Nuo seno mėgstu J. R. R. Tolkieno kūrybą ir kadangi kitų metų pradžioje minėsime 125-aisias jo gimimo metines, kviečiu kartu prisiminti jo kūrybą bei pažvelgti, ką rašytojas iš tiesų norėjo mums ja pasakyti. Mums, kaip krikščionims, Tolkieno kūryba yra svarbi skelbiamomis vertybėmis, o paties profesoriaus asmenybė ne vienam galėtų būti sektinas krikščioniškumo pavyzdys. Jei nesate susipažinę su rašytojo kūryba, viliuosi, kad, perskaitę šį tekstą, panorėsite susipažinti su šiais, į pasaulinės literatūros klasiką įtrauktais kūriniais.

J. R. R. Tolkieno asmenybė ir gyvenimas

Johnas Ronaldas Ruelis Tolkienas gimė 1892 metų sausio 3 dieną, Mabel ir Arthuro Tolkienų šeimoje, Blumfonteine (Pietų Afrika). Kai būsimam rašytojui suėjo ketveri metai, mirė jo tėtis, tad visa šeima persikėlė gyventi į Angliją, pas gimines. Dar po ketverių metų Tolkienų šeimą ėmėsi globoti katalikų kunigas tėvas Francis Morganas. Šio globėjo paveikta, 1900 metais Tolkienų šeima tapo katalikais, tad Mabel Tolkien savo vaikus Ronaldą ir jo jaunesnįjį brolį Hilary auklėjo griežta katalikiška dvasia.

Mabel perėjus į katalikų tikėjimą, visa jos giminė, priklausiusi anglikonams, baisiausiai pasipiktino tokiu jos poelgiu ir net atsižadėjo giminystės su ja. Po Mabel mirties nuo diabeto 1904 m. Ronaldas viena iš motinos sveikatą nualinusių priežasčių pradėjo laikyti minėtuosius religinius nesutarimus. Motinos – kankinės įvaizdis skatino Ronaldą tapti atsidavusiu kataliku. Mirus mamai tiesioginiu berniukų globėju tapo tėvas Francis Morganas. Jis vaikus auklėjo iki pat pilnametystės. 1908 metais Ronaldas susipažino su Edith Brett, kuri vėliau (1915 m.) tapo jo žmona ir taip pat perėjo į Katalikų Bažnyčią. Tolkieno sūnus Francis tapo katalikų kunigu.

Profesoriaus Tolkieno atsidavimas katalikybei buvo akivaizdus. Jis turėjo nusistatęs griežtas gyvenimo taisykles, tiesą sakant, tai buvo normalaus kataliko sprendimas. Pavyzdžiui, jis niekad nėjo Eucharistijos, neatlikęs išpažinties. To griežtai laikėsi, jei neturėdavo galimybės atlikti išpažintį, būdavo dvasiškai prislėgtas.

1926 m. Tolkienas susipažino su C. S. Lewisu. Tuo metu Lewisas savo dienoraštyje apie Tolkieną rašė, kad tai „ramus, išblyškęs, šnekus tipelis, kuris visiškai nepavojingas“. Lewisas gana greitai prisirišo prie šio žmogaus „sulysusiu veidu, mėgusiu paplepėti, pajuokauti ir išgerti alaus“. Beje, Tolkienas taip pat pasidavė Lewiso proto aštrumui ir dosniai širdžiai. Taip prasidėjo jų ilga ir vaisinga draugystė. Tolkieno asmenybę, ko gero, labiausiai galima atskleisti būtent per jo draugystę su Lewisu, tad dar truputėlį prie to stabtelėkime.

Šie du žymūs autoriai priklausė klubui Inklings. Klubo narius vienijo ne tik domėjimasis literatūra, bet ir krikščionybė. Apie Inklings Lewisas Tolkieno nekrologe užrašė tokius žodžius: „Geriausiai jis jautėsi mažame draugų būryje, kuriame buvo bohemiška, kūrybinė ir krikščioniška atmosfera.“

Tolkienas padarė didelę įtaką šiam, ko gero, žinomiausiam dvidešimtojo amžiaus apologetui. Lewisas mini, kad Tolkieno asmenyje jis rado aštraus proto, intelektualų žmogų, kuris buvo atsidavęs krikščionybei. Iki susitikimo su Tolkienu Lewisas buvo pagoniškojo mito gerbėjas, tačiau per vieną diskusiją profesorius būsimą apologetą įtikino, kad krikščionybėje mitas išsipildė istoriškai. Po šios diskusijos Lewisas tapo anglikonu, dėl ko Tolkienui vis skaudėjo širdį, ir tai buvo dažnas jų diskusijų objektas, nes profesorius manė, kad Lewisas atsivertė ne iki galo, nes tapo anglikonu, o ne kataliku.

