Skaičių pasaulyje gyveno du gan paprasti skaičiai – septyni ir dvylika. To skaičių pasaulio gyventojai skaičiai save tapatino tik su vienu požymiu – savo skaitmeniniu dydžiu. Jie pripažino tik panašius į save – kartotinius. Pavyzdžiui, septyni galėjo pasidalinti savo mintimis su keturiolika ar dvidešimt vienu, bet visiškai nesuprato penkių, aštuonių ar devyniolikos. Be abejo, jis nesuprato ir dvylikos esmės. Galėjo su juo šnekėtis apie orą ar futbolą, bet apie rimtus dalykus – nė iš tolo. O dvylika galėjo išsipasakoti ir net nuojautomis pasidalinti su dvidešimt keturiais, trisdešimt šešiais, kartais net ir su šešiais, bet nesuprato, kaip iš viso gali egzistuoti tokie keisti skaičiai kaip septyni ar penkiolika. Nebent apie orą su jais galima retkarčiais šnektelti…

Dvylika ir su šešiais bendravo nenoriai. Skaičių pasaulyje viešpatavo griežta tvarka. Visi skaičiai gyveno stataus kalno šlaite, ir kuo didesnis buvo skaičius, tuo aukščiau jis gyveno. Tiesa, kartais jie pasivaikščiodavo, bet dvylikai nusileisti iki šešių atrodė esant negarbinga. Užtat džiaugdavosi, kai pakildavo iki dvidešimt keturių ir šis skaičius teikdavosi jį išklausyti, o kartais ir atsiliepdavo.

Tą dieną pūtė šiltas švelnus vėjas, ir septyni užsimanė pasivaikščioti. Aišku, jis lipo aukštyn į kalną. Ir netrukus pasiekė irgi keliauti susiruošusį dvylika. Abu persimetė keliais nieko nereiškiančiais žodžiais ir gal būtų nuėję savais keliais, bet septynis pats nelabasis sugundė pasiūlyti eiti kartu. Dvylika iš aukšto pažvelgė į savo mažesnį kaimyną, bet sutiko. Tačiau pasiūlė kopti tiesiai prie dvidešimt keturių, trisdešimt šešių ir dar aukščiau, o septyniems labai rūpėjo iš širdies šnektelti su keturiolika, dvidešimt vienu, dvidešimt aštuoniais. Čia jie ir susipyko. Niekaip negalėjo vienas kito suprasti. Dvylika jau būtų į viską nusispjovęs ir ėjęs savais keliais, bet tuo metu iš po debesų išlindo saulė, ir kalnas nutvisko ryškia šviesa.

– Ooo! – užvertęs galvą nustebo dvylika. – Ar regi?.. Aštuoniasdešimt keturi! Gal tik kelis kartus jį mačiau!

– Iš tiesų! – ne mažiau nustebo ir septyni. – Šitą skaičių aš suprantu ir gerbiu! Jis tik dvylika kartų už mane didesnis. Eime pas jį!

– Eime! – sutiko dvylika. – Jis man artimas, tik septynis kartus už mane didesnis! Viską, ką jis pasako, aš puikiai suprantu!

– Ir aš! – nesitvėrė džiaugsmu septyni.

Ir abu ėmė kopti į viršų kartu.

Ezopas pasakytų: jei nerandi draugų šalia, pažvelk į aukštybes. Tada ir šalia draugų atsiras.

Žmogus ne plyta

Žmogus skiriasi nuo toje „a la Ezopas“ pasakėčioje aprašytų skaičių pasaulio gyventojų. Juokinga būtų lyginti sudėtingą, daugiabriaunę žmogaus esmę su vienareikšme skaičiaus (paprastai, kasdieniškai žiūrint) ar, tarkim, plytos esme. Žmogus – mikrokosmas su įvairiausiu jausmų, minčių, tradicijų, įpročių, pasąmonės baubų ir t. t. rinkiniu. Kita vertus – ir su aukštyn keliančių nuojautų, suvokimų, pasiaukojimo, meilės, dangiškojo grožio pajutimų, ir t.t. akimirkomis. Tačiau visa tai – akimirkos, momentai žmogaus vidinio esmingumo būsenose. Tai kaita, nuolatinis bangavimas, žmogaus savasties nuolat kintantis šviesos ir šešėlių, o tiksliau – visos spalvų paletės, nuo dangiškų iki juodžiausių tonų, žaismas. Taigi žmogus tikrai nevienalytis, ne plyta.

