Prieš artėjančius rinkimus temperatūra visada pakyla, problemos visuomeniniame gyvenime pradeda ryškėti, netgi „badyti akis“, o kultūros lauke tų problemų, nesusipratimų ir aštrių kampų – nors vežimu vežk. Bet tuo karštymečiu atsiranda vietos viešojoje erdvėje netgi ir kultūrai. Nenorėdama praleisti tokių išskirtinių progų, pakalbinau keletą aktyvių kultūros lauko veikėjų, bandėme identifikuoti bent keletą „kultūros kūno skaudulių‘, kurie kelia nerimą ir realų pavojų mūsų tautai išlikti.

Kalbinu Kornelijų Platelį, rašytoją, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentą, Rūtą Prūsevičienę, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinę direktorę, Kęstutį Kuiziną, Šiuolaikinio meno centro direktorių, Olgą Žalienę, Klaipėdos jūrų muziejaus generalinę direktorę, Egidijų Stanciką, Kauno dramos teatro generalinį direktorių, Aldoną Ruseckaitę, Maironio muziejaus direktorę, Audronį Imbrasą, Tarptautinio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ direktorių, Aidą Dobkevičiūtę, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomąją direktorę, Saulių Valių, menininką, buvusį Kultūros rėmimo fondo pirmininką, dabartinės Lietuvos kultūros tarybos narį. 

Liana Ruokytė-Jonsson: Ar kultūros laukas dalyvauja formuojant kultūros politikos prioritetus, identifikuojant skaudžiausias problemas ir ieškant geriausių sprendimų?

Kornelijus Platelis: Dalyvauja, bet jo didžiausia bėda, jog tebėra gerokai susiskaldęs. Bandymai susikurti platesnę atstovavimo platformą baigiasi nesėkmėmis. Žmonės nesunkiai identifikuoja skaudžiausias problemas, bet iš geriausių sprendimų neretai težino vieną: „duokit daugiau pinigų“, be to, daugelis mano, kad gali ko nors išsikovoti savo darželiui kitų sąskaita. Tai klaida. Mes nė vienas nesame svarbiausias, mes visi svarbūs. Visi turime galvoti apie tinkamiausią sistemą, kuri pirmiausia puoselėtų šalies kultūrą, o paskui būtų patogi veikti jos kūrėjams.

Audronis Imbrasas: Kai kviečia ar ko nors paklausia – dalyvauja. Bet tai nutinka retai. Dėl esmingiausių problemų ar sprendimų, juoba – skaudulių, mano vertinimu, su kultūros lauku beveik nėra tariamasi. Tie sprendimai turbūt priimami keliuose kabinetuose ir paskui išmaniai nuleidžiami žemyn. Daugumos darbo grupių ar ekspertų komisijų, kuriose yra tekę dalyvauti, veikla panašėjo į fasadinį formalų žaidimą su visuomene – ją pamaustant, iš jos pasityčiojant. Panašu, kad manoma, jog visas kultūros laukas yra žemesnė, kvailesnė kasta negu tie, kuriuos gyvenimas šiuo metu yra atvedęs į tuos kelis kabinetus. Tiesa, gali būti, kad šiek tiek tariamasi su valstybinėmis biudžetinėmis kultūros organizacijomis arba senosiomis, iš tarybinių laikų atkeliavusiomis, kūrybinėmis sąjungomis – mūsų sektorius apie tai beveik nieko nežino. 

Rūta Prūsevičienė: Kultūros laukas nuolat konsoliduoja jėgas, susitelkdamas tiek diskusijoms, tiek sprendimų paieškai bei atstovavimui įvairių lygmenų savivaldos, valstybės institucijose, žiniasklaidoje, tačiau dažnai kultūrininkų pastangos primena Sizifo darbą – metų metais nesulaukiama sprendimų mokesčių sistemos, viešųjų pirkimų, įstaigų statuso, darbo teisės klausimais, o kultūrininkų sutartinai pateiktos įstatymų pataisos ima ir nepajudinamai užstringa kurioje nors aukščiausioje institucijoje. 

Olga Žalienė: Esame užsidarę savo bendruomenėse, ne visada sugebame pažvelgti plačiau, o gal tokie esame todėl, kad manome, jog mūsų nuomonė nėra svarbi „globaliosios“ politikos formuotojams. Visos kultūros grupės vienijasi į organizacijas – asociacijas, reikėtų kalbėtis su jomis, aiškintis, išgirsti lūkesčius, drauge ieškoti problemų sprendimo būdų. Man pačiai teko dalyvauti rengiant strateginį dokumentą „Muziejų plėtros strateginės kryptys 2015–2020 metams“. Tai tikrai kolektyvinio darbo rezultatas.

Egidijus Stancikas: Apklausos ir tyrimai vyksta, bet kultūros laukas į juos žvelgia apskritai. Vadovai nuolat palaikome diskusinį ryšį. Bet dėl projektinio prisitaikėliškumo išnyko Inteligentija. Jos vaidmuo net politikams būdavo svarbus, dabar apie kultūros raidą Seime spręsti gali nieko su ja bendro neturintys žmonės. Nutylėjimas, norint išsaugoti savo pareigas, mus pavertė dviveidžiais ir pataikūniškais. Menininkas toks neturėtų būti. Nors ši Sistema gan greit sunaikina Menininką, paversdama jį Atlikėju, priklausomą nuo funkcionierių ir nuo finansų. Menas tampa pramoga, o ne Kultūrą kuriančiu veiksniu.

Aldona Ruseckaitė: Lietuvos muziejų asociacijos nuomonės kartais kokiu nors klausimu yra paprašoma. O šiaip – ministerija organizuoja tam tikras grandiozines apklausas, samdo firmas, į jų ilgas anketas atsakinėjame, kiek naudos, nežinau… Kada gyvai kalbėjome su ministerija apie skaudžias problemas – nepamenu. 

Kęstutis Kuizinas: Manyčiau, kad kultūros politikos prioritetus turėtų nustatyti profesionalūs politikai, atsižvelgdami į kultūros lauko nuomonę ir rekomendacijas. Kitas klausimas, ar kultūros žmonės išties aktyviai reiškia savo nuomonę ir ar jie dar nepraradę vilties, jog kažką galima pakeisti? 

Liana Ruokytė-Jonsson: Kultūros rėmimo fondo lėšos naudojamos LR kultūros ministerijai pavaldžių biudžetinių įstaigų veiklai. Ar neatrodo, kad biudžetinės įstaigos, jei jos pripažintos reikalingomis, tai iš biudžeto turi būti finansuojamas ne tik jų išlaikymas, bet ir jų vykdoma veikla (juk vadovai skiriami atsižvelgiant į jų programas). Tai yra normali Europos šalių praktika. Bet pas mus biudžetinės įstaigos savo suplanuotai veiklai ieško lėšų KRF-e, konkuruodamos su NVO ir paskirais menininkais, taip „suvalgydamos“ dalį to kuklaus pyrago, skirto neviešojo sektoriaus veiklai užtikrinti. Kaip toks logikos neturintis finansavimas atsiliepia jūsų vadovaujamai biudžetinei įstaigai? O kaip į tai žvelgia NVO sektorius? 

Egidijus Stancikas: Taip, šiandien vadinamės biudžetinėmis įstaigomis, nors gauname tik dalinį biudžeto finansavimą. Tai ne tik pažeidžia įstatymą, bet ir yra nusistovėjusi ydinga praktika. Visa vadovo perspektyvinė konkursinė programa yra tik pro forma, nes gauti finansavimą iš Kultūros tarybos ar pritraukti rėmėjų lėšų, kai neveikia Mecenavimo įstatymas ir Verslo sąmoningumo lygmuo kultūros mecenavimo klausimais grindžiamas tik asmenine nauda, yra neįmanomas. Nacionalinių įstaigų kūrybinių veiklų programos, tvirtinamos ministro, privalo gauti realų finansavimą, garantuojantį programos įgyvendinimą. Bet kartu programos finansavimą turi lydėti ir darbo santykius liberalizuojantis įstatymas.

