Archyvinė nuotrauka

„Tik vienas žmogus moka atsakyti į mano klausimus arba paaiškinti, kodėl vienas ar kitas iš jų yra „kvailas“. Tai – tėvelis. Tik gaila, kad tėvelis neturi laiko su manimi kalbėti. Jis yra gydytojas“, – savo atsiminimuose rašo Aleksandra Bruštein, vienintelė garsaus tarpukario Vilniaus gydytojo-ginekologo Jakovo Vygodskio dukra. Jakovas Vygodskis buvo ne tik gydytojas, bet ir nepriklausomos Lietuvos valstybės tarybos narys, pirmosios vyriausybės ministras žydų reikalams ir Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas, vadintas „žydų tėvu“.

Visgi plačiausias garsas apie gydytoją Vygodskį sklido ne dėl jo politinių ar medicininių pasiekimų, bet dėl jo geros širdies ir nesavanaudiško būdo. Šis žmogus gydė nepasiturinčius ligonius ir po  naktinių operacijų grįždavo toks pavargęs, kad negalėdavo net pavalgyti. Vėliau, jau gilioje senatvėje, gelbėjo persekiojamus žydus ir savo gyvenimą baigė gestapo kalėjime Vilniaus centre.

Gydytojo pašaukimas

„Kiek kartų aš jam sakiau: turtingus reikia gydyti, turtingus!“, – apysakoje „Kelias eina į tolį“ Vygodskių namų virėjos Juzefos burbėjimą aprašo Jakovo Vygodskio duktė. Šioje knygoje, kuri, kaip pripažino Aleksandra Bruštein, yra paremta jos tėvo prototipu – daugybė istorijų, kaip gydytojas gelbėjo ir gydė nepasiturinčius miestelėnus. Vienos istorijos liūdnos, kitos linksmos ir net turinčios kriminalinio prieskonio. Štai kartą naktį važiuojant pas pacientę gydytojui pavogė kailinę kepurę – speigas taip spaudė, kad likusią kelio dalį teko važiuoti galvą apsigobus megztuku. Na, o kepurės vagys kažkodėl persigalvojo ir vidurnaktį ją grąžino žmonai, kuri pamanė, kad gydytoją nužudė, o štai kepurę – grąžino.

Šeimynykščiai, o ir daugybė žmonių Vilniuje Jakovą Vygodskį prisiminė ne tik kaip gerą daktarą, bet ir kaip šmaikštų žmogų. Jis niekada nepraleisdavo progos gudriai atsakyti savo kritikams, besijuokusiems,  esą šis padeda tik tiems, kurie negali sumokėti, arba tiems, kurie pavagia jo kepurę. O ir nuosavo namo gydytojas Vygodskis neturėjo: dukrai vis sakydavo, kad namas, kaip koks kazlėkas – turi užaugti.

Gydytoją Vilniuje pažinojo visi, bet gydė jis ir už miesto ribų gyvenančius žmones, dažnai – lietuvių valstiečius su kuriais negalėjo net susikalbėti.  Kartkartėmis po pusės ir daugiau metų žmonės atvažiuodavo susimokėti: kas mokėjo vištomis, kas – medumi. Jakovas Vygodskis nei to, nei to nemėgo, bet šias padėkas priimdavo, nes jos buvo itin svarbios duodantiesiems. Prasidėjus bet kokiems neramumas – gydytojas Vygodskis važinėdavo iš namų į namus ir gydė sužeistuosius, vėliau atslinkus Antrajam pasauliniam karui mėgino iš kalėjimų gelbėti įkalintus žydus, kol vieną dieną pats buvo suimtas. „Iš vieno nepažįstamo buto į kitą – visur, kur buvo paslėpti sužeistieji. Ir į kokias lūšnas, Saš, jeigu tu būtum mačiusi, vis kažkur miesto pakraščiuose“, – knygoje rašo gydytojo Vygodskio duktė. Senukas gydytojas į gestapo kalėjimą atėjo savo noru, nes norėjo išgelbėti įkliuvusius žmones, pareikšti protestą. Jį, žmogų visą gyvenimą padėjusį kitiems, suorganizavusį ne vieną protestą ir ne kartą baugintą, nustūmė nuo stačių laiptų, o vėliau – kankino ir nužudė. Kalbama, kad net kalėjime jis atsisakė kitų kalinių jam siūlomų paltų, kaip paklotų ir visą laiką tikėjo, kad kankinimai ilgai netruks. „Nuo to laiko praėjo daugiau kaip šešiasdešimt metų ir aš šventai gerbiu savo tėvo atminimą. Jis pragyveno ilgą, vaisingą gyvenimą, jis ne kartą darė darbus, kuriuos galima pavadinti didvyriškais, jis mirė niekindamas savo budelius, nenusižeminęs prieš juos nė akimirkai, bet va čia – parenkant mokyklą savo dukrai – jis buvo neteisus“, – apysakoje rašo duktė Aleksandra Bruštein, paveldėjusi tėvo šmaikštumą ir prisipažinusi, kad mokytis matematikos, kurią taip mėgo tėvas, jai nepatiko.

