Pastaruoju metu viešojoje erdvėje dažnai reiškiamas susirūpinimas dėl to, kad valstybės mastu priimant su šeima, gyvybės pradėjimu susijusius sprendimus, yra įsiklausoma į Bažnyčios atstovų balsą. Tokia kritika išsakoma ir Švietimo ir mokslo ministerijos parengtai Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos projektui. Tačiau mokslininkai teigia, kad tokie teiginiai – bandymas nukreipti dėmesį bei politikavimas. Laisvos visuomenės institutas (LVI) kalbina antropologą, Kembridžo universiteto absolventą dr. Saulių Matulevičių.

Tai antroji pokalbio dalis. Pirmąją skaitykite čia.

Ar pagal krikščionišką lytiškumo etiką arba panašią pasaulėžiūrą suformuotas lytiškumo ugdymo programos projektas gali būti moksliškai pagrįstas?

Ar tokia programa gali būti moksliškai pagrįsta? Be abejo, taip. Diskusija sukasi apie kairuoliškus argumentus, kad lytiškumo medikalizavimas yra „moksliškas“, o lytiškumo traktavimas etikos kontekste yra „nemoksliškas“, „bažnytiškas“. Reikia pabrėžti, kad etika yra filosofijos mokslo dalis, o filosofija – klasikinis mokslas. Ginčytis su tuo būtų išsilavinimo stoka. Todėl į moralinį ir etinį ugdymą orientuota programa gali būti solidžiai moksliška.

Argumentai, kurie priešinasi radikaliai atsisakyti lytiškumo medikalizavimo ir etinės dimensijos, ateina iš akvinietiškosios etikos, tačiau savaime jie nėra krikščioniški. Tai dažnai – tiesiog sveiko proto laikysena. Pavyzdžiui, kad šeima yra vertybė ir santuokiniai saitai šventi, kad gyvybė saugotina nuo pradėjimo. Krikščionybė nesugalvojo to. Krikščionybė tiesiog perėmė tai ir sustiprino… Tą etiką, tą grožį, kurie visuomenėje jau buvo žinomi. Aristotelis to irgi nesugalvojo pats. Jis viso labo perėmė tam tikrą ontologinę tiesą ir jos pagrindu išvystė etiką. Kad saugiausias seksas yra santuokoje, nėra krikščioniškas pramanas. Tai ateina dar iš antikinės etikos ir dar antikoje filosofai kalbėjo apie Erosą ir Agapę. Abu žodžiai nurodo į meilę, bet vienas žodis – į erotinę meilę, kitas – į kilnesnę meilę. Erotinė meilė yra gaivališka jėga, kuri, jeigu nesiremia kultūra, etine sistema, gali griauti žmogaus gyvenimą. Čia antikinė idėja. O kadangi žinome, kad krikščioniškoji filosofija remiasi antikine filosofija, tai ji natūraliai šią idėją perima ir paveldi.

Mes krikščioniškoje (arba gal tiksliau pokrikščioniškoje) visuomenėje turime tą požiūrį, kad seksualumo etika turi kreipti į santuoką. Tai savaime ir krikščioniška idėja, bet ne autentiškai krikščioniška, ateinanti iš dar senesnės filosofinės tradicijos.

Kitas dalykas, ką reikia pasakyti, kalbant apie lytiškumo ugdymo programas, nes pasigendama diskusijos šiuo klausimu: teko skaityti studiją, kuri gana įtikinamai teigia, kad santuoka kaip reiškinys elitizuojasi. T. y. darosi aiški klasinė atskirtis. Santuoka vis labiau būdinga viduriniajai klasei ir vadinamajam elitui, o kohabitacija (gyvenimas kartu be santuokos) yra labiau būdinga kitų socialinių sluoksnių žmonių gyvenimo modeliui. Tačiau elitizmą šiuo atveju suvokiu ne klasine prasme, bet kaip brandų pasirinkimą. Manau, kad lytiškumo ugdymo programos turėtų būti orientuotos kelti žmogaus lygį, o ne pataikauti instinktyviai elgsenai.

Grįžtant prie antikos filosofų – jie dar tuomet žinojo, kad į etiką „neįtrauktas“ Erosas yra pragaištingas. Lietuvai reikia programos, kuri iš tikrųjų iškelia aukštus etinius standartus.

