Dainora Pociūtė-Abukevičienė. Nuotraukos šaltinis www.vu.lt

Lietuvių kalba ką tik pasirodė dar 1999 m. išleistas ir nepaprasto susidomėjimo sulaukęs italų autorių Wu Ming (Luther Blissett) romanas „Q“ (išleido leidykla „Aukso žuvys“), kuriame pasakojama apie Vokietijos religinius karus, reformacijos paplitimą bei Katalikų bažnyčios kovą su ja. Romano veiksmas apima 40 metų laikotarpį nuo reformacijos pradžios 1517 iki 1555 m. Kūrinys vien Italijoje buvo perleistas 10 kartų, išverstas į devyniolika pasaulio kalbų ir vis dar išlieka aktualus ir mėgstamas tarp skirtingas religijas išpažįstančių ir savitas istorines, politines ir socialines patirtis turinčių skaitytojų. Neretai romanas lyginamas su garsiojo italų rašytojo U. Eco kūriniu „Rožės vardas“.

Pasak prof. dr. (HP) Dainoros Pociūtės-Abukevičienės, parašiusios pratarmę šiam romanui, „reformacija visų pirma iškėlė tikrųjų Evangelijos vertybių atgaivinimo ir įtvirtinimo kasdienybėje šūkį bei suformavo Bažnyčios kaip hierarchinės institucijos, besivadovaujančios dvejopos tiesos standartais, kritikos tradiciją“. Skaitytojų dėmesiui siūlome visą profesorės tekstą, kuris, tikime, leis giliau pažvelgti į reformacijos istoriją bei tradiciją.

Reformacija, kurios 500 metų jubiliejų Europa minės ir švęs 2017 m., yra didžiausias krikščionybės socialines, kultūrines ir politines transformacijas inicijavęs krikščioniškosios civilizacijos reiškinys. Intensyviausias jos laikotarpis, prasidėjęs XVI a. antrojo–trečiojo dešimtmečio sandūroje, tęsėsi keletą dešimtmečių. XVI a. antroje pusėje Europos religinis žemėlapis jau buvo pasidalijęs į tris stambiausius konfesinius vienetus: dalis (daugiausiai pietų Europos) šalių liko pavaldžios Romos katalikų bažnyčiai, o protestantiškoje Europos stovykloje įsigalėjo Augsburgo konfesiją išpažįstantys evangelikai liuteronai ir po Šveicarijos (helvetų) konfesijos vėliava susivieniję evangelikai reformatai (populiariai dar vadinami kalvinistais). Greta Romos į Europos teologinių centrų gretas stojo Vitenbergas ir Šveicarijos miestai (Ženeva, Ciurichas, Bazelis) su juose veikiančiais protestantų universitetais bei kitais intelektualiniais židiniais.

Reformacijos procesas buvo dramatiškas ir spalvingas: religinę humanizmo epochos mintį išlaisvinus iš scholastinės teologijos gniaužtų atsivėrė individualios filosofinės ir filologinės biblinės interpretacijos galimybės, suformavusios ne tik minėtas liuteronų ir reformatų, bet ir kitas, heterodoksines religinės minties ir filosofijos sroves, susijusias su tradicinių dogmų (ypač Trejybės) kritika bei skatinusias liberalios minties, nekontroliuojamos tradicinių dogmų, iššūkius. Šios, dar vadinamos radikaliosios Reformacijos srovės, spalvingiausi XVI a. religinio gyvenimo elementai, oponavo ne tik Romos bažnyčiai, bet ir stabilizuojamoms protestantų doktrinoms. Laikomi eretikais ir nekenčiami, dažnai tragiško likimo herojai, paaukoję savo gyvenimus „tikrosios tiesos“ paieškoms, buvo persekiojami visose stovyklose. XVI a. Europoje buvo mažai vietų, kuriose jie galėjo kurti bendruomenes, leisti knygas ir skleisti savo idėjas. Viena iš tokių – nenukariautos Vengrijos dalis Transilvanija, kurios kunigaikštis, Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos anūkas Jan Sigismund Zápolya (Szapolyai) antitrinitorizmą patvirtino kaip legalią ir kitoms lygią valstybinę konfesiją. Antroji – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkija, kur radikalioji Reformacijos mintis tam tikrą laiką plėtojosi kaip beveik necenzūruojama ir privačiose valdose nedraudžiama minties srovė.