Olga Žalienė: Turi būti priimtas esminis sprendimas. Jeigu išmetame biudžetines įstaigas iš Kultūros tarybos katilo – būtina užtikrinti muziejų veiklos finansavimą iš valstybės biudžeto. Tačiau iš kur lėšos, kokiu principu jos bus skirstomos? Jeigu apsispręstume eiti šiuo keliu, turėtume parengti efektyvų modelį, įvertinus visas veiklos šių įstaigų aplinkybes. Kol kas matau daug netinkamų sprendimų, kūrybiškos sprendimų paieškos trūkumą. Iki šiol kyla klausimų, kodėl kultūros įstaigos negali kaupti savo uždirbtų lėšų stambiems infrastruktūriniams projektams įgyvendinti, naujai įrangai įsigyti ar veiklai modernizuoti? Seimui priėmus valstybės biudžeto sandaros įstatymo pataisas, kultūros įstaiga gali pasilikti tik 25 proc. uždirbtų pajamų. Tai neskatina ūkiškai, taupiai ir racionaliai valdyti ir investuoti išteklius. Nuolat kalbame apie pinigus, jų stoką, bet net nesugebame užtikrinti efektyvaus turimų lėšų naudojimo, įstaigų motyvavimo ir kūrybiško, lankstaus valdymo.

Rūta Prūsevičienė: Visų pirma noriu priminti, kad valstybinės, ypač nacionalinės kultūros įstaigos itin aktyviai dalyvavo lobistiniuose procesuose, jų veiklos dėka finansavimas Kultūros tarybai buvo padidintas. Neabejojome, kad programinis/projektinis finansavimas valstybinėms kultūros įstaigoms bus išskirtas į atskirą tarybos programą arba liks ministerijos dispozicijoje. Deja, įvyko pats netikėčiausias valstybinių įstaigų programų finansavimo „pasimetimas“ tarp tarybos ir ministerijos, tad repertuarinės, veiklos įstaigos ne savo noru priverstos dalyvauti bendruose konkursuose kartu su viešosiomis, savivaldos įstaigomis, įvairiais fondais ir NVO. Valstybinės įstaigos nepertraukiamai įgyvendina pagrindinius valstybės kultūros politikos tikslus, įdarbina geriausius įvairių meno sričių profesionalus, rūpinasi techniškai itin sudėtinga kultūros infrastruktūra (didžioji dauguma pastatų – kultūros paveldo objektai), tad jų veiklos finansavimas turėtų būti tvarus ir pakankamas.

Audronis Imbrasas: Kokia dalimi, kokia proporcija ką finansuoti – čia jau visuomenės diskusijų ir susitarimo reikalas. Manau, kad šiuo metu valstybinės biudžetinės ir nevalstybinės kultūros įstaigos sukasi visiškai ar gana skirtingose orbitose ir tikrovėse. Tarkime, valstybinių teatrų žmonėms rūpi, kokią rentą ar pensiją jie gaus senatvėje, tuo tarpu nevyriausybinio to paties sektoriaus kūrėjams rentos kol kas išvis „nepriklauso“ – jie rūpinasi, kaip išgyventi tą mėnesį, kaip gimdyti ir auginti vaikus, kaip įtikinti bankus, kad ir iš autorinių sutarčių įmanoma mokėti palūkanas už paskolą būstui, kaip išlaikyti nedidelę mobilaus ir dinamiško teatro trupę. Taip neturėtų būti. Kultūrininkai neturėtų būti diskriminuojami pagal tai, ar jie dirba kokioje didelėje biudžetinėje, ar mažoje nebiudžetinėje įstaigoje. Tarkime, ilgą laiką pagrindinį reikšmingą nacionalinio teatro krūvį vežė dvi nevyriausybinės organizacijos – Meno fortas ir OKT. Gal visuomenė net nesusigaudo, kad jų valstybė nefinansuoja, kad tai viso labo mažos projektinės organizacijos – tai mūsų Teatro (ne)politikos gėda ir skaudulys. Apie tai, ką beveik du dešimtmečius valstybė (ne)veikia baleto srityje – jau nebesikartosiu.

