Labai džiaugiuosi sulaukdamas reakcijos į savo rašinius apie muziką. Nors ir ne visada geros, ne visada gero linkinčios ar sveikos. Pasitaiko, žmonės kaltina mane propaguojant „užterštą“ ir „bedievę“ Vakarų pseudokultūrą, būna net kaltina per užsieninius vaizdo klipus skatinant savižudybes ir užsiimant velnio reikalais. Džiaugiuosi ir tokia reakcija!

Labiau liūdina dažnai pasikartojantis (po daugumos rašančiųjų tekstais, įvairiose vietose) priekaištas, jog rašome ne apie tai, apie ką reikia, jog geriau išvis patylėti nuleidus galvą... Natūralu, jog ne visiems turi patikti visos knygos, mintys, pastebėjimai, muzika, rašančiojo stilius. Tačiau „Bernardinai.lt“ mane ir žavi būtent savo atvirumu – kiekvienas čia rašantysis turi visišką laisvę, ir kiekvienas laisvas turi galimybę čia parašyti!

Tad jei yra kultūrinis reiškinys, kurį, jūsų galva, labai svarbu pristatyti – padarykite tai! Su didžiausiu malonumu perskaityčiau apie jūsų mėgstamus albumus, sroves, grupes, autorius. Nes aš iš tiesų esu „sugadintas“ tos „šėtoniškos“ Vakarų kultūros, matyt, nemėgstu ir nemoku apdainuoti tautinės estrados taip, kaip turėtų tikras kultūrinis patriotas, ir kuo dažniau mane pasiekia „naujų muzikinių projektų“ garsai, tuo labiau norisi nerti į tuos svetimus tolimus vandenis, kurie augino, lavino skonį, fantaziją, plėtė pasaulėgarsį.

Ir net tie mano skoniui reti puikūs muzikiniai reiškiniai, kurie randasi Lietuvoje, ar tie rusų, lenkų, latvių, ukrainiečių, baltarusių (ir taip toliau...) kūrėjai, pačiumpantys mano protą ir priverčiantys drebėti iš pagarbaus susijaudinimo, paprastai yra gimę, formavęsi Vakarų muzikinės kultūros įtakoje. Ar tai būtų džiazas, ar rokas, elektroninė muzika, autorinė daina, akademinė muzika, pagaliau – klasika. Vienintelė etninė muzika nepasiduoda išvyniojama į įtakas bei kontekstus, pati sau pakankama ir nereikalaujanti jokių pašalinių žodžių.

 

Nieko negaliu padaryti – man svetima slaviška romansų tradicija. Svetimos „zaduševnos“ ilgesingos, bet aistringos baladės. Svetima kalėjimo lyrika. Svetima net vadinamoji „bardavkskaja pesnia“ („bardiška daina“). Sakysite, atsipeikėk, vaikine!? Taigi tu pats BARDAS! (girdžiu šį žodį nuaidint į tamsią tolumą, kaip per siaubo filmus aukų galvose ilgai aidi „You can’t hide from me...“ („Nuo manęs nepasislėpsi...“).

Apie šį kognityvinį disonansą ir norėčiau pasikalbėti. Gal net labiau pasiguosti. Mat tai, kas Lietuvoje vadinama bardais ar menkai man suprantamu dainuojamosios poezijos terminu, įtemptai balansuoja tarp dviejų kultūrinių kontekstų – tarp Rytų ir Vakarų. Ir aš iš vidaus regiu, kaip šie du kontekstai vienas nuo kito tolsta...

Kas po perkūnais yra ta dainuojamoji poezija? Niekas dorai nežino... Pasak kai kurių, tai dainos, kuriuose svarbesnį vaidmenį vaidina ne muzika, o žodžiai. Tačiau, mano galva, jei dainoje kažkas ima atrodyti mažiau ar labiau svarbu, tai dainos pabaiga. Nes sutikime – „man svarbiausia dainos tekstas“ tegali būti groti nemokančiojo pasiteisinimas. Ir atvirkščiai – kasdien iš radijo, TV girdime tonas šlamšto, banalybių ir klišių, kurias žurnalistai ar patys autoriai įsigudrina pavadinti „poezija“...