Reformacija, tiriama ir komentuojama štai jau pusę tūkstantmečio, tebėra patraukli ir vis dar netikėtumais galinti nustebinti istorijos epocha. Vienokia Reformacijos eiga pasižymėjo šalys, kuriose religinės reformos buvo įvestos iš viršaus, kuomet sprendimus konvertuoti į protestantizmą, juos suderinę su vietos bažnytine valdžia, priimdavo pasaulietinės valdžios atstovai, kaip, pavyzdžiui, LDK kaimyninėje Prūsijos kunigaikštystėje, kurią kunigaikštis Albrechtas 1524 m. paskelbė liuteroniška šalimi. Kitaip Reformacija reiškėsi valstybėse, kuriose tokių iniciatyvų įgyvendinti nepavyko ir reformos buvo įtvirtinamos galynėjantis su tradicija bei aktyviai į kovą su Reformacija stojusia Bažnyčia. Protestantizmo keliu eiti apsisprendusiose šalyse Reformacija vyko kaip nuosaikus kontroliuojamas planas, kitur – kaip dramatiškas procesas, lydimas pilietinių karų ir įtampos tiek aukščiausiuose Bažnyčios hierarchų sluoksniuose, tiek eilinėse miestiečių ir amatininkų bendruomenėse.

Šiuolaikinė istoriografija pripažįsta, kad Reformacijos, su Martino Lutherio veikla prasidėjusios Vokietijoje, ištakos buvo labai įvairios: krikščionybės kaitos poreikis vienu metu kilo ir plėtojosi skirtingose Europos vietose. Reformaciją inspiravo skirtingos srovės: vėlyvųjų viduramžių mistinė teologija, humanizmo filosofija ir jos propaguojami asmenybės laisvės idealai, atgaivinta ankstyvosios krikščionybės mintis, prasidėjusi Biblijos skaitymo ir vertimų era. Skirtingose Europos šalyse vienu metu buvo suvokta, kad Bažnyčia nebepatenkina naujųjų laikų žmogaus idealų ir tapo korumpuota krikščionių vardu veikiančia sistema, nepaisančia Kristaus skelbto mokymo. Reformacija visų pirma ir iškėlė tikrųjų Evangelijos vertybių atgaivinimo ir įtvirtinimo kasdienybėje šūkį bei suformavo Bažnyčios kaip hierarchinės institucijos, besivadovaujančios dvejopos tiesos standartais, kritikos tradiciją. Pagrindiniu Reformacijos dvasiniu tėvu tapo apaštalas Paulius, kurio tekstus XVI a. evangelikai laikė autentiškiausiu ir teisingiausiu Kristaus mokymo šaltiniu. Bažnyčios reformoms pirmoji Lietuvoje kvietusi asmenybė, lotynų, graikų ir hebrajų kalbų žinovas, Italijoje įgijęs abiejų teisių mokslo daktaro laipsnį Abraomas Kulvietis, Vilniaus vyskupo 1542 m. apkaltintas erezija ir patrauktas į bažnytinį teismą, savo kaltintojus pavadino ne Kristui, o pilvui tarnaujančiais dviveidžiais tamsuoliais, kurie pasirengę ant laužo sudeginti visus sąžiningus tiesos skelbėjus: „Jeigu jie teistų, tai ir Kristus negalėtų būti nekaltas.“ Iš Reformacijos pradininkų Bažnyčia visoje Europoje sulaukė daug skaudžių smūgių, pradedant nuosaikia bei dialogui kviečiančia kritika ir baigiant Bažnyčios kaip Antikristo karalystės įvaizdžiu.