Aldona Ruseckaitė: Vienintelis visų Lietuvos biudžetinių kultūros įstaigų veiklos finansavimas yra iš Lietuvos kultūros tarybos, į kurią suplaukia tūkstančiai paraiškų. Galima retoriškai sakyti – sveika konkurencija, bet konkurencija yra serganti. Metų pradžioje planuojame veiklą, kurios kontrolė ministerijos pastaraisiais metais yra visaip sustiprinta, tačiau nemažai plano punktų būna parašyti tarsi ant smėlio, nes nežinia, ar institucija, parašiusi tai veiklai projektus, gaus iš tarybos lėšų. Įstaigos stengiasi, plėšosi, varžosi, rašo po keletą projektų, planuoja – o tegauna dalį prašomų lėšų ar visai nieko. Tuomet metų darbo planas žlunga, nes jokio kito finansavimo valstybė neskiria. Susidaro įspūdis, kad valstybė mato kultūrą kaip asmenines kultūros žmonių užgaidas – ramiai skiria lėšų gal 30 procentų paraiškų, tarsi ne visuomenei, ne valstybei tos kultūros reikia. Juokinga, kai muziejai perka valstybei eksponatus ar juos restauruoja taip pat dalyvaudami konkursuose su projektų paraiškomis.

Kęstutis Kuizinas: Jei valstybė savo biudžetinei įstaigai yra patikėjusi vykdyti vienokią ar kitokią veiklą, be jokios abejonės, ji turėtų ir pasirūpinti, kad tam būtų skirtas pakankamas finansavimas. Taip yra daugumoje išsivysčiusių šalių. Su Kultūros rėmimo fondu įsigalėjęs vos ne visų kultūros lauko dalyvių rėmimas „iš vieno ir negilaus katilo“ stipriai apsunkina ilgalaikį planavimą ir kryptingą valstybės institucijų darbą. Projektams jau įsibėgėjus, tačiau iš Kultūros tarybos negavus arba nepakankamai gavus lėšų, neretai tenka kaitalioti planus ir programų apimtis, vos ne sporadiškai dirbti, ieškoti neadekvačių sprendimų. Kai kurių projektų tenka išvis atsisakyti. Tokiu būdu prarandama daug brangaus laiko ir konkretaus įdirbio ruošiant savo programas ir sumanymus, jau nekalbant apie tai, kad suprastėja valstybės finansuojamų įstaigų reputacija, jos praranda pasitikėjimą tiek vidaus, tiek ir užsienio partnerių ir fondų akyse. Mano supratimu, gerokai efektyviau būtų visgi sutarti dėl atskiro ir ilgalaikėmis programomis grįsto biudžetinių įstaigų veiklos finansavimo, (pasirūpinant kokybišku jų veiklos monitoringu, atitinkamai taikant įvairias skatinimo ir reguliavimo priemones), o ne, kaip dabar – sumesti tuos ir anuos į vieną sriubos puodą su palinkėjimu „plaukite ir kapstykitės“…

Liana Ruokytė-Jonsson: Ką darytumėte, jei Jums būtų suteikta galimybė iš esmės reformuoti kultūros sektorių pagal jūsų tobulą, geidžiamą modelį? Išvardinkite tris savo pirmąsias „reformas“, kurias įgyvendintumėte, jei jūsų rankos būtų laisvos ir turėtumėte visišką politikų palaikymą.

Kornelijus Platelis: Kai atėjau dirbti į Švietimo ir mokslo ministeriją, ten jau radau daug ekspertų parengtų sprendimų, kuriems įgyvendinti tetrūko politinės valios. Dabar Kultūros ministerijos pusėje tokių sprendimų nejaučiu esant. Vis dėlto labai atsargiai bandyčiau atskirti NVO ir biudžetinio sektoriaus finansavimą, konkursinį ir tą, kuriam konkursai netikslingi. Stengčiausi, kad Lietuvoje neišnyktų vien iš savo kūrybos pragyvenantys menininkai, toliau stengčiausi sudaryti jiems kuo palankesnę socialinę aplinką. Skatinčiau glaudesnį kultūros ir švietimo bendradarbiavimą, ieškočiau tam būdų. Tai ne nauji, bet nelengvai įgyvendinami dalykai.

