Abraham B. Yehoshua „Moteris Jeruzalėje“. Vilnius: Sofoklis, 2016 metai, 320 puslapių. Vertėja – Kristina Gudelytė

„Nors žmogiškųjų išteklių vadovas nesitikėjo tokios misijos, šį vaiskų rytą jis, atrodo, pagaliau suvokė jos reikšmę“, – šiais žodžiais prasideda Abrahamo B. Yehoshua romanas „Moteris Jeruzalėje“. Žmogiškųjų išteklių vadovas – bent jau man tai yra viena bjauriausių sąvokų, skatinančių apie žmogų mąstyti tik kaip apie priemonę, daiktą tarp kitų daiktų. Štai ir šis A. B. Yehoshua knygoje aprašytas žmogiškųjų išteklių vadovas darbuojasi didžiulėje kepykloje, kur žmogus yra lygiai tokia pati priemonė kaip ir krosnys, konvejeriai ar sandėliai. Tiesa, jei vienam ištekliui palaikyti reikia tepalo, tai kitas dar be algos, atostogų ir kitų smulkių dalykų kartais reikalauja ir paprasčiausio žmogiškumo.

Būna kartais, kad didžiulėje įmonėje pradingsta koks nors varžtas, prietaisas ar mašina. Būna, kad pradingsta ir žmogus – vienas iš tų šimtų, figūruojančių buhalterinėse knygose. Būtent taip nutinka ir šioje istorijoje, kai paaiškėja, kad moteris, vardu Julija Ragajev, repatriantė iš buvusios Sovietų Sąjungos, tapo Jeruzalėje įvykdyto teroristinio išpuolio auka ir jau ilgiau nei savaitę guli neatpažinta morge. Tiesiog biurokratinė klaida? Paprasčiausiai klaidinga išteklių apskaita?

Jos veikiausiai taip niekas ir nebūtų pasigedęs, jei ne tarsi žaltys įkyrus vieno dienraščio žurnalistas, pagal prie aukos rastą algalapį atsekęs moters buvusią darbovietę ir nusprendęs aprašyti visa tai, kaip skandalingą nejautros ir aplaidumo istoriją. Būtent tada įmonės direktorius, užsispyręs 88 metų senis, ir išsiunčia žmogiškųjų išteklių vadovą į misiją atpirkti savo kaltę, gelbėti įmonės vardą ir prestižą. Visa tai kvepia tarsi parodomasis viešųjų ryšių šou. A. B. Yehoshua, man regis, specialiai kuria tokį pasaulį, kuriame darosi be galo sunku atskirti, kur yra tikras žmogiškasis nuoširdumas ir atjauta, o kur tėra tik šaltakraujiškai apskaičiuota vadybinė taktika. Skaitydamas istoriją šimtą kartų savęs klausi, ar gali pasitikėti žmonių nuoširdumu, ar gali tikėti, kad jų intencijos yra tyros ir nuoširdžios, ar vis dėlto už jų slypi pragmatiniai išskaičiavimai. Kas yra žmogų varančioji jėga?

Įdomu yra tai, kad iš visų pasakojime aprašomų personažų mes sužinome tik aukos vardą – Julija Ragajev. Apie kitus žinome tik jų užimamą poziciją ar šeimyninius ryšius. Visa tai, be abejo, ne atsitiktinai. Tik ką tuo norėjo parodyti pats autorius? Tai, kad mes kitą žmogų dažnai esame linkę regėti tik kaip tam tikro socialinio vaidmens atlikėją, tik kaip atitinkamą kaukę? O gal visa tai yra liudijimas apie susvetimėjusią visuomenę, kurioje yrant šeimyniniams saitams (žmogiškųjų išteklių vadovas išgyvena skyrybas su žmona), bičiulystės tinklams mus į draugę besusieja tik darbiniai santykiai?

 

Kartu Julija Ragajev yra ir svetimojo, kito, simbolis. Ji yra laikiną leidimą gyventi Izraelyje turinti moteris, priversta dirbti menką darbą ne pagal savo inžinierės specialybę. Ji yra teroristinio išpuolio auka, kurios kūnas kaip neatpažintas dienų dienas guli morge. Ir vis dėlto ji yra bene svarbiausia kūrinio persona. Laidotuvių misija, į kurią leidžiasi žmogiškųjų išteklių vadovas, norėdamas gimtinėn pargabenti J. Ragajev palaikus, jam yra perkeičianti patirtis. Vyras, kuris dažnai būdavo apibūdinamas kaip tiesiog tūnantis savo sraigės kiaute, pagaliau iš jo išlenda. Jei anksčiau į kitus jis žvelgdavo tik kaip išteklių administratorius, į žuvusiąją pagaliau sugeba pažvelgti kaip į žmogų. Jam ši moteris tampa svarbi ne tik kaip išteklius, kurį galima išreikšti įvairiausiomis skaičių formomis oficialiuose dokumentuose, o kaip asmenybė, turinti savąją išskirtinę, nors ir skaudžią istoriją. Kelionė žmogiškųjų išteklių vadovui tampa laisvėjimo keliu. Jis išlenda iš administratoriaus kiauto ir ne tik kitame įžvelgia žmogiškumą, tačiau ir į save pradeda žvelgti kaip į asmenybę, o ne tik didžiulėje mašinoje esantį sraigtelį, kurį judina didesni sraigtai, o jis pats savo ruožtu išjudina mažesniuosius. Jo išlaisvėjimą simbolizuoja ir paskutinysis ginčas su kruopščiai visą laidotuvių misiją suplanavusiu įmonės vadovu. Žmogiškųjų išteklių vadovas atsisako būti kito kuriamo scenarijaus personažu, jis pats nori kurti savąjį scenarijų.