Reformacijos ir protestantizmo idėjų istorija Italijoje – atskira ir itin plati tema. Reformacijos istoriografijoje Italijos vaidmuo yra ne iki galo atskleistas ir tebetraukiantis kultūros ir religijos istorikų dėmesį. XX a. pabaigoje, kuomet Vatikano dokumentai istorikams tapo prieinamesni, išryškėjo nauji evangelizmo idėjų plėtros mastai katalikybės širdyje. XVI a. pirmos pusės Italija, kurioje koncentravosi ir akademinės universitetinės Europos pajėgos, ir Bažnyčios hierarchijos viršūnės, buvo centrinė Europos šalis tiek intelektualinės, tiek religinės ir pasaulietinės kultūros požiūriu. Čia reziduojančiame Apaštalų (Šventajame) Soste buvo sutelkta ir Bažnyčios hierarchinių viršūnių galia. 1521 m. sausio 3 d. popiežius Leonas X (Giovanni de’ Medici, 1513–1521) paskelbė ekskomuniką Martinui Lutheriui ir Apaštalų sostas pradėjo kovą su liuteronizmu – šiuo žodžiu Roma apibendrino visas ankstyvąsias XVI a. erezijas. 1542 m., valdant Pauliui III (1534–1549), kovai su Reformacijos erezijomis prie Apaštalų sosto buvo atkurtas Inkvizicinis teismas, ėmęsis aktyvios veiklos visoje Italijoje. Su inkvizicijos atkūrimu yra susijusi didelė italų religinio disidentizmo banga į Šveicariją. Vienas pirmųjų bėglių 1542 m. vasarą buvo kapucinų vienuolijos lyderis, žymi Italijos religinė figūra, Bernardino Ochino, kurio pamokslų klausėsi ir aristokratai, ir liaudis. Neapolietis Gian Pietro Carafa, popiežius Paulius IV (1555–1559), išsiskyrė itin aktyvia kontrreformacine veikla ir ėmėsi Reformacijos stabdymo priemonių atokiausiose Romos bažnyčios provincijose, taip pat – ir Lietuvoje.

Nepaisant antireformacinių priemonių, filoprotestantizmo tendencijos plėtojosi ne tik visuomenėje, bet ir pačioje Romos bažnyčios širdyje. Tik XX a. pabaigoje tyrinėtojams atsivėrus slaptiesiems inkvizicijos archyvams ėmė ryškėti aiškesnis evangelizmo Italijoje išplitimo vaizdas. Religinės reformos Italijoje turėjo šalininkų pradedant aukščiausiomis Bažnyčios hierarchinėmis struktūromis, baigiant eiliniais miestiečiais bei pirkliais. Italijoje sutelktų aukščiausių Bažnyčios hierarchų artimos apaštališkojo sosto aplinkos pažiūros į galimas religines reformas nebuvo vienalytės. Reformas palaikę Bažnyčios hierarchai ir aristokratija XVI a. pradžios Italijoje susibūrė į vadinamąjį spiritualų (lot. spiritualis – dvasinis) tinklą, kuriam priklausė ne tik kai kurie Bažnyčios reformas remiantys hierarchai, tokie kaip kardinolai Gasparo Contarini, Jacopo Sadoleto, Reginald Pole, Ambrogio Catarino, bet ir žymiausi Italijos aristokratijos šeimų atstovai bei Renesanso menininkai ir intelektualai: kunigaikštienė poetė Vittoria Colonna, Michelangelo, Marcantonio Flaminio ir daugelis kitų. Spiritualai siūlė Bažnyčią atnaujinti dvasiškai ir išpažino Europos Reformacijos lyderių aktualizuotą išganymo per tikėjimą tiesą, skelbtą apaštalo Pauliaus, bet oponuojančią oficialiai Romos bažnyčios doktrinai apie išganymą kaip atlygį už gerus darbus. Evangelizmo centrai plito visoje Italijoje – pradedant Neapoliu ir ten susibūrusias neformalaus lyderio Alfonso Valdèso bendraminčiais, baigiant Šiaurės Italijos miestais.

