Susitikimas su popiežiumi Pranciškumi. Nerijaus Čapo asmeninio archyvo nuotrauka

Šiemet paskutiniuosius studijų ir pastoracinės praktikos metus pradeda pirmieji šeši studentai, kurie po nepilnų metų turėtų būti įšventinti nuolatiniais diakonais. Šią tarnystę atliks šeimų vyrai, kurie galės krikštyti, laiminti santuokas, skelbti Evangeliją. Tačiau nuolatinių diakonų tarnyba dar sunkiai skinasi kelią Lietuvoje. Kokia yra jos specifika? Kodėl dalis kunigų bijo įsileisti diakonus? Ar diakonai gali kompensuoti mažėjantį kunigų skaičių? Apie visa tai kalbėjomės su Kauno arkivyskupijos Nuolatinių diakonų ugdymo centro studentu akolitu Nerijumi Čapu OFS.

Nuolatinis diakonatas egzistavo nuo pat Bažnyčios aušros, o po to nunyko. Šią tarnystę atkūrė Vatikano II Susirinkimas. Kuo iš kitų dvasinių luomų išsiskiria nuolatinio diakono tarnystė?

Norint būti preciziškiems, reikėtų patikslinti, kad nuolatinį diakonatą atkūrė dar Tridento Susirinkimas.Tačiau šis, XVI a. priimtas Bažnyčios, nutarimas kažkodėl nebuvo įgyvendintas ir diakonatas dar keturis šimtus metų, iki Vatikano II Susirinkimo, ir liko tik kaip pereinamasis laipsnis pakeliui į kunigystę.

Prisimindami pirmųjų diakonų pašaukimą, Apaštalų darbuose skaitome, kad, pradėjus daugėti Kristaus mokinių ir kilus nepasitenkinimui tarp graikų, jog apleidžiamos jų našlės, apaštalai sušaukę susirinkimą nusprendė, kad jiems nedera apleisti Dievo žodžio tarnystės, ir paskyrė diakonus. Diakono tarnystė nuo kunigystės ir vyskupystės skiriasi tuo, kad tai yra tarnavimo laipsnis.

Dogminėje Konstitucijoje apie Bažnyčią „Lumen Gentium“ parašyta, kad diakonams ant galvų rankos uždedamos ne kunigauti, bet tarnauti. Žinoma, diakonai atlieka daug tų pačių pareigų, kurias atlieka ir vyskupas bei kunigai, tačiau diakonas atlieka tai, ką jam deleguoja vyskupas ar jam atstovaujantis parapijos klebonas ar kažkokios specifinės bendruomenės kapelionas. Jeigu atkreipėte dėmesį, diakonas ir per šv. Mišias eidamas skaityti Evangelijos prieš tai privalo paprašyti palaiminimo iš liturgijai vadovaujančio kunigo ar vyskupo. Pats savarankiškai diakonas šventųjų Mišių metu negali skelbti Evangelijos.

Atkūrus nuolatinį diakonatą, diakoniškasis tarnavimas „išėjo“ už liturginės tarnystės ribų, kaip ir pirmaisiais Bažnyčios gyvavimo amžiais. Diakonai vykdė gailestingumo ir meilės darbus, administruodavo Bažnyčios materialines gėrybes ir būdavo it vyskupo rankų pailginimas, kad per diakoną ganytojas galėtų pasiekti kuo daugiau jam Dievo pavestų žmonių. Per diakonų šventimų liturgiją, skirtingai nuo kunigystės šventimų, ant naujai šventinamojo galvos rankas uždeda tik tiesiogiai už jį atsakingas vyskupas, o ne visi liturgijoje dalyvaujantys vyskupai bei kunigai, tuo būdu parodomas ypatingas ryšys tarp vyskupo ir diakono.

Pavyzdžiui, šv. Laurynas buvo vienas iš septynių diakonų Romoje, talkinęs Romos vyskupui-popiežiui ir administravęs Bažnyčios turėtą menką materialinį turtelį ir šias pareigas ėjęs iki 258 metų, kai imperatorius Valerijonas pradėjo žiaurius persekiojimus. Jų auka tapo ir popiežius Sikstas II, kuris, prieš jam įvykdant mirties nuosprendį, sugebėjo susisiekti su Laurynu ir patikėjo jam išdalyti bendruomenės turtą vargšams. Tuomet Valerijonas liepė Lauryną suimti ir įsakė jam atiduoti bendruomenės turtą, apie kurį tiek buvo girdėjęs kalbant. Pasmerkimo momentu Laurynas atvedė visus Romos vargšus ir pasakė – čia Bažnyčios turtas.

Kalbant apie diakonų pasaulietiškumą, tai pirmaisiais amžiais diakonai ir kunigai galėjo turėti žmonas, vėliau atsirado celibato taisyklė, o diakono laipsniui tapus pereinamuoju, šeimos vyrų diakonų neliko. Dabar žmonėms tartum reikia iš naujo prisijaukinti pasaulietinį diakono statusą?