Kairios pasaulėžiūros siūloma lytiškumo ugdymo programos koncepcija formuluojama pagal seksualinės revoliucijos dvasią. Suponuoja tariamai kultūros pančių, tradicijos ir religijos „nevaržomą“ seksualinę elgseną. Tačiau net ir patys „kairieji“ pripažįsta, kad tokia elgsena rizikinga. Todėl, gyvenant tokį gyvenimą, reikia išmokti saugaus elgesio taisyklių, nes kitaip gali būti bėdų. Štai čia įžengia visas medicinos mokslas, skirtas lytiškai plintančių ligų ir nelaukto nėštumo prevencijai. Tačiau mokslas čia pasitelkiamas tik suvaldyti rizikai. Taigi, tokioje koncepcijoje lytiškumo ugdymo programų moksliškumas yra tik siauro rizikos valdymo lygmens. Mokslas čia vaidina viso labo tik įrankio, apsisaugančio nuo rizikingo elgesio padarinių, vaidmenį. Tai programos savaime nepadaro labiau moksliškos, palyginti ją su programa, grįsta etine laikysena. Priešingai, manyčiau, kad programa, skatinanti vaikų ir jaunimo rizikingą elgesį, o po to tariamai mokanti juos tą riziką valdyti, yra nenuosekli ir net pavojinga.

Gerai žinomos studijos, kurios rodo, jog rizikingo seksualinio elgesio propagavimas skatina jaunuolius elgtis rizikingai, o rizikos suvaldymo technologijas jie dažnai taiko neteisingai arba ne nuolatos. Tokiu būdu ne tik nesustabdomas venerinių ligų plitimas bei nelaukti nėštumai, tačiau visa tai padidina abortų skaičių. Jei mergina (programos subjektas) pastoja nesuveikus kontracepcijai, tikimybė, kad ji darys abortą, yra didžiulė, mat ji norės atitaisyti „žalą“, kurią jai padarė nesuveikusi priemonė. Yra žinoma tiesa, jog „kontraceptinis mentalitetas“ ne mažina, bet didina abortų riziką. Taigi šiuo atveju galutinis tokios programos rezultatas būtų — mergina su poabortiniu sindromu — sunkia psichologine trauma visam gyvenimui. Manau, kad lytiškumo ugdymo programų kokybiniai siekiniai turėtų žmones kelti aukštyn, tam tikra prasme ugdyti iš mūsų vaikų elitą, o ne traukti žemyn pagal biologinius instinktus su rizikos mažinimo elementais.

Manyčiau, kad programa, skatinanti vaikų ir jaunimo rizikingą elgesį, o po to tariamai mokanti juos tą riziką valdyti, yra nenuosekli ir net pavojinga.

Lytiškumas yra bendros etinės sistemos dalis, jį izoliuoti nuo sistemos iš tikrųjų reiškia ugdyti jaunimą, kuris seksualumą sieja išskirtinai su malonumu. Bet mes žinome, kad visi malonumai turi formas ir ribas. Grįžtant prie antikos filosofų – jie dar tuomet žinojo, kad į etiką „neįtrauktas“ Erosas yra pragaištingas. Lietuvai reikia programos, kuri iš tikrųjų iškelia aukštus etinius standartus.

Taigi lytiškumo ugdymo programa, grįsta visų pirma etikos principais, yra moksliška laikysena – sakyčiau, kad tai moksliška, visų pirma – filosofijos ir etikos kontekste, o kartu — ir statistikos kontekste.

Kalbėdamos apie siūlomas programas ir apie siekį mažinti ankstyvų nėštumų, abortų, lytiškai plintančių ligų skaičių, ir viena, ir kita pusė tarsi priskiria savo programoms šiuos pliusus. Abi teigia, kad mažina grėsmes. Ar taip yra realybėje?

Ne. Net ir tų programų šalininkai dabar jau greičiausiai nebesako, kad jų programa išsprendžia lytiškai plintančių ligų problemą. Nes neišsprendžia. Skatindamas rizikingą elgesį, bet informuodamas apie saugos techniką, kaip minėjau, problemos neišsprendi, bet ją tik labiau skatini. Tai byloja įvairi statistika.

Kartu reikia pasakyti, kad vienintelis modelis, kur seksas yra tikrai saugus, yra lytinių santykių atidėjimas iki santuokos, o santuokoje — abipusės ištikimybės puoselėjimas. Nesvarbu – tu sutinki su šiuo modeliu, ar nesutinki, gyveni pagal jį, ar ne. Nėra kito saugesnio modelio. Visi kiti modeliai yra nesaugūs.

Manau, kad lytiškumo ugdymo programų kokybiniai siekiniai turėtų žmones kelti aukštyn, tam tikra prasme ugdyti iš mūsų vaikų elitą, o ne traukti žemyn pagal biologinius instinktus su rizikos mažinimo elementais.

Jūs jau būtumėt apkaltintas klerikalizmu, nes kalbate apie tai, ko moko Bažnyčia.

Tuomet klerikalizmu turėtų būti apkaltinti ir visi tie, kurie pabrėžia, jog mes turime saugoti planetą ir rūšiuoti šiukšles, mat popiežius savo paskutinėje enciklikoje būtent apie tai rašo. Suprantate – sveiko proto argumentai arba etiniai argumentai savaime nėra nei klerikaliniai, nei jokie kitokie. Gali būti, kad kai kurie iš jų sutampa su Bažnyčios pozicija.

