Pastaruoju metu Bažnyčioje vis dažniau artikuliuojamas siekis ugdyti tikinčiųjų ekologinį sąmoningumą. Štai 2015 m. pasirodžiusi popiežiaus Pranciškaus antroji enciklika Laudato Si išlieka reikalinga stropių diskusijų bei analizių, taip pat – įgyvendinti praktiškai. Rūpesčiu gyvenama aplinka persismelkęs buvimas aktualus jau vien dėl egzistencinio tęstinumo, idant pastarosios griūtis netaptų mūsų išnykimo priežastis. Taigi ekologijos klausimas peržengia tikinčiųjų rato ribas. Net, sakytume,  atvirkščiai – aplinkosaugos, gyvybės diskursai, maisto pramonė, vartojimo kultūra,  – visa tai – tik dalis ir mūsų, krikščionių, sąmoningo dalyvavimo reikalingų sričių. Sričių, kurias tarsi visą žmogų apglėbiantis ir taip perkeičiantis apsiaustas, apima tikėjimas. Todėl noras brėžti paraleles tarp vidaus ir išorės, tarp aplinkos ir jos poveikio mūsų tikėjimui (ir atvirkščiai) atrodo visai natūralus.

Nors, matyt, ne tiek svarbus religiškai nesiangažuojantiems, krikščioniškasis tikėjimas, Kristaus auka vykstantis Sutaikinimas skatina ieškoti ne tik žmonių, bet ir žmogaus ir gamtos vienybės. Pranciškonišku dvasingumu besižavintis trapistų vienuolis Thomas Mertonas (1915–1968) dėl kasdienybėje patiriamo Dievo, socialinio sąmoningumo bei dialogo su kitų konfesijų, religijų išpažinėjais tuomet – vienas iš sektinų pavyzdžių. Nuo pat mažumės pasižymėjęs intensyvia tiriančiojo laikysena, vienuolis ją išlaiko iki pat gyvenimo pabaigos. Autobiografiniuose jo veikaluose, nuotraukose gausu vienuolyno aplinkos, gamtos, visuomenės aprašymų. Aprašymų, kurie pasirodo kaip įtekstinta patirtis, taigi išlieka svarbūs pirmausia dėl T. Mertono noro fiksuoti bei apmąstyti, suprasti kasdienę patirtį, Dievą kasdienybėje. Taip pats įtekstinimas tampa vienu iš jo santykio su aplinka analizės išeities taškų.  Komentuodamas Rolando Barthes‘o mintis vienuolis rašo apie pasirinkimą rašyti, kai pats rašymo veiksmas tampa svarbesnis už žinutę, išreiškimą, apie nulinį rašymo laipsnį (žr. Deba P. Patnaik, Through A Glass Purely). Kai rašantysis, nelyg dzeno atstovas, dėmesingai yra čia ir dabar.

Pasirinkimas ir procesas – šie du veiksmo momentai lydi T. Mertoną ne tik einant rašytojo, bet ir aplinką fotografuojančiojo keliu. Mat foto kamera jam – dzeno kamera, leidžianti kurti tikroviškus atvaizdus. „Siekdamas perteikti ko nors substancialaus reišmę, turi pasitelkti ne šešėlį, bet ženklą, ne imitaciją, bet atvaizdą. Atvaizdas – tai nauja ir kitokia tikrovė, ir, žinoma, jis perteikia ne kokio objekto įspūdį (ar atspaudą – A. Ž. past.), bet subjekto mintį“ (The Asian Journal of Thomas Merton, p. 134) – vienoje savo knygų rašo T. Mertonas. Be to, kamera „fiksuoja medžiagą dėl kurios tu atkuri ne tiek tai, ką matei, bet labiau – tai, ką manei matąs“ (Ten pat,  p. 153). Įžvalgos apie rašymo bei fotografijos (medijų) įpatumus ragina dar kartą grįžti prie medijų teorijos tyrėjams aktualių klausimų: kaip pasirinkta medija keičia fiksuojamą tikrovę, kodėl ji reikalinga ją pasitelkusiam? O aktualiausias, matyt, šis: kaip tai, kaip ir ką fiksuoji, liudija ir veikia tavo santykį su Dievu, tave supančia aplinka? Kodėl svarbu ne tik fiksuoti ir analizuoti, bet medijų pagalba rinktis kryptingą, aiškų, net tiesmuką santykį su tikrove? Kaip šis – kūrėjo – žvilgsnis keičia / lemia tavo tikėjimo patirtį?