Audronis Imbrasas: Pirmiausia, anksčiau ar vėliau – aš vis dar tikiuos, kad gal net mano gyvenime – teks vienaip ar kitaip grįžti prie to, kaip išdiskutuoti ir sutarti, kas iš tarybinių laikų paveldėtų organizacijų, modelių ar veiklų tinka ir reikalinga šių laikų ar juoba ateities Lietuvai. Nes iki šiol mes gyvename gana kuriozišką gyvenimą kaip labai turtinga valstybė: išlaikome ir beveik visą istorinį kultūros institucijų ir veiklų paveldą iš anų laikų, ar netgi leidžiame jam plėstis, ir steigiame didžiules naujas fasadines institucijas visuomenės pramogai, ir stengiamės finansuoti naujųjų šių laikų operatorių (paprastai – beveik visi jie yra nevyriausybinės mažos organizacijos), kurių kasmet vis daugėja, projektus. Žinau, kad yra kolegų optimistų, kurie mano, jog neverta dėl to ginčytis ir konkuruoti, kad materialinių išteklių užteks visiems – bet aš tebemanau, jog tai yra prabanga, kurios dabartinė mažėjanti Lietuva negali sau leisti, jei nori konkuruoti ir išlikti šių laikų pasaulyje. 

Antra, iki kol bus subręsta tokiai esminei kultūros reformai – manyčiau, kad jau seniai atėjo laikas pasekti netgi Estijos ir Latvijos pavyzdžiu, ir sukurti finansavimo mechanizmą efektyviausioms ir svarbiausioms nevalstybinėms kultūros organizacijoms, kurios kartais vykdo ir nacionalinės strateginės svarbos veiklas savo srityse. Projektus jos gali vykdyti ir dabar, tam lėšų jau įmanoma užsitikrinti, bet didžiausias galvosūkis yra nuolatinio funkcionavimo laidavimas ir veiklos logiškas profesionalus tęstinumas. Šokinėdamas nuo projekto prie projekto, juoba kad projektinis finansavimas tėra tam tikra loterija, toli nenušokinėsi. 

Trečia, manau, kad jau seniausiai laikas ir akivaizdžiai pribręsta mano atstovaujamos srities – teatro ir koncertinių organizacijų, t. y. Scenos menų reformai. 

Rūta Prūsevičienė: Mano vizijoje – tvirtai ant savo pagrindo stovinti, o ne apversta kultūros piramidė, pasitikėjimas kultūros žmonių sprendimais, ypač pasiektais konsensuso keliu, politinis visą kultūros lauką vienijančių reiškinių, projektų, nacionalinės reikšmės programų palaikymas, įstatymų ir finansavimo ritmo derinimas prie kultūros lauko realijų. 

Egidijus Stancikas: Visų pirma įgyvendinčiau 5 punkte išdėstytus tikslus. Reikėtų sukurti Kultūros ir meno kūrėjo socialines garantijas garantuojantį modelį. Liberalizuočiau kultūros ir meno kūrėjų darbo santykius, išlaikant pagarbą kiekvienam kūrėjui. Paskelbčiau Jauno kūrėjo prioritetinę programą, suteikiant galimybių išbandyti savo kūrybines jėgas, sudarant sąlygas likti Lietuvoje. Reikliau kelčiau profesionalios kultūros regionuose plėtros galimybes. Ieškočiau būdų profesionalų meną įtraukti į Švietimo ir mokslo ministerijos rengiamas mokymo ir ugdymo programas. 

Liana Ruokytė-Jonsson: Kokių pokyčių, Jūsų manymu, reikėtų, kad situacija kultūros srityje pasikeistų? Kokios vizijos, geroji kitų šalių patirtis ir klaidos gali padėti mums?

Kornelijus Platelis: Nereikia turėti iliuzijų, jog kultūros situacija gali pasikeisti greitai ir kad kultūra yra kaip nors izoliuota. Pavyzdžiui, lengva būtų pasakyti: reikia skatinti regionų kultūrą, bet jei tai nevyks kartu su ekonomika, nebus kam ta kultūra džiaugtis. Turime nusibrėžti kultūros plėtros tikslus ir stengtis kuo daugiau žmonių mobilizuoti tam darbui. Turiu omenyje ne tik kokį masinį sąjūdį, bet ir galimybę individualiems menininkams dalyvauti jame nenulipant iš savo dramblio kaulo bokštų. 

Rūta Prūsevičienė: Lietuvos kultūros lauko dalyviai – įstaigos, pavieniai atlikėjai ir kūrėjai turi sutelkę didžiulį profesinį ir ekspertinį potencialą, tačiau politiniu lygmeniu labai trūksta kultūros vertės ir poveikio visuomenei supratimo. Manau, dažnai trūksta tiesiog gilesnio kultūros reiškinių pažinimo, globalaus konteksto pajautimo, edukacinio, ideologinio, diplomatinio šių reiškinių poveikio įvertinimo. Norėtųsi, kad neliktume, kaip neseniai pasakė Lietuvos studentų sąjungos prezidentas „gražūs tik patys sau“, nuolat atsiliekantys nuo procesų ES ir ypač kaimyninėse valstybėse.