Reikėtų atminti, kad diakonas nebėra pasaulietis. Šventimų metu jis tampa dvasininku. Taip, jeigu jis nėra vienuolis, diakonas lieka gyventi pasaulyje, gali būti vedęs arba nevedęs, bet gavęs šventimus iš karto tampa dvasininku. Jis lieka su šeima ir toliau dirba pagal profesiją tik su sieloje uždėtu neišdildomu antspaudu ir sakramentine malone. Diakonas yra tarp pasauliečių ir jų aplinkoje gyvenantis dvasininkas, kuris neišvengiamai bus akyliau stebimas, jo nuodėmės bus laikomos gerokai „didesnėmis“ ir „sunkesnėmis“ nei analogiškos pasauliečio nuodėmės. Tad taip, prireiks laiko, kol vieni kitus „prisijaukins“, kad diakonas žmonėms taptų tiltu, jungiančiu su žmogaus Atpirkėju Jėzumi Kristumi, o ne kliūtimi su Juo susitikti.

Italijoje pernai buvo 4200 nuolatinių diakonų, o dar 1500 ruošėsi šiai tarnystei. Tuo tarpu studijas Lietuvoje baigia dar tik pirmoji laida, o mūsų žiniomis, nuolatinio diakonato ateitis lieka neaiški. Kaip manai, kodėl nuolatinė diakonystė Lietuvoje taip sunkiai skinasi kelią?

Sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Pusiau juokais galiu atsakyti, jog čia tikriausiai kalčiausias nacionalinis „bruožas“ – perdėtas atsargumas, polinkis net ne devynis, o devyniasdešimt devynis kartus matuoti vis nesiryžtant pjauti.

Šiemet nuolatinis diakonatas mini 50 metų nuo jo atkūrimo, nuo tada, kai buvo įšventinti pirmieji nuolatiniai diakonai. Tačiau netrukus po nuolatinio diakonato atkūrimo būta labai skaudžių patirčių, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje ar Nyderlanduose. Dabar jau tikrai turime į ką pasižiūrėti, pasimokyti iš kitų klaidų.

Prieš 50 metų minėtosios šalys labai entuziastingai priėmė atgaivinimą, tačiau daug žingsnių buvo žengti labai skubotai. Paskelbus žinią apie nuolatinę diakonystę, vyskupai pranešė kunigams, kad parapijose parinktų tinkamus vyrus, ir jie bus įšventinti. Išėjo taip, kad kunigai parinko kas zakristijoną, kas kitą aktyvų parapijietį ir be normalių studijų, per labai trumpą laiką, įšventino diakono tarnystei. Kai šie vyrai susidūrė su realybe, daliai tarnystė užsibaigė labai liūdnai. Kai kurie jų išsiskyrė su žmonomis, nes jų šeimos visiškai nebuvo paruoštos šeimos galvos tarnystei, nežinojo, koks užimtumas ir kas apkritai jų laukia. Kiti, susivokę, kur įsivėlė, patys metė diakonystę.

Šiuo metu mes studijuojame pagal studijų ir dvasinio ugdymo programą, parengtą pagal Šventojo Sosto nuorodas bei įvertinus kitų šalių klaidas ir gerąsias patirtis. Studijos ir dvasinis ugdymas trunka penkerius metus, o į ugdymą, kiek tai įmanoma, yra įtrauktos ir diakonystei besiruošiančių vyrų šeimos.

Pasitaiko baimių, kad Dievo tauta nepriims nuolatinių diakonų. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, jog priklausydamas labai aktyviai katalikų bendruomenei patiriu, kad žmonės priima mano tarnystę labai palankiai, palaiko maldoje ir kartu su manimi laukia diakonato šventimų. Tą patį liudija ir mano kurso draugai, kurie aktyviai darbuojasi kitose bendruomenėse. Galų gale, šiandieniai lietuviai yra labai mobilūs, važinėja po pasaulį ir mato, kad Vakarų šalyse vos ne kiekvienoje parapijoje dirba nuolatiniai diakonai. Kartais žmonės net klausia, kodėl, trūkstant kunigų, Lietuvoje nėra nuolatinių diakonų?

Aišku, čia galime nuklysti į kitą kraštutinumą. Aš nematau diakonato kaip atsako į kunigų stygiaus problemą. Diakonai negali užkaišioti kunigų trūkumo spragų, nes tai yra visiškai skirtingi pašaukimai. Diakonas niekada nepakeis kunigo, nes diakonas be kunigo ir vyskupo, šiurkščiai pasakysiu – visiškas niekas. Žinoma, diakonas pavaduotoja ir perima tam tikrus kunigų darbus, bet negali jų pakeisti. Niekada nesutiksiu su teiginiu, jog diakonatas atkurtas tam, kad išspręstų kunigų trūkumo klausimą.

Pernai vykusiame Italijos nuolatinių diakonų kongrese popiežiaus namų pamokslininkas br. Raniero Cantalamessa OFM Cap teigė, jog nuolatinis diakonatas Bažnyčioje tebėra deramai nepanaudotas resursas. Taip pat sakė, kad kunigai neturėtų bijoti diakonų. Ar jaučiate tą baimę Lietuvoje?

