautinių mažumų atstovai Lietuvoje: „Manęs klausia, kaip ilgai čia gyvenu, manęs klausia, kaip lietuviškai kalbu. Ir dar klausia, iš kokio miesto keliavau, bet aš čia nuo gimimo buvau...“

„Pamenu, kai buvau Kaune, išsišnekėjome su pažįstamais, kad šeimoje kalbame lenkiškai – juos tai labai nustebino, jie klausinėjo, ar esu lenkas, iš kokio Lenkijos miesto atvykau, iš kur išmokau lietuviškai, ir panašių dalykų... Mano mama – rusė, o tėtis – lenkas, tad šeimoje kalbame dviem kalbomis.“

Rytis Kuzas

Gedimino Kajėno nuotrauka

Grupės nariai sako tikrai tikintys, jog skirtingų tautybių žmonės gali taikiai sugyventi vienoje šalyje. Vaikinai tikina, kad keičiasi kartos, ir jaunimas jau taikesnis, labiau mokantis priimti kitokius, įvairius žmones, neskirstant, nevertinant jų pagal tautybę: „Seneliams tautiškumas dar labai svarbu, kartais patraukia per dantį, jei pasakai, kad draugauji su lietuve, o ne su lenkaite, sako: „Tu dar gerai pagalvok.“ (šypsosi – aut. past.)

Jaunimas nesupranta, kam taip aršiai reikalaujama tiek lenkiškų raidžių pase, tiek gatvių pavadinimų dviem kalbomis: „Kam to reikia? Ką tai pakeis? Ar dėl to pagerės gyvenimo sąlygos? Juk gyvename Lietuvoje, o valstybinė kalba čia – lietuvių“, – dalijosi mintimis jaunimas.

Lietuvoje gyventi gera

Socialiniuose tinkluose galima matyti komentarų, kuriuose žmonės džiaugiasi daina, jos siunčiama žinute, tiki, kad ji skatina tautų draugystę, tad greitu metu turėtų pasibaigti lenkų atstovu save vadinančio Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vedlio Valdemaro Tomaševskio era. „Pabendraujame su žmonėmis, susidraugaujame ir tada išgirstame žodžius, kad „gal ne tokie ir blogi tie lenkai – moka ir lietuviškai kalbėti, ir gyvena, mokosi, dirba Lietuvoje“, – šypsodamiesi dalijasi patirtimi.

„Bet man patinka čia gyvent labai labai, ir nebenoriu aš važiuoti, kur kiti lenkai. Visi supranta, toleruoja – skųstis negaliu. Ir nebereik man pasuose lietuviškų raidžių. Nenorime kariauti, juk smurto mums nereikia. Nes jeigu iškeliausiu, lietuvi, liksi vienas. Ir nors kirčiuot nemoku, susikalbėt galėsim.“

Vitalijus Valentinovičius

Gedimino Kajėno nuotrauka

Paklausti, ar yra gyvenime patyrę patyčių dėl savo tautybės ar akcento, vaikinai sako, kad nelabai tą jautė, galbūt dėl to, kad mokėsi lenkiškoje mokykloje. Jų nuomone, reikia būti savikritiškiems, svarbu turėti gerą humoro jausmą ir mokėti iš savęs pasijuokti. Vitalijus sako, kad nebent komentaruose dabar gali rasti negražių ir piktų žodžių, tačiau lygiai taip pat ten pilna ir gražių, motyvuojančių dirbti toliau: „Tikrai mačiau daug komentarų, kuriuose žmonės džiaugiasi ir rašo, kad labai gerai, jog kuriame tokias dainas ir kalbame apie tai, kad Lietuvoje jaučiamės gerai“, – sako Vitalijus.

Ateities planai – kurti ne tik Lietuvos auditorijai

Dainoje yra žodžiai „susitiksim Varšuvoj“, kurie gali pasirodyti tarsi užuomina, kad vaikinai ruošiasi emigruoti į Lenkiją, tačiau jų reikšmė šiek tiek kita: „Na, pirmiausia, kalbant nuoširdžiai, tiesiog gražiai skambėjo, o be to – mokame daug kalbų, tad planuojame kurti ne tik Lietuvai“, – paaiškino žodžius kūręs Vitalijus.

Vaikinai džiaugiasi turėję galimybę šeimose, su draugais ir mokykloje kalbėti keliomis kalbomis. Gyvenimas mažame miestelyje turi privalumų – pažįsti kiekvieną, su kuriuo prasilenki, ir žinai, kokia kalba su juo pasisveikinti ar pasišnekučiuoti.