Miškai ir gamta trapistui – Dievo Kūrėjo tikrovės liudytojai, tylos mokykla. Jauni medžių sodinukai (T. Mertonas buvo atsakingas už vienuolyno miškų atsodinimą) – lyg jaunųjų vienuolių dvasinio gyvenimo žeklai. Ženklai, padedantys atpažinti ir paties išgyventas dvasines būsenas: „visa teritorija nužymėta medžiais, kuriuos sodinau didelio skausmo dienomis. Tie, kuriuos sodinau ramybėje, neprigijo“ (Vienumos paieškos: tęsiant vienuolio gyvenimą 1952–1960, p. 360) – rašo jis 1959-aisiais savo dienoraštyje. Apie medžių kirtimą Mertonas  mąsto ironiškai. Pavyzdžiui, 1956-aisiais rašoma: „Iškirsdami visus miškus, mes tapsime šventi. Tuomet, žinoma, visą vietovę užleisime kiaulėms“ (p. 73). Medžių kirtimas – tai mirties patirtis, bet „tai reikalinga „mirtis“, atsitraukimas nuo vieno iš dalykų, kurį giliai ir skaisčiai myliu“ (p. 347). Mirtis reikalinga, jei nori atpažinti ir gyventi sukurtąją tikrovę persmelkusia žinia.

Ta žinia – tai Kristaus Įsikūnijimas: „Jėzus Kristus, Dievas ir žmogus, yra Tėvo slėpiningo šventumo apreiškimas, nemirtingo ir neregimo Amžių Karaliaus, kurio akis neregėjo, kurio joks protas negali suvokti, nebent apšviestas šviesos, kurią Jis pats teikia tam, kam nori (Gyvenimas ir šventumas, p. 81). Taigi pats Kristus – Dievo Žodis, Pradžioje buvęs ir gimęs iš Tėvo – leidžia priimti, atpažinti tai, kas Jo dėka tampa regima, kas dėl Dievo malonės tampa suvokiama. Suvokiama ne tik kokia antgamtė tikrovė (išganymas per Įsikūnijimą, pasak Mertono, – pats antgamtiškiausias dalykas), bet ir mūsų pačių šventumo kelias.

Būsi šventas būdamas savimi, nes ir „medis teikia Dievui garbę būdamas medis, nes būti tuo, kuo Dievas paskyrė būti, reiškia Jam paklusti. Medis, taip sakant, „sutinka“ su jo kuriamąja meile. Taip jis išreiškia Dievo mintį, nesiskiriančią nuo Jo esmės, taigi medis panašauja į Dievą būdamas medis“ (p. 38) – Naujosiose kontempliacijos sėklose rašo T. Mertonas. Taigi mes, Dievo kūriniai, medijų, tampančių savotiška infividualia askezės priemone, pagalba (ar nebūtinai) želgiame į Dievo mintį išreiškiančią aplinką. Tuomet, įgalinti Jo mus nuolat kuriančios meilės, atrasdami save Jame, pašventinti Jo šventumu (tapdami kitu Kristumi), savo veiksmais siekiame Jo garbės.

Dievo tikrovė nėra koks nors virš gyvenimo aplinkybių ir kasdienių darbų pakibęs rūkas, kuriame pabūvoti esi kviečiamas vos pristigus drąsos ar įgūdžių. Todėl reikalinga ugdytis gyvenamos aplinkos veikiamą bet neužgožiamą dėmesingumą Dievui. Taip pat – aplinką suvokti kaip savos tikėjimo patirties indą (negali neigti kūniškumo), antra vertus – aplinkoje atpažinti savo tikėjimą, paversti ją savo tikėjimo patirties dalimi. Ir visa tai tam, kad, save ilgainiui užmiršę, matytume, atpažintume ir persiimtume Dievo tikrove. Kad mirtis taptų gyvenimu, o tapti tušti mokytumės iš dykumos motinų bei tėvų, kurių pėdomis sekė viduramžių mistikai. Kad, pasitelkdami dvasinę discipliną (agrupnia), siektume pabusti, matyti, patirti kūrinijos šventumą.

antradiena.wordpress.com