Tačiau, kita vertus... Indijos Aurobindo Ghošas yra pasakęs: „Jeigu nenorite tapti nuomonės vergu, tai, nusprendę, jog kažkoks teiginys yra teisingas, raskite anam teiginiui visiškai priešingą teiginį ir įsitikinkite, kad jis irgi teisingas.“ Giliau pasvarsčius tenka sutikti, kad ši dialektiška frazė atitinka mūsų suvokimo realijas. Taigi, kita vertus, ilgesnį laiką pasekę tą besikeičiančią žmogaus savastį, pamatysime, kad viename žmoguje vyrauja vienokia spalvų (jausenų, minčių, savęs ir kitų vertinimo) gama, o kitame – kitokia, priešinga pirmajai. Tad pagal tokią asmens vidinio spektro ir laiko sandaugą žmones vadina „šviesiais“ arba „tamsiais“, „gerais“ arba „blogais“ bei panašiai. Tad ir žmogus pagal vyraujančią savastį yra tegul išvestinės, bet jam būdingos, jame vyraujančios esmės nešėjas, vienetas. Tarsi jam būdingo skambesio garsas, metafizinio pianino klavišas. Ir tą esmę, kurią savo gyvenimu, kalbomis, poelgiais apreiškia vienas žmogus, sunku (kaip tiems skaičiams) suprasti kitokios esmės apreiškėjui. Bet juk Jėga, visas tas esmes sukūrusi, negalėjo nebūti tobula. Ir Ji žinojo ką daro bei kam Jai tai reikalinga. Anot Marko Aurelijaus: „Viskas kas vyksta, vyksta teisingai.“ O mes, tikinčiaisiais besijaučiantys, dievobaimingai sakome: „Nežinomi Viešpaties keliai.“ Tad neskubėkime teisti ir smerkti net visiškai priešingų mums esmių. Kai Kūrėjas groja savuoju instrumentu ( o tą Jis per amžius juk daro), kai Jis mus – skirtingus klavišus ar jų reikiamus derinius – spaudo ( gal tuomet mes Jam reikalingi istorijos vyksmo scenoje), tada mus, menkus žemiškosios būties paskirus klavišus, tai atstumtųjų nuoskauda, tai nežinia ar baimė, tai pašauktųjų laimė, savosios būties prasmingumo jausena užlieja. Štai tada, didingos melodijos netikėčiausioje kaitoje – ir ekstazėse, ir šiurpiuose kataklizmuose – mums bene labiausiai reikia pamiršti žmogiškas saviapgaules. Ir ramiai, laikantis Jo didžiojo Įsakymo, paklusti tam didingos melodijos skambesiui.

Bet, deja, negaliu šituo baigti. Pacitavus aną Aurobindo mintį tenka per šį reliatyvios tiesos rėtį persijoti ir kitas išvadas, jų teisingumą. Tad ir išvadą, kad priimti Jo melodiją dera „ramiai, laikantis Jo Įsakymo...“, tai yra, nuolankiai ir pasyviai, verskime šiai išvadai priešinga išvada ir įsitikinkime, kad ji irgi teisinga. O Rytų išmintie! Tu visada užkrauni bent jau dvigubai sunkesnę naštą. Tu atėmi iš mūsų proto gražiai sulipdytus jo žaislus ir verti iš rimtesnės medžiagos – žinojimo plius nežinojimo – mūsų suvokimą toj pačioj vietoje vėl tverti kažką geresnio. Gal tas suvokimas leidžia tau ramiai, išmaningai priimti ir tarsi motinai žemei nurimdyti visas mūsų nūdienio šėlsmo sroves? Gal todėl tavo išminties krisle – upanišadose – yra pasakyta: „Į aklą tamsą patenka esantys nežinojime. Į dar didesnę tamsą patenka tie, kurie vien džiaugiasi žinojimu“? O šiai tavo išminčiai antrina mūsų mistikai ir suvokusieji giliąją tikėjimo esmę. Kad ir apaštalas Paulius, kurs sakė: „Jei kam atrodo, kad yra pažinęs – jis dar nepažino, kaip turi pažinti.“ Vėl – mūsų liaudies išmintis. Juk sakoma: „Iš didelio rašto nuklysi už krašto“. Kelias juk turi du kelkraščius. Bus blogai, jei nukrypsi tiek kairėn, tiek dešinėn...

Bet grįžkime į savosios minties taką. Taigi ši priešinga išvada būtų maždaug tokia: žmogus turi aktyviai dalyvauti Jo melodijos vyksme, savo tegul nors menkomis išgalėmis prisidėti prie tos melodijos skambesio, net prie jos formavimo. Ir kad Jis būtent šito iš mūsų tikisi.

Regis, atidžiau skaičiusiam Raštą tai akivaizdu – ten žmogui nurodoma elgtis ir pasyviai, ir aktyviai. Atsiminkim palyginimus apie dangaus paukščius ir, kita vertus, apie skirtingai naudotus padovanotus talentus. Arba, jog nė vienas plaukas be Jo valios ant žmogaus galvos nepakinta ir, kita vertus, „belskite ir jums bus atidaryta“. Tad niekas mums nepaduota iki galo paruošta, susmulkinta, kai tarsi kūdikiui belieka tik nuryti. Būna taip arba kitaip, o kada kaip elgtis – turime nuspręsti patys, savo laisvos valios padedami. O mūsų toji šitaip lavinama laisva valia ir gebėjimas patiems spręsti, toji saviraiška – tarsi vaikiški pratimėliai, kuriais gal Jis mus ruošia sudėtingesnei, artimesnei Jo darbui kūrybai? Ir Jam, atrodo, tai labai svarbu. Kaipgi kitaip galėtume paaiškinti Jo begalinę kantrybę ir nenutraukiamą galimybę mums tęsti savo paikus eksperimentus? Net kai tie eksperimentai, ką ir regime šiandien, rimtai, skaudžiai griauna Jo tvertąjį pasaulį, bent jau mums skirtą pasaulio dalį.

Tad būna ir taip ir kitaip. Būna kai nuolankiai sukniubus mums reikia priimti visa – net šiurpaus siaubo ar juodos nevilties valandas – ką Jis dėl mūsų klaidų yra priverstas mums siųsti. Bet būna ir kitaip – anot R. Tagorės: „kai, mano Viešpatie, tu nutyli, kad savo dainą aš sudėt galėčiau“. Todėl, regis, niekada negalėsi ramiai dėti taško. Jis yra Jis ir niekniekiais Jo nepatenkinsi. Kaip ir joks vairavimo mokytojas, ėmęs mus mokinti vairuoti, nepaliks mūsų ramybėje po pirmosios pamokos, kurioje teisingai jam atsakysime, jog važiuojant reikia naudoti tiek stabdžio, tiek akseleratoriaus pedalą. Kaip šis mokytojas, taip ir Anas nepasitenkins mūsų pirmąja pamoka. Jis stengsis užbaigti savo darbą – kad ir kaip mums šiandien sunku ir žmogui nepasiekiama tai atrodytų.