Slaptais bažnytinės scholastikos ir doktrinos kritikos centrais tapo ir kai kurie svarbūs Italijos universitetai, visų pirma Paduvos universitetas, kuriame studijavo labai daug studentų iš Vokietijos bei kitų Šiaurės Europos šalių, tarp jų – ir Lenkijos bei Lietuvos. Paduvos universitete iki pabėgimo į Šveicariją savo pažiūras dėstė Matteo Gribaldi Mofa, tapęs antitrinitorizmo filosofinių prielaidų pagrindėju.

Pauliaus IV pontifikavimo laikotarpiu atvira revoliucinė Reformacijos banga užliejo ir vieną tolimiausių Romos bažnyčios provincijų Europoje – Lietuvą. Vos tik išrinktas popiežiumi Paulius IV į Lietuvą ir Lenkiją pasiuntė pirmąjį nuncijų, Veronos vyskupą Luigi Lippomaną, kurio pagrindinė misija turėjo būti valstybinio LDK ir Lenkijos posūkio į Reformaciją stabdymas. Pagrindinis pavojus buvo galima Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto konversija į protestantizmą dėl jo itin artimos bičiulystės su Mikalojumi Radvila Juoduoju, nuo 1553 m. pradėjusiu demonstruoti perėjimą į protestantizmą: savo dvaruose Vilniuje ir Brastoje didikas įvedė evangeliškas pamaldas, ilgainiui evangeliškomis versdamas visas savo žemėse esančias katalikų bažnyčias. Radvila Juodasis nepaisė vyskupų protestų, teigdamas, kad savo valdose pats yra šeimininkas. Kunigaikštis buvo ir pagrindinis Žygimanto Augusto bandytos įgyvendinti idėjos sušaukti valstybinį bažnyčios susirinkimą Lenkijoje ir Lietuvoje, kuriame būtų patvirtinta visuotinė Bažnyčios reformų pradžia, autorius.

1556 m. vasario mėnesį parašytas Lippomano privatus laiškas Radvilai Juodajam, kuriame nuncijus kvietė kunigaikštį atsisakyti „paklydimo“ ir grįžti į Romos bažnyčią, išprovokavo Radvilos Juodojo knygos Duae epistolae (Du laiškai, Karaliaučius) pasirodymą 1556 m. rudenį. Knygoje buvo išspausdintas Lippomano laiškas ir platus Radvilos Juodojo atsakymas, tapęs žymiausiu šio didiko religiniu veikalu. Jame Radvila Juodasis katalikų bažnyčią paskelbė šėtono darbu ir pareiškė įkuriąs tikrąją krikščionių bažnyčią. Evangeliškoji bažnyčia Lietuvoje instituciškai pradėjo veikti 1557 m. Vilniuje. Dėl šio plačiai pasklidusio veikalo, su italų religinio disidento Piero Paolo Vergerio pagalba išleisto lotynų, vokiečių ir lenkų kalbomis, Radvila Juodasis tapo pirmuoju lietuviu, kuris buvo įtrauktas į 1559 m. visuotinį Romos uždraustųjų knygų (Index librorum prohibitorum) sąrašą kaip aukščiausios kategorijos draudžiamasis autorius.