Tenka girdėti kairiųjų pažiūrų atstovų kaltinimų, kad jeigu tik pozicija rezonuoja su Bažnyčios etika, su krikščionybės etika arba su Bažnyčios deklaruojama laikysena, ji savaime yra nemoksliška, neprogresyvi, tamsuoliška. Čia reikia paaiškinimo. Didelė dalis kardinolų, vyskupų yra mokslų daktarai. Ne vien teologijos, bet ir filosofijos, politikos mokslų, sociologijos, ekonomikos, gamtos mokslų ir t. t. Kai Vatikane sudaromos komisijos rašyti dokumentus, enciklikas, jose sėdi ne parapijų klebonai (tarp kurių, beje, neretai pasitaiko mokslų daktarų), bet akademikai, tik turintys ekleziastinius titulus.

Pavyzdžiui, kardinolas Ratzingeris, kuris yra popiežius Benediktas XVI, dar prieš tapdamas popiežiumi, buvo vienas žymiausių pasaulio akademikų, kai kurie net sako, kad vienas didžiausių XX a. mąstytojų – šalia Jurgeno Habermaso, Levi-Strausso, Baumano ir kitų. Jeigu tokių žmonių raštai laikomi nemoksliškais, peršasi trys išvados: arba žmonės šių raštų neskaitė ir yra agresyvūs dėl kristianofobijos, arba jie skaitė, bet nieko nesuprato (greičiausiai jų erudicija arba išsilavinimas yra nepakankamas), arba jie skaitė, suprato, bet vis vien atsisako šaltinį traktuoti kaip mokslišką vien dėl to, kad autorius yra krikščionis. Tai vėlgi kristianofobiška laikysena.

Fobijas artikuliuojantys asmenys neturėtų dalyvauti formuojant socialines, politines ar ugdymo programas. Demokratinėje visuomenėje mes turime kovoti su visomis fobijomis. Ne tik su homofobija, ksenofobija, bet su islamofobija, antisemitizmu, taip pat ir kristianofobija.

Suprantate – sveiko proto argumentai arba etiniai argumentai savaime nėra nei klerikaliniai, nei jokie kitokie. Gali būti, kad kai kurie iš jų sutampa su Bažnyčios pozicija.

Parengtas programos projektas skirtas ugdyti mokinius, kuris padėtų lytinius santykius atidėti iki pilnametystės (pagal naują pataisą – iki brandos). Ar tai nėra mokinių laisvės varžymas?

Lytiškumo etikos ugdymas nedraudžia žmonėms rinktis gyventi, kaip jie nori, tačiau švietimo įstaigos turi turėti aiškią koncepciją, kuria linkme jie ugdo savo jaunąją kartą ir, kaip sakiau, man atrodo, kad argumentas, jog švietimo įstaigos paskirtis turėtų būti jaunąją kartą kelti aukštyn, keliant etinius principus, etines laikysenas, o ne traukti žemyn, orientuojantis į tokią programą, kuri šiaip atspindi polinkių netvarką. Švietimo sistema turi diegti programą, kuri kelia visuomenės lygį, o ne prisitaiko prie žmogaus instinktų.

Kairės stovykla sakytų, kad jie kaip tik kelia, kad jie yra pažangos nešėjai.

Na, lytiškumo klausimu jie tokie atrodė gal aštuntajame–devintajame dešimtmetyje, bet, kaip sakiau, šis judėjimas jau yra gerokai senstelėjęs, ir šie argumentai apie seksualinį liberalizavimąsi jau pasenę. Tai yra praėjusio amžiaus seksualinės revoliucijos idėjos, kurios dabar neatlaiko kritikos net ten, kur prasidėjo. Bendruomenės, kurių programos paremtos holistiniu požiūriu į lytiškumo etiką, generuoja daug geresnius rezultatus, nei programos, kurios siūlo: „darykite viską, ką norite, tik mokėkite apsisaugoti“. Kaip kažkas pasakė, tai labai panašu, kaip mokyti vaikus gerai ir saugiai kūrenti laužą ant parako statinės.

Demokratinėje visuomenėje mes turime kovoti su visomis fobijomis. Ne tik su homofobija, ksenofobija, bet su islamofobija, antisemitizmu, taip pat ir kristianofobija.

Tai Jūs tokias programas net ir šitaip sulygintumėte? 

