Publikuojame dar vieną ištrauką iš „Amoris Laetitia“ – popiežiaus Pranciškaus dokumento apie meilę šeimoje. Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai.

Augti santuokine meile

Mūsų apžvelgtas šventojo Pauliaus himnas leidžia mums pereiti prie santuokinės meilės. Tai – sutuoktinius sujungianti meilė, pašventinta, praturtinta ir apšviesta Santuokos sakramento malonės. Ji yra „jausminė sąjunga“, dvasinė ir atnašaujamoji, tačiau sykiu aprėpia švelnią draugystę ir erotinę aistrą, nors gali egzistuoti ir tada, kai jausmai ir aistra susilpnėja. Popie- žius Pijus XI mokė, kad tokia meilė perskverbia visas santuokinio gyvenimo pareigas ir jose užima garbingą vietą .

Iš tiesų tokia stipri meilė, išlieta Šventosios Dvasios, yra Kristaus ir žmonijos nesugriaunamos Sandoros, vainikuotos jo atsidavimo iki galo ant kryžiaus, atspindys: „Dvasia, kurią išlieja Viešpats, duoda naują širdį ir išmoko vyrą ir moterį mylėti vienas kitą taip, kaip Kristus mus mylėjo. Santuokinė meilė per tai pasiekia tą pilnatvę, į kurią vidujai yra orientuota, – antgamtinę santuokinę meilę“ .

Santuoka yra brangus ženklas, nes „kai vyras ir moteris švenčia Santuokos sakramentą, Dievas tarsi „atsispindi“ juose; jis įspaudžia juose savo bruožus ir neišdildomos savo meilės žymę. Santuoka yra Dievo meilės mums ikona. Iš tikrųjų Dievas taip pat yra bendrystė: trys Asmenys – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – amžinai gyvena tobuloje vienybėje. Būtent tai yra santuokos slėpinys: Dievas iš dviejų sutuoktinių padaro vieną gyvenimą“. Tai turi labai konkrečių ir kasdienių padarinių, nes sutuoktiniams „sakramento galia pavedama tikra misija, kad jie, pradėdami nuo paprastų kasdienių dalykų, padarytų regimą meilę, kuria Kristus myli Bažnyčią ir toliau atiduodamas už ją savo gyvenimą ištikimai ir tarnystės dvasia“.

Vis dėlto pravartu nepainioti skirtingų plotmių: dviem ribotiems žmonėms nevalia užkrauti nepaprastai sunkios naštos tobulai atkurti tobulą Kristaus ir jo Bažnyčios vienybę, nes santuoka kaip ženklas reiškia „dinaminį procesą, kuris rutuliojasi laipsniškai vis labiau integruojant Dievo dovanas“.

Visą gyvenimą dalytis viskuo

Po meilės, vienijančios mus su Dievu, „didžiausia draugystė“ yra santuokinė meilė. Šiai sąjungai bū- dingi visi geros draugystės bruožai: troškimas gėrio kitam, abipusiškumas, artimumas, švelnumas, tvirtumas ir panašumas, atsirandantis kuriant bendrą gyvenimą. Tačiau santuoka prie to priduria neišardomą išskirtinumą, pasireiškiantį tvirtu nusistatymu dalytis visu gyvenimu ir jį drauge kurti.

Būkime sąžiningi ir pripažinkime ženklus to, kad taip ir yra: kas įsimylėjęs, tas nelaiko, kad tas santykis gali trukti tik laikinai; kas intensyviai išgyvena santuokos džiaugsmą, nemano, jog tai – trumpalaikis dalykas; dalyvaujantys meilės kupinos sąjungos sudarymo šventime, kad ir kokia būtų trapi meilė, viliasi, kad ji išlaikys laiko išbandymą; vaikai trokšta ne tik kad tėvai juos mylėtų, bet ir kad būtų ištikimi bei visada liktų kartu. Šie ir kiti ženklai rodo, kad santuokinė meilė savo prigimtimi atvira galutinybei.

Santuoka, išreiškiama santuokiniu pažadu likti kartu amžinai, yra daugiau nei socialinė formalybė ar tradicija, nes šaknijasi žmogaus spontaniškuose polinkiuose, o tikintiesiems yra sandora Dievo, kuris reikalauja ištikimybės, akivaizdoje: „Viešpats buvo liudininkas, kai tu tapai neištikimas savo jaunystės žmonai, nors ji yra tavo draugė ir per sandorą tavo žmona. neleiskite nė vienam tapti neištikimam savo jaunystės žmonai. Aš nekenčiu skyrybų“ (Mal 2, 14. 15. 16).

Silpna ir pasiligojusi meilė, negebanti priimti santuokos kaip iššūkio, reikalaujančio iki mirties kovoti, atgimti, atsinaujinti ir vėl pradėti iš naujo, nepajėgi išlaikyti aukšto įsipareigojimo lygio. Pasiduoda laikinumo kultū- rai, trukdančiai nuolatiniam augimo procesui. Todėl „pa- žadėti meilę visam laikui įmanoma tik atradus už kitus planus didesnį planą, kuris mus remtų ir leistų mylimam asmeniui dovanoti visą ateitį“. Kad tokia meilė galėtų atlaikyti visus išbandymus ir, nepaisydama visko, išlikti ištikima, reikia ją sustiprinančios bei tobulinančios malonės dovanos. Pasak šventojo Roberto Belarmino, „tai, kad vyras ir moteris susijungia vienas su kitu išskirtiniu bei neišardomu saitu taip, kad negali išsiskirti ištikti bet kurių sunkumų ir net tada, kai nėra vilties sulaukti palikuonių, neįmanoma be didelio slėpinio“.

Be to, santuoka yra draugystė, nestokojanti aistros bruožų, bet visada orientuota į vis tvirtesnę ir intensyvesnę sąjungą. Todėl „įsteigta ne vien vaikams gimdyti“, bet ir kad „deramai reikštųsi, augtų ir bręstų abipusė meilė“. Ta ypatinga vyro ir moters draugystė įgyja visa apimantį pobūdį, būdingą vien santuokinei sąjungai. Ir kaip tik todėl, kad yra visa apimanti, šita sąjunga išskirtinė, ištikima ir atvira vaikų gimdymui. Dalijamasi viskuo, įskaitant lytiškumą, visada vienas kitą gerbiant.

Vatikano II Susirinkimas tai patvirtino pareikšdamas, kad „tokia meilė, suliejanti draugėn žmogiškus ir dieviškus pradmenis, veda sutuoktinius į laisvą savęs dovanojimą vienas kitam, tas dovanojimasis išreiškiamas švelniu vidiniu prisirišimu bei vidiniais veiksmais ir pripildo visą gyvenimą“.  

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ Nr. 5 (431) 2016 m. gegužė