Evgenios Levin nuotrauka

Jei paklausčiau, ar turite namie knygų, teigiamų atsakymų susilaukčiau veikiausiai gerokai daugiau nei klausdamas, ar pastarąjį mėnesį perkaitėte bent vieną knygą. Turėti knygų, savaime suprantama, visiškai ne tas pat, kas jas skaityti. Nes, kad ir kaip tai skambėtų, būti skaitomai – anaiptol ne vienintelė knygos paskirtis. Daugybei žmonių ne mažiau svarbu ir tai, kad knygos gražiai atrodo lentynose, suteikia namams tam tikro jaukumo, o jų savininkams – bent šiek kultūriškai rafinuoto žmogaus įvaizdį. Argi ne tokias funkcijas atliko knygomis užstatytos sekcijos tarybinių senelių butuose, kuriuos paveldėję anūkai neišmano, ką su tais pilnais raštų rinkiniais ir tomis pasaulinės literatūros bibliotekomis daryti. Nei skaityti (nes kas gi tokio storio knygas skaito), nei išmesti (nes šiokio tokio šarmo jos visgi turi), nei pasilikti (nes dažniausiai manoma, kad šiandienį interjerą labiau puošią šiuolaikiškos knygos, o ne ano tūkstantmečio tomai). Tai ką daryti?

Galbūt todėl daugybė tų knygų persikraustė iš namų į kavinių ir barų lentynas. Netikite? Galiu tik pasiūlyti apsidairyti. Bent jau Vilniuje dabar ne taip ir sunku surasti barą, kuriame būtų knygų. O tos knygos, reikia pasakyti, viešojo išgėrimo įstaigose vėlgi atlieka pačias įvairiausias funkcijas. Pirmoji, tiesa, numanoma, matyt, yra skaitymas. Panašu, kad tikimasi, jog vienišas alaus mėgėjas, užklydęs į tokią užeigą, savo vienatvę pasidalins su kokiu nors pageltusiu „Drąsiųjų kelių“ serijos tomeliu. Geriausiai, kad drąsos užtektų bent keliems bokalams. O numanoma ta funkcija todėl, kad niekaip nepamenu jokio vienišo gėrovo taip darančio. Pastarieji dažniau spokso į televizorių.

Antroji, žinoma, jaukumas. Tas pat, kaip ir tarybinėse sekcijose. Ir baro savininkai, tikėtina, jaučiasi kažkiek labiau kultūriškai rafinuoti. Nors nebūtinai. Štai viename bare mačiau knygas labai jau tiesmukai atliekant dekoro funkciją – jos buvo paprasčiausiai prilipintos prie sienų. Kaip tapetai. Pačios įvairiausios – nuo chemijos vadovėlio rusų kalba iki Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio „Istorijos filosofijos“. Kas tai? Pašaipa iš „suknygėjusių“ barų? Galbūt. Nežinau...

Žodžiu, ano šimtmečio antroje pusėje išleista grožinė literatūra dabar jau baruose sugeria alkoholio ir virtuvės kvapus. Neatmesdamas teorinės tikimybės, visgi manau, kad jos čia sėkmingai ir toliau niekas neskaito. Bet, prisipažinsiu, apie šį netikrą pokytį susimąsčiau tik tuomet, kai vienoje tokioje įstaigoje tarp papilkavusių tarybinių nugarėlių išvydau baltutėlaitį, net švytintį Ericho Auerbacho „Mimezį“.

„Mimezis“ – didžiulė, stora, beveik 600 puslapių literatūros ir kultūros teorijos knyga, kurioje nagrinėjamas tikrovės vaizdavimas Vakarų literatūroje, nuo Biblijos ir Homero iki Virginijos Wolf ir Marcelio Prousto. Auerbacho baras, pagalvojau tučtuojau, ir dėl viso pikto apsidairiau, ar nėra kur apink ir Gėtės „Fausto“ tomelio. Bet ne, „Mimezis“ išdidžiai stovėjo apsuptas knygų, kurių tikrovės vaizdavimas pastarojo autoriaus visiškai nedomino.

Visgi man užkliuvo ne „Mimezio“ storis ar mokslingumas, ir netgi ne tai, kad čia jos tikrai niekas neskaitys, bent jau mano vaizduotė buvo nepajėgi sukurti vizijos, kuri sujungtų brangoko alaus bokalą, šitą solidų tomą, vienišą gėrėją ir konkretaus baro aplinką. Gerokai įdomiau tai, kad ši knyga yra ne koks tarybinės bobutės palikimas. Ją 2003-aisiais išleido Atviros Lietuvos fondas, andai minėjęs savo dvidešimt penkmetį. Fondo leidybinės programos dėka lietuviškai pasirodė daugiau nei 350 įvairiausių, klasikinių ir nevisai, bet neabejotinai svarbių socialinių ir humanitarinių mokslų knygų. Man bestudijuojant, mano bendrabučio kambariokas, tiriamu žvilgsniu apžvelgęs mudviejų knygų lentynas, nusprendė, kad jei ne ALF, tai jos būtų tuščios.

