Rugpjūčio 27 d. minime šv. Moniką, našlę (332–387). 

Nedaugeliui šventųjų taip, kaip Monikai, teko garbė turėti tokį dėmesingą ir pamaldų biografą. Iš tiesų, pirmąjį jos žmonišką ir dvasinį portretą nupiešė, jos gyvenimo nepaprastą vertę mums priminė jos pačios sūnus Augustinas – vienas meistriškiausių ir žymiausių krikščionybės rašytojų. Augustinas „Išpažinimuose“ rašo: „Ji mane pagimdė tiek kūnu, kad išvysčiau pasaulio šviesą, tiek savo širdimi, kad išvysčiau amžinybės šviesą.“

Monika per visą gyvenimą nuolat nerimavo ir išliejo daug ašarų dėl savo sūnaus Augustino, kuris buvo neramus ir šiek tiek pasileidęs jaunuolis, nekreipė dėmesio į motinos maldavimus bei malonės paskatas. Tik prieš mirštant Monikai nusišypsojo laimė pamatyti jį jau atsitokėjusį ir priimantį krikščioniškąją Žinią bei sparčiai žengiantį tobulumo keliu.

Tai buvo nepaprasto džiaugsmo akimirkos, kurios atlygino jai ašarų ir nuogąstavimų pilnus gyvenimo metus ir kurias Augustinas užfiksavo „Išpažinimų“ puslapiuose. „Atsitiko taip, kad aš ir ji likome vieni, pasirėmę prie lango, išeinančio į vidinį namo, kuriame gyvenome, Ostijoje, prie Tibro žiočių sodą... Kalbėjomės be galo švelniai, užmiršdami praeities dalykus ir galvodami apie ateitį ir, prisiliesdami prie tiesos, kartu mąstėme, koks gi yra šventųjų amžinasis gyvenimas, gyvenimas, kurio nei akys neregėjo, nei ausys negirdėjo ir kuris niekada neprasiskverbė į žmogaus širdį...“

Koks tolimas atrodė tas laikas, kai neramus ir maištingas Augustinas vertė ją prarasti viltį. Ir iš tiesų Monika atsakė: „Mano sūnau, kas dėl manęs, tai nežinau, kas mane laiko šiame gyvenime... Tik vienas dalykas man įkvėpdavo troškimą dar kiek pagyventi – prieš mirtį pamatyti tave krikščionį kataliką. Dievas man suteikė dar daugiau – jis leido man pamatyti, jog tu paniekinai žemiškus dalykus ir ėmei tarnauti tik Jam vienam.“

Monika gimė Tagastės mieste, krikščionių šeimoje. Buvo griežtai auklėjama. Labai jauna ištekėjo už pagonio Patricijaus, nuo kurio pagimdė du sūnus – Augustiną ir Navigijų – bei dukrą (jos vardas nežinomas). Greitai supykstantis, užsispyręs vyras kuriam laikui jai apsunkino gyvenimą. Būdama išmintinga ir atsargi žmona, į jo dažnus pykčio protrūkius atsakydavo su begaliniu švelnumu ir kantrybe, ir galiausiai sugebėjo ne tik jį nuraminti, bet ir paskatinti pasikrikštyti – tai jis padarė patrauktas tų dorybių ir meilės, kurią krikščioniškasis tikėjimas buvo įkvėpęs jo švelniajai žmonai.

Likusi našle, Monika visą dėmesį skyrė neramiajam sūnui Augustinui, mėgindama atitraukti jį nuo kūno malonumų pilno gyvenimo ir išvesti iš apgaulingos manichėjų erezijos žabangų. Dosnumo nestokojantis, tačiau nenugalimai blogio viliojamas Augustinas įnirtingai tam priešinosi: jis nesileido palenkiamas nei motinos maldavimų, nei jos pačios pavyzdžio ir netgi ašarų. Galiausiai Monika ėmė galvoti, kad jis jau pražuvęs. Tačiau vieną naktį ji susapnavo pranašišką sapną. Jos nerimą numaldydamas, vienas balsas jai pašnabždėjo štai ką: „Negali būti, kad šitaip apverkiamas sūnus žūtų.“

Jos širdyje jau nutrūkusi vilties gija vėl užsimezgė. Ji, būdama visada santūri, visas viltis įdėjusi į savo pavyzdį bei maldas, vyko paskui sūnų į Romą, Milaną, Ostiją. Vis dėlto, priešingai nei atrodė, atkaklus Augustino pasipriešinimas jau ėmė klibėti, jame jau savo darė malonė: susitikimas Milane su šventuoju vyskupu Ambraziejumi, atkaklus jo sieloje girdimas balsas, Šventojo Rašto skaitymas... Ir galiausiai kartą jis žengė tą lemtingą žingsnį – atsivertė. Monikos maldos ir ašaros pasiekė tikslą. Per tą pokalbį, apie kurį užsiminėme pradžioje, sūnui ji pasakė: „Ką čia man žemėje daugiau ir beveikti?“ Jos misija buvo baigta, ir iš tiesų, nepraėjus net penkiolikai dienų, ji mirė Ostijoje, o sūnus dar ilgai ją apverkė: jis būtų norėjęs, jog ji dar būtų pabuvusi kartu su juo, kad už tą nuogąstavimų ir ašarų pilną gyvenimą galėtų jai atsilyginti didele meile.

Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga