Tas gyvenimas dabar nelengvas. Ėmęs vardyti savo bėdas ilgai užtrukčiau. Mažai ir tik su vaikštyne bepaeinu, silpsta visi raumenys, ypač dešinės pusės, jie tirpsta, skauda. Svaigsta galva, ir šiaip ji prasčiau veikia, aibė kitų sveikatos problemų... Liga viską pakeitė. Ir toliau link dar žymesnės negalios mano dienas gramzdina. Bet apsvarstęs turiu dėkoti, Viešpatie, už šį gyvenimo pasikeitimą. Ko gi kito Tu begalėjai griebtis? Aš nemačiau, bet Tu matei bedugnę, kurios link mano gyvenimas suko. Tu, rašoma, išgydydavai neregius. Ir aš praregėjau. Nukėlei mane ten, kur nebuvau, kur žvilgsnis, o juolab širdis nesiekė. Priartinai mane prie savęs. Ačiū Tau už šią nelengvą, bet tikrą malonę. Bet ir duok jėgų ją pakelti. Tu juk puikiai suvoki – dabar sakau ačiū, bet pasitaikius progai tikrai ją nusimesčiau. Sunku tą Tavo malonę nešti. Nors Tu apie savo jungą kitaip sakai, bet man dabar tikrai sunku.

Dabartinė mano vieta – tarsi gaisrinės bokštas, labai tinkama viską matyti. Iš čia puikiai matosi mano tėvų ir kitų artimų žmonių gyvenimo pabaiga, ir kiek aš jiems padėjau, kiek nepadėjau. Ką sėjau, kaip auginau ir kas iš to užaugo. Tiek manyje, tiek aplink. Kai paties padai svyla, tai geriau supranti tokį pat bėdžių savo artimą. Galėčiau tęsti, plėsti savo praregėjimų sąrašą, bet Tu juk viską žinai.

Nors akis nebe ta, suvokimas nebe tas, bet todėl, mano Viešpatie, taip gerai kita matosi, kad negaliu nedėkoti Tau už praregėjimą. Reikia nebematyti vienų dalykų, kad pamatytum kitus. Kaip čia neprisiminti Tavo pasakymo Petrui: „Kai buvai jaunas, pats persijuosdavai ir eidavai kur nori, o dabai kiti tave perjuosia ir veda kur nenori.“ Arba Onės B. „Neregio sodų“, ar kitų poetų sparnuotų posakių... Aha, kaip gražiai skamba: „...tarsi žvaigždės rytmetį miršta aušros spinduliuos“... „kai savo vairą aš paleisiu, tai reikš, kad Tu jį perėmei“. Taigi, gražiai skamba, kol nestovi prieš tą akis į akį... Ir kol nesuvoki, kad vis ne ten savo vairą sukai... Oi, kaip dar norisi tą vairą ten, kur reikia, pasukinėti. Dauguma senatvės ir negalios prispaustųjų yra tikrosios padėties suvokimo specialistai, tikri akademikai. Jie turi dar ten bežygiuojantiems ką pasakyti, bet kas jų klausys... Ir sukasi, vis sukasi gyvenimo ratas. Anot poeto: „O žemiškos apgaulės žiedus/ Mirtis palaiko amžinai gyvus.“

Tad ne viskas džiugu ir lengva. Skauda akys, galva svaigsta nuo tos ryškios šviesos. Ir ką joje pamatai... O ar negalima buvo kaip nors mažesnėmis porcijomis tą Tavo malonę gauti? Tu po truputį atgnybi iš manęs žemiškųjų gėrybių ir ton vieton dedi savąsias? Taip po truputį ir keistum mane. Gal, sakau, šitaip iš vištos ir padangių skrajūnu tapčiau? Tu juk visagalis, tad kodėl negali padaryti taip, kad ant smėlio pastatytas namas būtų tvirtas? Keisk savo tvėrimo Dėsnius. Sukurk man ramų šiltnamį, jaukią anomaliją. Tu juk viską gali. Tebūna tarnas svarbesnis už šeimininką. Bet taip Tu nesielgi, Tu juk ne juokdarys, ne trumpalaikio nuskausminimo dalintojas. Nors Tavo malonės ranka padeda mums įveikti ir žemiškąsias duobes, kai matai, kad šitai mums naudinga... Tad kas Tave supaisys... Daryk, ką reikia daryti. Teesie Tavo valia.