Tolkienas nemėgo anglikonų, nes laikė juos nusigręžusiais nuo tikrojo tikėjimo. Vėliau, kai Lewisas publikavo apysaką apie savo atsivertimą The Piligrim‘s Regress, Tolkienas tokį pavadinimą palaikė perdėm ironišku. Tačiau profesorius vis tiek išliko ištikimas savo draugui, nors viduje vis puoselėjo viltį, kad C. S. Lewisas pereis į katalikybę.

Tolkienas mėgo Katalikų Bažnyčią ir jos apeigas. Paskutiniais gyvenimo metais jis labai liūdėjo dėl to, kad Mišios Katalikų Bažnyčioje pradėtos aukoti gimtąja kalba. Klausyti Mišias anglų, o ne lotynų kalba, kurią jis mokėjo ir mėgo nuo vaikystės, jam buvo tikra kankynė.

J. R. R. Tolkieno kūryba ir krikščioniška žinia

Tolkienas vertino gerą mitą, tad viena iš priežasčių, kodėl jį taip žavėjo krikščionybė, buvo ta, jog jis tikėjo, kad krikščionybėje mitas išsipildė iš tikrųjų. Žiedų valdove tikrai galima rasti daug paralelių su krikščionybe, nors iškart dera pažymėti ir tai, kad Tolkieno užmojis sukurti Žiedų valdovą nebuvo perteikti krikščioniškas vertybes. Profesoriaus troškimas buvo sukurti dėmesio vertą mitologinį kūrinį, nes jam, kaip anglų filologui, labai nepatiko tai, kad jo tautiečiai neturi tikro angliško mito. Tolkienui nerimą kėlė tai, kad anglai viską buvo pasiskolinę iš kitų šalių. Štai ką S. C. Lewisas rašė apie Žiedų valdovą: Tolkienas sukūrė tikrą mitą, „pasakojimą, iš kurio skirtingiems skaitytojams ir skirtingais laikais gali išaugti vis naujos prasmės“. Ir iš tiesų kiekvienos kartos skaitytojai darė pačias įvairiausias jo kūrybos interpretacijas, nuo Antrojo pasaulinio karo realijų iki Žiedo įvaizdyje užšifruoto branduolinio ginklo.

Profesorius puikiai suprato, kad ir fantastinio romano žanre esama prastų ir netgi pavojingų kūrinių, tad rašė: „Suprantama, fantastinė literatūra gali nuklysti nežinia kur. Ji gali būti prastai parašyta. Gali tarnauti piktiems tikslams. Gali netgi suklaidinti protą, iš kurio pati kilo. Tačiau apie kokį žmogaus kūrinį šiame puolusiame pasaulyje to nebūtų galima pasakyti? Fantazija lieka žmogaus teisė. Pagal savo mastelį ir nusižiūrėtą pavyzdį patys esame sukurti – ne tik sukurti, bet ir sukurti pagal Kūrėjo paveikslą.“ Vienas iš kūrybos aspektų buvo sukurti įtikinamą istoriją jo sugalvotoms kalboms, kad jos taptų gyvos. Tolkieno kūryboje aptinkamos jo sukurtos kalbos, turinčios savitą gramatiką, jomis realiai galima susikalbėti, jomis kalba kai kurie tolkienistai (t. y. Tolkieno kūrybos gerbėjai), o jei jūs matėte filmą Žiedų valdovas, tikrai turėjote girdėti, kaip jame kalba elfai. Daug kas nustemba, kai pasakai, jog tai ne šiaip beprasmis balbatavimas, o reali kalba, kuria galima susišnekėti.

Tolkienui rūpėjo ne tik parašyti įdomią istoriją, jis sugebėjimą išgalvoti pasaulius vertino kaip Dievo dovaną. Dievo, sukūrusio žmogų pagal savo paveikslą ir dar įdėjusio jam šiek tiek savo kūrybinės fantazijos. Fantazijos, kurią žmogus turėtų naudoti lygiai taip pat, kaip savo rankas ar savo protą. „Fantazavimas, – rašė profesorius, – tai natūrali žmogiška veikla. Ji jokiu būdu negriauna ar neįžeidžia žmogiškojo proto ir lygiai taip pat ji nesiaurina mokslinių žinių poreikio ir netemdo tikrovės. Priešingai: kuo skaidresnis ir aštresnis protas, tuo geresnių fantazijų jis pateiks.“ Tolkienas teigė, kad fantastinio kūrinio rašymas yra tikras krikščioniškas darbas. Jis rašė, jog „krikščionis turi suprasti, kad visos jo pastangos ir sugebėjimai yra pripildyti prasmės, nuo kurios priklauso išgelbėjimas. Ta malonė, kuri jam duota, tokia didelė, kad jo fantazijos pasaulis greičiausiai puošia ir skatina pasaulį atsiversti“.