Nors ir neturėjau galimybės gyvai dalyvauti šiame kongrese, tačiau sekiau jo eigą ir girdėjau arba skaičiau dalį jame skaitytų pranešimų. Br. Raniero Cantalamessa taip pat sakė, kad Gailestingumo jubiliejus yra gera proga atsiskleisti diakonams. Tai savita tarnystė. Diakonai priklauso dvasininkijai, bet nėra kunigai. Veikia tarp pasauliečių, bet nėra pasauliečiai. Jų dvasingumas yra tarnavimo dvasingumas. Šventimų sakramentu diakonas tampa panašus į Kristų, kuris tapo visų tarnu. Diakonas yra gyvas Kristaus Tarno atvaizdas Bažnyčioje – ypatingas sakramentinis Kristaus Tarno ženklas.

Reikia pripažinti, kad dalis kunigų bijo nuolatinių diakonų ir mato juos kaip konkurentus bei laiko papildoma finansine našta parapijai. Tačiau visi besiruošiantieji šventimams turime civilinius darbus ir profesines veiklas, iš kurių pragyvename, tad net ir šioje srityje nesame jokie konkurentai ar finansinė našta. Taip, nuolatiniai diakonai gali būti pašaukti atsitraukti nuo savo profesinės veiklos ir atsidėti „visos dienos“ tarnybai Bažnyčioje, už kurią jiems būtų mokamas atlygis, tačiau tai yra labiau išimtys nei taisyklė.

Dalis bijo, jog su diakonu reikės dalytis garbe. Tačiau nepamirškime, kad diakonas visada yra tik tarnas. Net liturgijos metu, per šv. Mišias, diakonas stovi žingsnelį už kunigo, lyg šešėlyje.

Nerijus Čapas OFS (dešinėje)

Žinoma, būna visokių patirčių. Paskutiniojo vizito Romoje metu, po privačios popiežiaus Pranciškaus audiencijos, kalbėjausi su nuolatiniu diakonu iš kažkurios Afrikos šalies. Jis pasakojo, kad jo šalyje ir kultūroje visuomenė nepriima žodžių, kuriuos skelbia nevedęs ir vaikų neturintis vyras. Jiems toks vyras nėra autoritetas. Todėl diakonai parapijoje turi rimtą iššūkį, nes žmonės kreipiasi ne į kleboną ar vikarą, o į juos, tad jiems tenka laviruoti bei gerokai paplušėti tarpininkaujant.

O kad resursas nepanaudotas, tai faktas, nes darbų daugiau, nei yra rankų jiems nudirbti.

Popiežius sudarė komisiją išanalizuoti, ar įmanoma moteris šventinti diakonėmis. Jeigu būtų nuspręsta teigiamai, ar vertinant Lietuvos Bažnyčios klimatą tokia naujovė realiai prigytų Lietuvoje?

Turiu prisipažinti, jog nesu šio klausimo žinovas. Tačiau kalbant apie moterų diakonatą, bent kol kas nelabai tikiu jo realumu, nes matome, kaip sunkiai Lietuvoje skinasi kelią nuolatinis vyrų diakonatas. Bet pati mintis apie moterų diakonatą nėra kažkokia pažangi naujiena. Juk apaštalaus Paulius Laiške romiečiams rašo apie Febę, kuri buvo Kenchrėjos bažnyčios diakonė.

Laiške Timotiejui apaštalas rašo, kokie turi būti diakonai, ir prideda, jog „moterystaip pat turi būti garbingos, ne šmeižikės, blaivios ir patikimos visuose reikaluose“ (1 Tim 3, 11). Tačiau, kiek man žinoma, moterų diakonatas nebuvo skirtas altoriaus ir liturginei, o daugiau gailestingumo ir meilės darbų tarnybai bei moterų krikštui.

Kaip žinima, Krikšto liturgija nuo pirmųjų Bažnyčios amžių gerokai pasikeitė. Dabar chrizmos aliejumi patepama tik kūdikio ar suaugusiojo kakta. Pirmaisiais amžiais žmogus buvo krikštijamas nuogas, visas panardinamas į vandenį, o vėliau visas kūnas būdavo ištepamas chrizmos aliejumi. Sutikite, juk kažkaip keistai atrodytų, jei vyras vyskupas, kunigas ar diakonas nuogą moterį nardintų į vandenį ir vėliau teptų aliejais, todėl čia patarnaudavo diakonės moterys. Vėliau šių pareigų nebeliko. Kiek žinau, moterų diakonatas yra atgaivintas tik Graikijos, Bulgarijos ir Rumunijos Ortodoksų Bažnyčiose, tačiau jis apsiriboja tik moterų vienuolynais. Ir yra labai ryškus skirtumas tarp vyrų ir moterų diakonato – vyrams teikiamas Šventimų sakramentas (gr. cheirotonia), o moterims – pavedimas eiti pareigas (gr. cheirothesia). Tad, net ir Katalikų Bažnyčioje įvedus moterų diakonatą, nemanau, kad jo modelis skirtųsi nuo Ortodoksų Bažnyčių modelio.

Kalbino Monika Midverytė OFS