Gerai šiuo klausimu yra prasitaręs mano bičiulis Gintaras Grajauskas: „Poezija arba yra, arba jos nėra. Kai jos nėra, tada atsiranda visokios dainuojamosios, šokamosios, trypiamosios... Kai ji yra – jokie epitetai nereikalingi.“ Aišku, čia kalbama apie poeziją didesne prasme, nei vien eilėraštis ant lapo. Šia prasme poezija yra Tomas Waitsas ar Leonardas Cohenas, poezija gali būti senas nukriošęs pankas ar nė vienos knygos gyvenime neskaitęs aklas bliuzo gitaristas. Ir priešingai, gali stengtis, stenėti, išdainuoti visus Nobelių premijos laureatų eilių rinkinius ir nebus tos poezijos, nors tu ką... Mano ausiai (galite sutikti, galite ne), didžioji dalis to, kas Lietuvoje yra krikštijama dainuojamąja poezija, su poezija išvis neturi nieko bendra... Te niekas neįsižeidžia.

 

Neseniai gavau laišką, kuriame buvau prašomas patarimo, kaip pradėti dainuoti savo eilėraščius. Arba gal žinau bardų, kuriems reikia eilių dainavimui? Eilėraštis, sakau, yra pats sau pakankamas baigtinis kūrinys. Jo visiškai nereikia dainuoti! Dažnu atveju jį tik sugadinsi. Nebent įsimyli eilėraštį taip stipriai, jis tau neduoda ramybės taip ilgai, kad galiausiai nebesurandi skirtumo tarp savęs ir jo, tarp dainos ir teksto. Jie tampa neatskiriami, nedalomi. Vytauto Kernagio dainuojamas Marcelijus Martinaitis nebuvo Marcelijus Martinaitis. Tai nebuvo joks svetimas tekstas, svarbesnis už muziką. Jokia ten dainuojamoji poezija! Tai buvo Vytautas Kernagis, nuo pradžios iki pabaigos. Ir būtent todėl tai pavyko. Pats Marcelijus man yra sakęs, jog Vytautas buvo vienintelis, kurio lūpose jis galėjo klausytis savo eilių, mat jos nustodavo būti SAVOS eilės, jos tapdavo daina. Savita, vientisa daina.

Štai todėl man svetimas dainuojamosios poezijos pavadinimas. Daug tikslesnis atrodytų „autorinė daina“. O autorines dainas atlieka „dainų autorius ir atlikėjas“. Pagaliau tai sutaptų su Vakarų pasaulyje nuo senų senovės žinomu apibūdinimu „Singer-songwriter“, kuris nereiškia jokio žanro, stiliaus, jokios poezijos, jokio patoso, neprimena jokio nesiskutusio aktoriaus, dūsaujančio eilėraščius pagal slaviškos harmonijos romansą. „Singer-songwriter“ – tai žmogus, pats kuriantis dainas, muziką ir žodžius. Kaip jis jas atlieka, kokiais instrumentais, su grupe ar kompiuteriu, dainuoja bliuzo ar operiniu stiliumi – absoliučiai nesvarbu. Lietuvoje gi dainuojamoji poezija tapo kliše, kuri iš karto mintyse piešia ne tik atlikėjo portretą, bet ir pačią dainą... Ir tai nutolino nuo jos žmones, kuriems ta daina, romansai, kažkokie reikšmingi nutylėjimai ir skausmas scenoje nėra tokie jau įdomūs... Dažniausiai tai jaunesnioji karta. Dėl skausmo, aišku, ironizuoju, perdedu, bet kiekviename juokelyje yra dalis juokelio.

Algis Fediajevas „Paklydėliai“

O dabar į vieną lietuvišką bardišką katilą festivaliuose suplakami visiškai skirtingų pasaulėgarsių, kultūrinių kontekstų, mąstysenų žmonės – Vakarų kultūros kontekste augęs, puikiai indie sceną išmanantis, lo-fi žinantis, kanadietiško psycho-folk klausantis ir į jokias poezijas nepretenduojantis muzikalus jaunuolis, Vysockio, Okudžavos mokyklos augintas patyręs bardas. Paprastai aktorius. Dar į vieną krūvą įplakamos spektaklių dainos, dainos vaikams, gyvi klasikai kompozitoriai, kuriems kadais už pinigus rašydavo tekstus poetai, folk muzikos atlikėjai, tie, kuriuos pasikviesti su pilna grupe buvo per brangu, tie iš visokių projektų ir šou, ir pagaliau tie, kurie dainuoja visiškus blėnius, vargiai suderina gitarą, bet jaučiasi savi tarp bardų... Jų paprastai nemažai ir jie tampa bendro įvaizdžio kaltininkais.