Taip. Skatinti rizikingą jaunuolių elgesį rizikinga. Yra priežasčių, dėl ko balsavimo teisė turi nustatytą amžiaus ribą. Lygiai kaip ir teisė vairuoti ar įsigyti alkoholio. Taip pat yra ir su seksualine elgsena ar lytiškumo etika. Seksas yra gaivališka jėga, kuri, neatsakingai elgiantis, gali pridaryti daug bėdos. Ne tik sau, bet ir kitam žmogui. Todėl programa turėtų ugdyti visų pirma suprasti šios galios vaidmenį ir galutinį telosą (Aristotelio žodžiais tariant) bendrame žmogaus, visuomenės bei kultūros vaidmenyje.

Ar, Jūsų nuomone, vaikus mokyklose reikėtų supažindinti su skirtingomis šeimos formomis – ne tik vyro ir moters, bet ir tos pačios lyties?

Nežinau, ar tą reikėtų daryti mokyklose, bet visuomenė turės suprasti, kad valstybė ilgainiui neturės kitos išeities, kaip tik rasti teisinį būdą reglamentuoti tos pačios lyties asmenų santykiams. Jei žmonės nori taip gyventi, jie turi tokią teisę. Tačiau turėtų būti labai aiški riba. Jokiu būdu, mano nuomone, tokie gyvenimo modeliai neturėtų būti prilyginami šeimai. Net iš tolo. Senovės Romoje buvo atskirai suprantama konkubinato teisė, kurioje vyravo visokie gyvenimo modeliai. Tačiau konkubinatas buvo visiškai atskirtas nuo šeimos teisės. Tai buvo du atskiri dalykai. Galbūt kur kas produktyvesnis pasiūlymas šiuolaikinei visuomenei, būtų ne perrašinėti šeimos ir santuokos sampratą, bet diskutuoti ir praplėsti konkubinato teisės sampratą?

Jeigu žmonės nori gyventi taip, kaip jie nori, greičiausiai įstatymai turėtų reglamentuoti, pvz., paveldėjimo teisę, galbūt gali būti kažkokia mokestinė teisė, bet turi būti aišku, kad valstybė netraktuoja to kaip šeimos ir santuokos. Įteisinus tos pačios lyties santuoką, nebeliks jokių argumentų, kodėl reikėtų diskriminuoti poligamiją. Tačiau tradicinė poligamija, poliginijos ir poliandrijos forma yra diskriminacinė pagal šiuolaikinius standartus. Todėl, ją atnaujinus pagal šiuolaikinius principus, ji neišvengiamai turės būti liberalizuota ir tokiu būdu poligamija taps poliamorija. Ši diskusija jau vyksta ten, kur tos pačios lyties santuokos jau yra įteisintos. Apie tai šiame interviu negaliu plėstis, tačiau pasakysiu tik tai, kad iš to kils tikra teisinė ir socialinė netvarka. Ar į painiavą, kurios socialinių padarinių mes patys kol kas negalime prognozuoti, norime įtraukti ir savo vaikus? Ar ugdymo programos turėtų imtis tokių socialinių eksperimentų, kurių artimiausių padarinių nežino ir negali numatyti? Nemanau.

Skatinti rizikingą jaunuolių elgesį rizikinga. Yra priežasčių, dėl ko balsavimo teisė turi nustatytą amžiaus ribą. Lygiai kaip ir teisė vairuoti ar įsigyti alkoholio. Taip pat yra ir su seksualine elgsena ar lytiškumo etika.

Ar lytiškumo ugdymo klausimais apskritai yra įmanomas moralinis neutralumas?

Be abejo, kad ne. Wilhelmas Röpke — žymus vokiečių ekonomistas, yra pasakęs, kad mokslinė prieiga, kuri tiki galinti apsieiti be etikos ir moralės, nesusigaudo žmogiškojoje tikrovėje. Ir būtent dėl to ji nėra moksliška.

Moralinis neutralumas yra mitas. Populiarus, bet vis dėlto mitas. Moraliai neutralios erdvės žmonių santykiuose tiesiog nėra. Ar galėtume laikytis moralinio neutraliteto, pvz., antisemitizmo, rasizmo ar moterų diskriminacijos klausimu. Jei ne, tuomet natūraliai esame moraliai šališki.

Lytiškumo ugdymo klausimu nėra tokios programos, kuri būtų moraliai neutrali. Mat lytiškumo ugdymas yra pasaulėžiūros ugdymas, o pasaulėžiūroje nėra moraliai neutralios erdvės. Galima sudaryti moraliai neutralią fizikos programą, matematikos ugdymo programą (nors Platonas, Aristotelis ir Tomas Akvinietis čia prieštarautų), bet lytiškumo etika nepavaldi gamtamokslio dėsniams. Etika yra mokslas, filosofijos mokslo dalis, todėl etiškai neutrali lytiškumo programa yra maždaug tas pat, kaip siekis ugdyti valstybės kareivį būti moraliai neutralų savo šaliai.