Juokingas klausimas, jūreiviai tiksliai žino – negalima! Net sudužus laivui jūreiviai mano, jog geriau mirti nuo troškulio, nei gerti vandenį, kuris tūkstančiais mylių driekiasi aplink. Labai daug žmonių žuvo, laukdami pagalbos sudužus laivui, kai jiems pasibaigdavo visas turimas gėlas vanduo...

jūra

Alain‘as Bombard‘as (1924-2005) – žymus prancūzų keliautojas ir politikas, pats vienas (eksperimento sumetimais) ir pirmas pasaulyje pripučiama valtimi perplaukęs Atlanto vandenyną, rašė: „Žymių laivų dužimų aukos, mirusios anksčiau laiko, aš žinau – jus pražudė ne jūra, ne alkis ir ne troškulys! Besisupdami ant bangų ir klausydamiesi graudžių žuvėdrų klyksmų, jūs mirėte iš baimės!“

Tačiau nuo neatmenamų laikų jūrininkai tvirtai žinojo, kad gerti jūros vandenį – lygu mirčiai. Bandymai atsigerti nors truputį sūraus jūros vandens sukelia nepaprastai stiprią dehidrataciją. Žmogui, išgėrusiam jūros vandens, norisi dar gerti, kad ir kiek jis išgertų. Galiausiai atsisako inkstai ir žmogus miršta.

Esmė ta, kad žmogaus kraujyje esama apie 25 promiles skirtingų rūšių druskų, o jūros ar vandenynų vandenyje – jos apie 35 promiles. Todėl tikras jūros vanduo – vertingas mineralų šaltinis: išgerkite stiklinę gryno jūros vandens ir gausite visą dienos druskos ir jodo normą. Tačiau tokį vandenį gerti galima tik medicininiais tikslais, nes paskui, kad pašalintumėte iš organizmo druskos perteklių, reikia išgerti ir gėlo.

Antrojo pasaulinio karo metais laivyba per Atlanto vandenyną stipriai pagausėjo, per vandenyną plaukė konvojai, vežę ir kareivius, ir techniką, ir pagalbą... Daugybė laivų nuskendo, daugybė įgulos buvo priversti išsilaipinti valtimis ir laukti pagalbos iš kitų laivų.

Gana greit po Antrojo pasaulinio karo, 1952 metais, prancūzų gydytojas ir keliautojas Alain‘as Bombard‘as atliko eksperimentą. Pats su savimi – kad būtų galima išgelbėti daugiau jūreivių. Taigi, jis perplaukė Atlanto vandenyną su pripučiama valtimi – tokia, kokios būna atsarginės gelbėjimosi valtys laivuose. Gėlo vandens, kurio buvo atsarginiuose reikmenyse, ilgam neužteko.

Minėtas keliautojas valgė tik savo paties sugautą žuvį. Neretai – ir žalią. Juk žuvis, gyvenanti sūriame vandenyje, išmoko, kaip jį šiek tiek pagėlinti. Keliautojas dalį sugautos žalios žuvies sumaldavo į faršą, o iš to faršo išspausdavo sultis – ir jas gėrė. Kartais į žuvies sultis jis įpildavo šiek tiek jūros vandens. Taip, maitindamasis žuvimi, jis sugebėjo perplaukti vandenyną.

Jo patirties įrodė, kad žmogus gali išgyventi vandenyne... Tik kad po šio eksperimento keliautojas stipriai susigadino savo sveikatą. Po šio eksperimentinio žygio jis ilgai ilgai gydėsi, kol pavyko atkurti jo sveikatą (per 65 dienas keliautojas buvo netekęs 25 kg, eritrocitų ir hemoglobino lygis buvo mirtinai žemas, jo regėjimas buvo stipriai sutrikęs, jis buvo netekęs nagų, oda stipriai išberta ir pažeista uždegimų, jis buvo patyręs stiprią dehidrataciją, bet krantą pasiekė). Taigi, išgyventi galima, bet tik jei labai pasiseks.

Kita vertus, Antrojo pasaulinio karo metu įvyko ir kitoks atvejis. 1942 m. grupė kareivių pasitraukė į atvirą vandenį paprasta gelbėjimosi valtimi, nepasiėmę jokio maisto ir vandens. Jiems pavyko pasprukti ir išvengti kulkų. Tačiau jie praleido atviroje jūroje 2 savaites – kol buvo pastebėti iš sraigtasparnio ir išgelbėti. Grupėje buvo apie 10 žmonių, keletas sužeistųjų buvo mirę. O visi kiti buvo gėrę tik... jūros vandenį. Gėrė ir išgyveno. Kokia to paslaptis? Esmė ta, kad tai įvyko Juodojoje jūroje, kuri nepasižymi dideliu sūringumu – jos sūringumas siekia apie 15-18 promilių, o žmogaus kraujo, kaip jau buvo minėta, apie 25. Vadinasi, visiškai kraštutiniu atveju po truputį šį vandenį buvo galima gerti.

Taigi, ar galima gerti jūros vandenį? Greičiausiai, viskas galima – gydymo tikslais, griežtai prižiūrint gydytojui, tačiau eksperimentuoti su jūros vandeniu nereikėtų...

Parengta pagal užsienio spaudą