Vaikinai sako pajutę, kad mokymasis lenkiškoje mokykloje, be jokios abejonės, padeda geriau išmokti gimtąją kalbą, nes, lankant lietuvišką mokyklą, lenkiškai ar rusiškai moka dažniausiai jaunimas jau tik kalbėti, bet ne rašyti. Nors tautinių mažumų mokyklose pamokos vyksta jų gimtąja kalba, egzaminus, kaip ir visų kitų šalies mokyklų mokiniai, laiko lietuvių kalba. Tiesa, vaikinai pasakoja, kad mokytojai, artėjant egzaminams, vis daugiau terminų ir tam tikrų apibrėžimų paaiškina lietuviškai: „Tai reikalinga tam, kad egzamino metu žinotume, kas ką reiškia.“ Kaip pasakoja vaikinai, kadangi didžioji dalis jų pažįstamų ir draugų lieka gyventi ir studijuoti Lietuvoje, geros lietuvių kalbos žinios yra tiesiog būtinos.

Naujausia daina ragins gyventi be svaigalų

Bernardas Želichovskis

Gedimino Kajėno nuotrauka

Po mūsų pokalbio „Black Biceps“ kolektyvas išskubėjo įrašinėti naujos dainos „Pseudointelektualas“, kuria ragins gyventi blaiviai ir atsisakyti alkoholio. Vitalijus sako, kad ši daina jam taip pat yra labai artima, nes sutampa su jo nusistatymu prieš alkoholį.

„Alkoholis yra pagrindinis visų problemų šaltinis – viskas dėl jo griūva. Žmonėms kažkodėl patinka taip pabėgti nuo problemų – prisigeri ir ramu. Ir Nemenčinėje, kurioje augau, ir apskritai visoje Lietuvoje, jei remtumėmės statistika, vaizdas yra labai liūdnas – svaigalų vartojame per daug“, – dalijasi jis.

Akordeonistas Edgaras pritaria bičiuliui sakydamas, jog, jo nuomone, žmonėms tiesiog trūksta atsakomybės ir noro kažką keisti, kad galėtų pradėti gyventi kitaip.

Jaunimas sako aplink matantis vis daugiau mokyklinio amžiaus jaunuolių, kurie be alkoholio sunkiai sugeba pasilinksminti. Anot jų, kuo toliau, tuo daugiau galima pastebėti jaunesnių žmonių, manančių, jog be svaigalų nuobodu. Bėda ir ta, kad bent jau regionuose, mažesniuose miesteliuose, nepilnamečiui nusipirkti alkoholio yra labai nesudėtinga: „Pažadi prie parduotuvės svirduliuojančiam dėdei su mėlyna nosimi alaus buteliuką arba kažkiek centų, ir jis nupirks tau viską, ko tik paprašysi – kad ir tris maišus alkoholio. Tas pats ir su cigaretėmis“, – skaudžią realybę patys matantys savo akimis pasakoja jaunuoliai.

Nemenčinėje svajoja įkurti centrą jaunimui

Grupės nariai džiaugėsi, kad tėvai palaiko jų užsidegimą ir koncertavimą, mėgstamos veiklos atradimą ir džiaugiasi, jog nedykaduoniauja, nesišlaisto pakampėmis gurkšnodami alkoholį ar rūkydami. Nes didelė dalis jaunuolių mažesniuose miesteliuose neturi kur susirinkti, kuo užsiimti, tad dažniausiai keliauja į Vilnių, nes susisiekimas tikrai geras, arba tiesiog leidžia laiką su draugais.

„Pamenu, buvo biliardinė – realiai viena vieta, kurioje jaunimas galėdavo susirinkti. Dabar jos nebėra, tai ir stogo jokio virš galvos jaunimas nebeturi. Liko tik picerija, kavinės, į kurias gali ateiti pavalgyti“, – sako Bernardas.

„Vasarą gerai – ežerai, maudynės, parkas, dviračiai ir kita veikla, tačiau kas paskui?.. Rudenį ir žiemą vėl niūru, visi tūno namuose prie kompiuterių“, – jam antrina Edgaras.

Vaikinai apgailestauja, jog Nemenčinėje nėra net jokio centro ar poilsio erdvės, kur galėtų susirinkti, užsiimti įvairiomis veiklomis, dalintis idėjomis, susirasti draugų ir pan., tad užsiminė, kad ateityje norėtų patys tokį įkurti.