Protestuotojas ir geradarys

Jakovas Vygodskis būdamas labai užimtu gydytoju dar buvo ir labai užimtas visuomenininkas, politikas ir net žurnalistas. Knygoje „Dingusio pasaulio kontūrai – prisiminimai apie Rytų Europos žydų gyvenimą prieš Antrąjį pasaulinį karą“ rašoma, kad Jakovas Vygodskis gebėdavo būti daugelyje vietų ir daryti daugelį darbų vienu metu.

Būsimas gydytojas gimė 1857 m. Bobruiske, pasiturinčių tėvų šeimoje. Dar būdamas vaikas garsėjo kaip itin talentingas, bet nepaklusnus mokinys. Buvo gabus ir smalsus, gal todėl skaityti ir rašyti vokiškai, kaip ir rusiškai, išmoko skaitydamas Biblijos vertimus. Baigęs Peterburgo medicinos mokyklą trumpai buvo pakliuvęs į caro policijos nagus, slaptoji policija studentą palaikė revoliucionieriumi – XIX amžiaus pabaigoje Rusijoje buvo neramūs laikai. Kiek vėliau Jakovas Vygodskis pasiekė Vieną ir ten specializavosi ginekologijos srityje. Tėvams persikėlus į Vilnių, iš paskos atsekė ir jis kur, pasak istorikų, gydė beveik visose Vilniaus ligoninėse, rašė daug mokslinių straipsnių. Buvo vienas iš nedaugelio žydų medikų, kurie kalbėjo lenkiškai, todėl miestelėnai jį mėgo ir juo pasitikėjo. Politika gydytojui taip pat nebuvo svetima: būdamas geras oratorius ir aktyvus žmogus tapo Vilniaus kadetų (Konstitucinių demokratų) nariu, o vėliau – aktyviu žydų bendruomenės sergėtoju.

1915 metais intelektualams besitraukiant iš Vilniaus, Jakūbas Vygodskis liko ir kovojo su Pirmojo pasaulinio karo metu Vilnių okupavusiais vokiečiais. Jau tada gydytojas Vygodskis galėjo pasipriešinti bet kam, kas skriaudė neturtingus žmonės ar žydų bendruomenę. Vokiečiams pasišovus sugaudyti jaunus Vilniaus žydus ir juos išsiųsti į darbo stovyklas, Jakovas Vygodskis organizavo sabotažo akciją, vėliau – protestą prieš prievartinius mokesčius. Pasakojama, kad jo organizuoti protestai sugadino nemažai kraujo ir nervų tuomečiams Vilniaus okupantams. Šie net buvo suėmę Jakovą Vygodskį, bet 1918 metais, matydami, kad karas pralaimėtas, paleido.

Pasibaigus karui Jakovas Vygodskis prisijungė prie sionistų organizacijos, vėliau tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos žydų ministru be portfelio. Tiesa, lenkams okupavus Vilnių šias pareigas perdavė žinomam žydų mokslininkui Maksui Soloveičikui ir liko mylimame Vilniuje. Gindamas žydų bendruomenės teises, dalyvavo įstatymų leidime, vadovavo miesto žydų bendruomenei ir rašė labai šmaikščius, aštrius straipsnius į vietos ir Lenkijos spaudą, taip pat parašė kelias knygas. Gydytojas buvo toks žinomas, jog net vietos chuliganai ir vagys jį žinojo ir gerbė,  išties kiekvienas vilnietis atpažindavo gydytoją Vygodskį, kuris net būdamas garbaus amžiaus, atsisakė pensijos už viso gyvenimo darbą. Pasakojama, kad būdamas itin garbaus amžiaus, kilus pogromui prieš žydus, Jakovas Vygodskis pėsčias nuėjo 7 kilometrus į Raudonosios armijos bazę ir paprašė pagalbos.

„Tėveli, tu mano tėveli!.. Po penkiasdešimties metų, nuo to vakaro, kai mes su tavimi „lėbavome“, tave 85 metų senį sušaudė fašistai, užėmę mūsų miestą. Tu negavai net tų trijų aršinų namelio, kurį tau siūlė Juzefa, ir aš nežinau, kur tu palaidotas“, – prisiminimuose rašo dukra.

Gydytojas ir gelbėtojas Jakovas Vygodskis žuvo taip, kaip gyveno – už kitus ir dėl kitų. Jo atminimą bus galima pagerbti Islandijos gatvėje, šalia buto, o ne namo, kuriame gyveno, nes namas, kaip juokavo pats gydytojas, nelyg kazlėkas, taip ir neužaugo.

„Atminimo akmuo“ Jakovui Vygodskiui atsiras rugpjūčio pabaigoje Vilniaus g. 31/Islandijos g. 1, Vilniuje.