Galvodami apie ALF leidybą dažniausiai galvojame apie akademinę bendruomenę, juk kam, jei ne jos nariams, socialinių ir humanitarinių mokslų profesionalams, tos knygos buvo leidžiamos. Tačiau net jei Atviros Lietuvos knygų įtaka, o ir apskritai fondo veiklos padariniai akademijoje yra atskira ir intriguojanti tema, tąsyk sklaidydamas bare Auerbacho „Mimezį“ galvojau ne apie juos. Galvojau apie populiariąją sąmonę. Koks buvo ar yra ALK poveikis jai?

Fondo atstovai, vardindami savo leidybinės programos tikslus, rašė, jog siekia: „Leisti humanitarinių ir socialinių mokslų knygas, tiek verstines, tiek originalias, kurios supažindintų skaitytojus su šiuolaikinės intelektinės kultūros kontekstu, skatintų kritinį mąstymą, įvairių kultūrų tarpusavio supratimą, pateiktų įvairias pamatinių visuomenės ir kultūros problemų sampratas, įtvirtintų atviros visuomenės idėjas ir vertybes.“

Ir ką gi, šiandien, po ketvirčio amžiaus nuo ALF veiklos pradžios, kuomet kai kuriems su juo susijusiems intelektualams atrodo, kad fondo tikslai pasiekti su kaupu ir jau metas kurti uždarą visuomenę, daugybė neakademikų – politikų, rašytojų, kultūros ir visuomenės veikėjų galvoja, kalba ir elgiasi taip, tarsi ta galybė fondo išleistų knygų nė nebūtų verstos į lietuvių kalbą ir pasirodžiusios ne tokiais jau mažais tiražais. Žmonės aistringai diskutuojantys apie patriotizmą, nežinia, ar yra girdėję apie Benedicto Andersono „Įsivaizduojamas bendruomenes“, o jei ir girdėję – labai tai slepia. Šeimos politikos ir lytiškumo specialistai vargu, ar kada buvo atsivertę bent vieną iš kelių šimtų Simonos de Beauvoir „Antrosios lyties“ ar Michelio Foucault „Seksualumo istorijos“ puslapių. Ginčai dėl viešųjų erdvių rodo, kad kita, gerokai plonesnė, Foucault knyga „Disciplinuoti ir bausti“ taip pat yra neįveikiamas iššūkis. Galiausiai, naujausia mada, diskusijose apie pabėgėlius išdidžiai demonstruoti, kad Edwardo Saido „Orientalizmas“ niekuomet net nebuvo parašytas arba bent jau niekas Lietuvoje nei tokio autoriaus, nei knygos regėte neregėjo, girdėte negirdėjo. Ir tai tik keli pavyzdžiai iš gausaus leidybinio palikimo. Bet visi, veikiausiai su tomis knygomis ne tik nesusidūrę, bet netgi vengę pažvelgti į jų pusę, jaučiasi siaubingai užspausti ne savo nežinojimo, bet politinio korektiškumo, nemaloniai prilaikančio vidinį mužiką ir neleidžiančio lieti tokio keiksmų ir neapykantos srauto, kaip norėtųsi.

Aš čia nekalbu apie besaikį citavimą ir sekimą tomis knygomis tarsi Biblija, bet išsilavinimas, t. y. tai, kas jas perskaičius liktų kokiame atminties užkaboryje, galimai turėtų ne tokių jau ir menkų padarinių lietuviško viešojo kalbėjimo kokybei.

Galima būtų sakyti, kad Lietuvoje žmonės apskritai mažai skaito, ir tai būtų tiesa. Betgi dar didesnės tiesos dėlei reikia pridurti, kad šiandien yra apsčiai tuo susirūpinusių ir visokeriopos skaitymo skatinimo iniciatyvos nieko nelaukusios jums parekomenduos skaityti daugiau. Skaityti, beje, kažkodėl tik grožinę literatūrą, nes ji lavina vaizduotę, skatina empatiją, ugdo emocijas, o gal net vadinamąjį emocinį intelektą. O kas ugdys šiaip intelektą? Kas paaiškins, kad pasaulis turi daugiau nei penkiasdešimt ir ne tik pilkų atspalvių, kad jo nesuregistruosi į daiktų sąrašus, net jei tų daiktų visas miškas, ir kad jis gyvuoja ne tik vilko valandą, ir ne tik toje šalyje, kur gyvena tie žmonės.

Žinoma, populiarinti mokslinę literatūrą yra sunkiau nei grožinę, dar sunkiau ją skaityti. Bet kažkodėl galvoju, kad jei humanitarinė literatūra baigs baruose, pakartodama „Mimezio“ kelią, galimybė pažadinti juose miegančius demonus ir pakartoti Alaus pučo pradėtą kelią gali pasirodyti ne tokia jau ir maža.