Nuo 1531 m., kuomet Venecijos respublikoje ėmė plisti ispanų mediko Miguelio Serveto veikalas De Trinitatis eroribus (Apie Trejybės klaidas), Italija tapo ir ankstyvųjų naujųjų laikų antitrinitorizmo židiniu. Šios pasaulėžiūros plėtrą itin paskatino 1546–1551 m. Šiaurės Italijoje slapta veikusi Vičencos kolegija (Collegia Vicentina), kuriai galėjo priklausyti apie 40 asmenų, taip pat – filosofinės Paduvos universitete vystytos tendencijos. Prasidėjus persekiojimams, kolegijos veikloje dalyvavę Giovanni Paolo Alciati della Motta, Giorgio Biandrata, Francesco Negri, Nicolò Paruta, Valentino Gentile, Bernardino Ochino, Lelio Sozzini ir kiti jos nariai turėjo bėgto iš Italijos, prieglaudos ieškodami visų pirma tarp Šveicarijos reformatų. Vis dėlto abi didžiosios protestantų konfesijos (liuteronų ir reformatų), lygiai kaip ir Romos bažnyčia, Trejybės dogmą laikė nekvestionuojama ir prieš jos kritikus pradėjo ilgai trukusią kovą. 1553 m. dėl veikale Christianismi restitutio (Krikščionybės atkūrimas) paskelbtų idėjų Ženevoje buvo suimtas ir Calvino sprendimu ant lėtos žalių malkų ugnies sudegintas Servetas. Šį Šveicarijos religinio lyderio poelgį italų religiniai disidentai, keldami humanistinį persekiojimo dėl pažiūrų teisėtumo klausimą, pasmerkė kaip „antrosios popiežijos“ Europoje pradžią. Dėl kritiško religinės represijos vertinimo italų disidentai prarado galimybę laisvai reikštis tarp Šveicarijos reformatų, todėl veiklos galimybių ėmė ieškoti Rytų ir Vidurio Europoje. Kadangi italai buvo ypač madingas Renesanso valdovų ir didikų dvarų „elementas“ visoje Europoje, italų disidentai rado savo veiklos galimybių ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei Lenkijoje. Žymiausiu slaptai veikusiu Europos antitrinitorizmo lyderiu tapo italų medikas Giorgio Biandrata, su Jogailaičių dvaru susijęs jau nuo 1540 m., kuomet tapo asmeniniu karalienės Bonos Sforzos gydytoju.

Lietuvoje greitai atsirado ir viešai Trejybės dogmą, kaip neatitinkančią Biblijos mokymo, kritikuojančių asmenybių. Toks buvo Italijos Paduvos universitete studijavęs ir ten su Serveto bei Mofos idėjomis susipažinęs Petras Gonezijus, Lietuvos evangelikų bažnyčioje viešai pradėjęs skelbti Trejybės kritiką nuo 1556-ųjų pradžios. Šveicarijoje sustabdyta trinitoristinė polemika, remiama italų ir vietinių mąstytojų, pradėjo audringai plėtotis Lietuvoje ir Lenkijoje. Reformacijos lyderis Radvila Juodasis domėjosi jos sukeltais klausimais ir nedraudė diskusijų LDK evangelikų bažnyčioje. Būdamas teologinės prievartos priešininkas, jis rėmė ir globojo reformatų ortodoksų iš Šveicarijos išvytus italų religinius mąstytojus, ypač Giorgio Biandratą, įgavusį Lietuvoje ir Lenkijoje didelį autoritetą. Italų religinių disidentų akyse Radvila ėmė kilti kaip galimas heterodoksų globėjas, todėl su juo ryšius palaikė ne vienas Europos antitrinitorizmo lyderis, tarp jų ir tokios žymios religinės figūros kaip Lelio Sozzini, Bernardino Ochino ir kiti. 1560 m. sausį Calvinas, bandydamas išardyti Biandratos ir Radvilos draugystę, paskyrė savo Apaštalų darbų komentarų leidimą Radvilai Juodajam (Commentarii integri in Acta Apostolorum, Ženeva), dedikacijoje viešai pasmerkdamas Biandratą kaip eretiką, tačiau Radvilos nuomonės Calvino pastangos nepakeitė. Trinitoristinės polemikos pasekmė buvo LDK evangelikų bažnyčios schizma (1563) ir aštrus Radvilos korespondencinis konfliktas dėl Trejybės su Calvinu, kurį užbaigė tiek Calvino (1564), tiek paties Radvilos (1565) mirtys.

Pilietinių karų, kultūrinių revoliucijų, bažnyčių diplomatinių kovų, asmenybių pažiūrų ir idėjų konversijų nužymėtas ankstyvasis Europos Reformacijos procesas buvo ir tebėra ne tik istoriografijos objektas, bet ir Europos filosofinės ir politinės minties bei meno kūrėjų įkvėpimo šaltinis. Ką tik pasirodęs lietuviškai išleistas romanas „Q“ (2016, Aukso žuvys) – vienas iš naujausių tokio įkvėpimo, paskatinto naujų Italijos Reformacijos ir kontrreformacijos istoriografinių duomenų, supintų su kūrybine išmone, pavyzdžių.