O gal visa tai yra liudijimas apie susvetimėjusią visuomenę, kurioje yrant šeimyniniams saitams (žmogiškųjų išteklių vadovas išgyvena skyrybas su žmona), bičiulystės tinklams mus į draugę besusieja tik darbiniai santykiai?

Pats rašytojas A. B. Yehoshua interviu dienraščiui „The Guardian“ kadaise pasakojo, jog 2002 metais vienas jo bičiulių žuvo per savižudžio išpuolį Jeruzalės Hebrajų universitete. Vėliau panašus išpuolis buvo įvykdytas ir jo mėgstamame Haifos restorane, kur žuvo du arabai padavėjai ir žydų šeima. Savo romanui jis teigė pasirinkęs pačią anonimiškiausią, pačią marginaliausią mirtį, kuri galėtų iliustruoti, kaip Izraelio visuomenė reaguoja į anoniminio civilio žūtį. „Mes esame pripratę prie žūstančių karių, tačiau problema yra ta, kaip gėdėti miestų gatvėse žūstančių civilių – izraeliečių, arabų, užsienio darbuotojų. Apie kokią prasmę kalba kavinėje kavą gurkšnojančio civilio žūtis ar autobusu važiuojančios namų šeimininkės mirtis? Mes turime suteikti prasmę šioms absurdiškoms mirtims, užuot bandę visa tai represuoti“, – teigė rašytojas pridurdamas, kad tuo metu, kai abiejose pusėse, tiek tarp izraeliečių, tiek tarp palestiniečių, auga beširdiškumas ir abejingumas mirčiai, jo, kaip rašytojo, etinė pareiga yra pasitelkti savo plunksną siekiant atverti širdis mirčiai, kad auka būtų išlydėta su meile ir užuojauta.

Žmogus yra laisvas tada, kai jis gali pats kurti savo istoriją, pasakojimą apie save. Tačiau kas nutinka su laisve, jei paaiškėja, kad, nesvarbu ką bedarytum, tavo istorija yra rašoma už tave?

Kitaip tariant, apie mus daugiausia pasako ne tai, kaip mes elgiamės su savo artimiausiais žmonėmis – tebūnie tai šeimos nariai, giminės, kaimynai, tautiečiai, o tai, kaip mes elgiamės su tuo, kuris mūsų pasaulėvaizdyje yra svetimas – tebūnie žydas, palestinietis, rusas, juodaodis, pabėgėlis ir pan. Ar vertiname juos pagal kažkokią kolektyvinę klišę, užgožiančią asmenybę, ar sugebame įžvelgti jų žmogiškumą, kuris yra unikalus ir neatkartojamas? Tiesa, kai kurie literatūros kritikai klausė A. B. Yehoshua, kodėl jis kito vaidmeniui savo romane pasirinko išeivę iš buvusios Sovietų Sąjungos, o ne palestinietę, kuri, jų nuomone, šiandien simbolizuotų tą tikrąjį kitą Izraelio visuomenėje?

Be to, A. D. Yehoshua knyga „Moteris Jeruzalėje“ yra ir diskusija apie žmogaus laisvę bei žiniasklaidą. Galima sakyti, kad žmogus yra laisvas tada, kai jis gali pats kurti savo istoriją, pasakojimą apie save. Tačiau kas nutinka su laisve, jei paaiškėja, kad, nesvarbu ką bedarytum, tavo istorija yra rašoma už tave? Rašantysis, šiuo atveju Jeruzalės dienraščio žurnalistas, lydintis į misiją žmogiškųjų išteklių vadovą, įgyja galią pasakoti ir taip apibrėžti žmogiškųjų išteklių vadovo asmenybę. Jis turi iš anksto parengtą pasakojimą, sukurptą geltonosios žiniasklaidos rajūnams, ir viską, kas nutinka kelionėje, bando įsprausti į tą pasakojimą, kuris modeliuojamas pagal tai, kad būtų paklausus rinkoje. Žmogiškųjų išteklių vadovas į kelionę nusprendė leistis pats. Nesvarbu, svarbu tai, kad pasakojime jau iš anksto buvo numatyta, kad jis yra prievarta išsiųstas įmonės vadovo atpirkti savo biurokratinę kaltę. Trumpai tariant, A. D. Yehoshua kviečia mus rimtai diskusijai apie tai, kokią galią mūsų dienomis turi bulvarinė žiniasklaida, gebanti paversti žmones paprasčiausiomis marionetėmis, sumaniai manipuliuojamomis to, kuris turi galią kurti pasakojimą. Esi toks, kokį tave piešia turintieji galią tave aprašyti.