Audronis Imbrasas: Pajuokausiu – kadangi patys neįstengiame vykdyti orios šiuolaikiškos kultūros politikos, reiktų nusisamdyti vieną ar porą Estijos kultūros ministerijos aukštesniųjų pareigūnų, ir suteikti jiems įgaliojimus per metus–dvejus pertvarkyti mūsų kultūros sektorių ir jo atžvilgiu vykdomą politiką. Jei rimtai – visų dviračių rūšių iš naujo išradinėti nereiktų, nes dalis jų seniai išrasta. Aklai kopijuoti kitų šalių modelių nereikia – bet dairytis ir perimti geriausius modelius būtina, tai daro dauguma pažangių šalių. Kai ką būtų galima perimti iš Prancūzijos, kai ką – iš Jungtinės Karalystės, kai ką iš Olandijos ar Belgijos, nemažai gerų idėjų realizuota Šiaurės šalyse, o pastaruoju metu tinkamais, konstruktyviais sprendimais kultūros srityje iš kaimynų ypač pasižymi estai ir lenkai, kuriems mes kol kas beviltiškai pralaimime tarptautinėse kultūros rinkose.

Esminis pokytis turėtų būti toks: imti ir pagaliau suvokti, kad kultūra (greta kai kurių kitų veiklų – tarkime, mokslo) yra vienas esmingiausių mūsų valstybės resursų, žmogiškojo kapitalo išteklių, kad tai nėra vien laisvalaikio ir pramogos leidimo ar trumpalaikio pasivaipymo TV realybės šou dalykai, bet mūsų visuomenės kūrybiškumo ir tarptautinio konkurencingumo vienas pagrindinių garantų, eksporto ir tarptautinės įtakos šaltinis. Ir reikėtų, kad šiai sričiai skiriamos lėšos būtų traktuojamos ne kaip lėšų švaistymas elito pasižaidimams, bet kaip investicijos į savo pačių visuomenę ir jos ateitį. Tą jau seniai suvokė estai – kodėl negalime suvokti ir mes?

Egidijus Stancikas: Reikia išdiskutuoti Kultūros politikos kaitos gaires, po to reikia atsakingai parengti Kultūros įstatymą ir politinės drąsos parengiant specialiuosius įstatymus. Reikia valdančiosios koalicijos bendro sutarimo dėl prioritetinio kultūros ir švietimo finansavimo. Išsiaiškinus, ko valstybė nori iš kultūros lauko, aiškiai suformulavus tikslus ir kriterijus, garantuojant finansavimą, reikliau pažvelgti į realių strategijų, kūrybinių veiklos programų rengimą, vykdymą ir ataskaitas.

Liana Ruokytė-Jonsson: Sako, ir šuo mušamas pripranta. Taip ir kultūra pripratusi būti ujama. Bet visada yra pasirinkimas – galima to šuns ir nemušti. Juk žiaurumas, smurtas, valdžios demonstravimas yra ne kas kita kaip silpnumo apraiškos. Taigi, gyvybiškai svarbus klausimas išlieka – ar visgi po 25 metų sistemingo kultūros mušimo pradėsime gydyti jos atviras žaizdas, idant išliktume pasaulio kultūroje? Kokie vaistai gali padėti gražinti mus į sveiką nuovoką, globalinį mąstymą ir europietišką požiūrį į save, atsidūrusį ant bedugnės krašto? 

Audronis Imbrasas: Manau, kad ateina laikas partijoms tartis dėl Nacionalinio susitarimo kultūros klausimais – panašaus, koks buvo priimtas dėl NATO, ES ar užsienio politikos. Kultūra neturėtų būti skirstoma į valstybinę (gerąją) ir nevalstybinę (ne tokią gerą), didžiųjų miestų ir provincijos ar dar kažkaip taip. Visuomenei reikia rasti, kaip susitarti dėl integralaus kultūros ir meno organizacijų tinklo, jo finansavimo ir visa apimančios kultūros politikos.