Nepagalvokite, nė vienas jų savaime nėra kažkoks blogis, bet ta pati klišė prikabinama visiems yra tiesiog juokinga! „Baltasis Kiras“, Ieva Narkutė, Andrius Mamontovas, Neda, Darius Žvirblis, Veronika, Kostas Smoriginas, Vidas Bareikis, „Kamanių šilelis“, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, Virgis Stakėnas, Andrius Kaniava – visi bardai? Nei per kur! Visi ir kiekvienas atskirai jie kur kas daugiau nei dainuojamoji poezija sugebėtų kada nors apibrėžti. Tad ar nebūtų ramiau, paprasčiau ir pačiam neretai pavargusiam klausytojui, jei jie liktų dainų autoriais ir atlikėjais?

Aš pats nedainuoju poezijos ir nesigretinu su dainuojančiais aktoriais, nors kone visi jie – geri šilti žmonės, mano bičiuliai. Tačiau susidaro įspūdis, kad Lietuvoje bet kas, kas pasiima akustinę gitarą arba sėda prie pianino automatiškai tampa bardu, ima priklausyti tai pačiai dainuojančio aktoriaus paradigmai, kažkokiam luomui. Ir aš tokiu patapau, mat kadaise pradėjau groti, dainuoti vienas. Ir aiškink paskui neaiškinęs, kviesk 7 būgnininkus, grok psichodelinį roką, kraut‘ą, rašyk apie elektroniką – esi pažymėtas, paženklintas tos ironiškos šypsenėlės, su kuria „Skylės“ lyderis Rokas Radzevičius man sako: „Tai kam tu tą gitarą derini, taigi tu bardas?!“ Ir atvirkščiai – jei „Antis“ ar „Kardiofonas“ dainuoja Patacką ar Jonyną, ar net vienus geriausių autorinių tekstų rašantis Marijus Mikutavičius dainuoja Stankevičių – jie kažkodėl dainininkai, atlikėjai, ne bardai. Gal teisus mano tėvas, sakydamas, jog bardą nuo ne bardo skiria vienas „fūzo“ paspaudimas? Spaudom su grupe, spaudom... Kaip bardai taip bardai.

 

Ir uždainuoja, atsigauna širdis, kai užsienyje bičiulis nesupranta termino „dainuojamoji poezija“. O kai galiausiai meti stengtis aiškinti apie tai, kad tai neva unikali lietuviška (kas nėra tiesa) tradicija ir tiesiog pasakai „singer-songwriter“, iš karto išgirsti pagarbų „Ooooo!“, užsiveda pokalbis apie Dylaną, Lennoną, Nicką Drake‘ą ar Nicką Cave‘ą, Neilą Youngą ar Paulą Simoną, Bobą Marley, Patti Smith, Kate Bush ar net Davidą Bowie. Nes visi jie dainų autoriai ir atlikėjai. Ar kuris nors bardas?

Štai kodėl aš taip purtausi šios etiketės. Joje yra kažkas slavo-romansiško ir tikrai ne keltiško. Kažkas radikaliai nesutampančio su žmogumi, kuriam gimus tėvas uždėjo „Dark Side of the Moon“. Todėl net ir puikiai suvokdamas, kad su lipniomis etiketėmis nepakovosiu, nebelabai ir besirūpindamas, kas ką apie jas galvoja, džiaugiuosi sau, kai kokio jautraus skaitytojo esu apkaltinamas „Vakarų sėklos nešėju“. Pasijuntu teisinga kryptimi eidamas. Nes trūksta jų dar čia, tų Vakarų, kad ir kur jie būtų.

Tad linkėdamas jums, kritiški Bernardinų skaitytojai, gražaus rudens, dėkoju už visus priekaištus ir pagyras. Viliuosi ir toliau rašyti apie kuo įvairesnę muziką, jos kūrėjus, ribas bei paribius. Kviečiu ir jus tai daryti. Mat mūsų visų skoniai, pažiūros, patirtys, ačiū Dievui, skiriasi.

O visiems, kam rūpi lietuviškos scenos irgi užkulisių kontekstai, nuo rugsėjo 10 dienos kiekvieną šeštadienį vidurdieniais, paskaičius Bernardinus kviečiu klausytis LRT radijo laidos „Pakartot!“, kurią pradedu rengti, vesti ir kurios metu ketinu kalbinti kuriančiuosius čia, šioje šalyje.