Vasaros pabaigą ženklina dvi Dievo Motinai skirtos ypatingos dienos: Dangun ėmimas bei Marijos Dangaus ir žemės Karalienės šventė. Pasak amerikiečio vyskupo Roberto Barrono, negalėtume šios šventės niekaip pavadinti sentimentalia ar antraeile. Kviečiame pasidomėti, kodėl.

Netrukus švęsime svarbią Marijos šventę. Kelia nerimą tai, kad Marijos šventės kartais gali būti vertinamos paprasčiausiai kaip nereikšmingos ar sentimentalios, o juk yra priešingai. Vienas iš geriausių pavyzdžių yra Marijos Karalienės šventė.

Tikriausiai ne vienas skaitytojas mintyse spontaniškai svarsto: „Mano močiutė tai jau tikrai mėgo Marijos Karalienės šventę.“ Tačiau atidžiau pažvelgus į šios šventės kilmę bei pasvarsčius, kodėl mes kalbame apie Marijos karališkumą, atsiskleidžia itin stiprus turinys.

Apreiškimo knygos 12 skyriuje aprašoma puikiai žinoma scena: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.“

Mums pristatomas išskirtinis asmuo – karalienė. Tačiau kas vyksta? Ši karalienė, Motina Karalienė, yra nėščia ir pagimdo kūdikį. Iškart po to kyla karas, o drakonas šioje vizijoje tyko suėsti berniuką. Berniukas ir Moteris skubiai išgabenami į saugią vietą, tačiau kyla karas tarp angelų.

Tad Marijos karališkumas – toli gražu nėra sentimentalus, jis susijęs su didžiu kosminiu mūšiu, gėrio ir blogio kova. Šis Dievo malonės dėka Pagimdytasis išgelbės pasaulį, tačiau tik po baisių kovų.

Įžanga į visus šiuo įvykius yra regėtojo matoma šventykla, Sandoros skrynia ir kilusi audra – apie ją skaitome ankstesnio skyriaus pabaigoje, nes vėliau originalus tekstas buvo suskirstytas skyriais ir tekstas padalintas. Skaitome: „Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia, ir sušvytravo žaibai, nuskambėjo balsai ir griaustiniai, kilo žemės drebėjimas, ir pabiro baisi kruša“ (Apr 11, 19)

Kodėl ši vizija tokia svarbi?

Kaip žinoma, Sandoros skrynioje buvo laikomos Dešimties Dievo įsakymų lentelės. Į Jeruzalę ją atgabeno pats karaliaus Dovydas, kuris šoko šventinį šokį priešais miesto gatvėmis nešamą Skrynią. Skrynia tapo centriniu šventyklos tašku: ji stovėjo Šventų švenčiausioje vietoje. Ji buvo Sandoros ženklas, svarbiausias Dievo buvimo savo tautoje ženklas.

Babilonijos nelaisvės laikais skrynia buvo prarasta. Izraelitams tai buvo gilaus liūdesio priežastis, nes svarbiausias Dievo buvimo tarp jų ženklas buvo dingęs. Tad galima įsivaizduoti, ką galėjo reikšti pirmojo amžiaus žydams pasakojimas apie regėjimą, kuriame sakoma, jog atkuriama Šventykla, o joje yra Sandoros skrynia, tai yra: Dievas, kuris gelbsti savo tautą, vėl ateina į savo tautos tarpą.

Niekaip negalėtume teigti, jog šis Skrynios įvaizdis ir Moters įvaizdis nėra susiję, – priešingai, jie yra sąmoningai sugretinami. Kas yra toji Motina Karalienė, kas yra Marija?

Ji pačia pirmiausia įmanoma prasme yra Sandoros skrynia, nes ji savo įsčiose nešiojo gyvąjį Dievą. Ji yra Šventykla, ji yra vieta, kur Dievas atėjo ir apsigyveno.

Be to, ji dalyvauja kovoje.

Prisiminkime, Senajame Testamente pasakojama, kad Sandoros skrynia, prieš patekdama į šventyklą, buvo nešama į mūšį, prisiminkime Jericho miestą, kurio sienos drebėdamos nugriuvo, kai izraelitai iškilmingai žygiavo aplink jį, nešdami skrynią. Ji buvo nešama į mūšį, nes izraelitai tikėjo, kad Dievo artumas yra priešingas pasaulio jėgoms.

Tą patį galima pasakyti ir apie Mariją. Marija tikrai nėra trapi sentimentali figūra, – kaip tik priešingai. Ar galime vis dar kalbėti apie tai, kad Marijos šventės susijusios su kažkuo sentimentaliu? Ji yra Karalienė Motina, dalyvaujanti kosminiame mūšyje. Ji yra Sandoros skrynia.

Evangelijos pasakojime yra viena miela detalė: kai besilaukianti Marija atvyksta aplankyti savo nėščios pusseserės Elžbietos, Jonas krikštytojas „šokteli motinos įsčiose“. Kas tai? Juk tai aliuzija į Dovydo šokį priešais Sandoros skrynią. Visos šios asociacijos mus kreipia minties link, jog atėjo metas apsispręsti, kurioje pusėje kovoti.

Kiekvienas, kuris yra susipažinęs su šventojo Ignacijaus dvasinėmis rekolekcijomis, žino, apie jo pasiūlymą medituojant įsivaizduoti savo sielą kaip didžiulį mūšio lauką, kuriame kovoja Šėtono armija ir Kristaus armija. Turime padaryti svarbų sprendimą, kurią armiją palaikome. Visi kiti sprendimai kyla iš šio: už ką tu kovoji?

Juk Šėtonas milijonais būdų mėgins tave patraukti į savo armiją. Tai reiškia, jog norės matyti, kaip tu gyvenime pasitelki neapykantą, smurtą, egoizmą ir žiaurumą. Tenka priimti aiškų sprendimą: esu Šėtono ar Kristaus armijoje? Noriu kovoti gerąją kovą? Pasitelkęs meilę, užuojautą ir atsisakydamas smurto? Visa kita gyvenime remiasi šiuo pamatiniu sprendimu.

Sakyčiau, Marijos Karalienės šventė yra kas tik nori, bet tikrai ne kažkas sentimentalaus. Išties ji yra apie tai, kurioje armijoje planuoji kovoti. Ar ketini jungtis į didįjį mūšį kartu su Dangaus karaliene, Sandoros skrynia? Ar liksi priešo pusėje?

Tai klausimas, kurį kelia ši šventė.

Parengta pagal videoįrašą „Word on fire.org“