Pats Žiedų valdovas profesoriui, kaip krikščioniui, buvo labai svarbus kūrinys. Jis laiške tėvui Robertui Meri, parašytame 1953 metais, mini: „Žiedų valdovas savo esme yra kūrinys religinis ir katalikiškas; pradžioje taip susiklostė nesąmoningai, o štai jo perdarymas buvo labai sąmoningas.“ Toliau Tolkienas pasakojo apie tai, kad iš kūrinio buvo pašalinti visi religinio kulto siužetai, idant krikščioniška Naujiena nebadytų akių. Tolkienas manė, kad tokio pobūdžio kūriniuose krikščioniškosios vertybės negali būti perteikiamos atviru tekstu (jie dėl to dažnai nesutarė su Lewisu, kurio fantastiniuose veikaluose krikščionybė yra perteikiama labai atvirai). Taigi, profesorius, išimdamas iš Žiedų valdovo atvirai krikščioniškus ritualų aprašymus, siekė kalbėti slėpininga kalba. Tolkienas savo kūriniuose naudojosi archetipine mitologija, nes, jo manymu, tik pasąmoningai pažįstama mitologija gali kalbėti apie esminius dalykus. Laiške R. Murray profesorius minėjo: „Aš specialiai viską, kas liečia „aukštesnes materijas“, suvedžiau į vos atskiriamas užuominas, pastebimas tik itin atidiems skaitytojams, arba palikau neužčiuopiamų simbolių pavidalu.“ Žinoma, daug ką suglumino tai, kad Tolkienas, būdamas krikščionis, rašė apie pasaulį, kuriame nebuvo garbinamas Dievas. Čia niekur nerasime jokio padaro, kuris melstųsi ar kaip nors kitaip išreikštų savo priklausomybę kokiam nors kultui. Tik įsigilinę į tekstą pamatysime, kad šis romanas yra religinio mąstymo žmogaus rankų kūrinys.

Silmariljone taip pat nerasime krikščionybės, perteiktos „atviru tekstu“. Čia, kaip ir daugelyje kitų kūrinių, visa, kas krikščioniška, yra įvilkta į mitinį mistikos ir nuotykių drabužį. Žinoma, daug kas bando Tolkieno kūriniuose įžvelgti įvairių alegorijų, kaip kad Aragornas pristatomas kaip Jėzaus Karaliaus įvaizdis, Žiedas – nuodėmė, Frodo – kenčiantis Jėzus, o Žiedo brolija – apaštalai arba Bažnyčia; tačiau pats Tolkienas pabrėžė, kad jo kūriniai nėra alegorijos, o tarsi legendos, kuriose gali rasti kruopelytę tiesos, apie tai jis rašė laiške savo kūrybos gerbėjui M. Oldmenui: „Mitas ir stebuklinė pasaka turi turėti moralinius ir religinius principus, bet negalima, kad jie lįstų lauk ir kad turėtų tą pačią formą, kaip ir realiame pasaulyje.“ Tad Tolkieno kūriniuose mes galime įžvelgti tą kruopelytę krikščionybės, kuri nelenda į akis ir iš pirmo žvilgsnio nėra pastebima. Taigi, anot paties Tolkieno, tiesioginių nuorodų į krikščionybę jo kūryboje nelabai ir rasime, nebent patys kažką interpretuosime. Viskas čia paslėpta po gilia simbolika ir savita mitologija. Žinoma, galima kalbėti apie tam tikrus įvaizdžių panašumus, kaip kad orkai yra paliesti blogio ir kalba apie nuopuolį, o elfai atspindi žmoniją ar angelus iki nuopuolio, tačiau tai greičiausiai tebus skaitytojo interpretacija. Pačiam Tolkienui buvo svarbu kūryboje perteikti gerai žinomus dalykus kalbant simboliais, bet ne alegorijomis.

Tikslų krikščionybės atkartojimą Tolkieno kūryboje mes galime aptikti nebent tik jo pateikiamoje vertybių sistemoje. Ji iš esmės sutampa su krikščioniškąja pasaulėžiūra: pvz., tikėjimas, viltis ir meilė. Pats Tolkienas apie tai ne kartą kalbėjo. Jam buvo svarbu per simboliką perteikti krikščioniškas vertybes, nors ir ne pačią krikščionišką žinią apie atpirkimą ir panašius dalykus. Tolkienas tikėjo, kad mitine kalba galime perteikti esmines krikščioniškas vertybes. Laiške misteriui E. Elgarui jis rašo: „Frodo savo žygį priėmė iš meilės, kad savo paties sąskaita išgelbėtų jam pažįstamą pasaulį.“ Žinoma, kaip minėta, kai kurie čia įžvelgia panašumų su Kristaus auka. Nežinia, gal Tolkienas taip ir buvo sumanęs, tačiau daug akivaizdžiau yra pamatinės krikščioniškos vertybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Tolkienistai suskaičiavo, kad žodis „viltis“ Žiedų valdove pavartotas daugiau kaip 80 kartų. Tad krikščioniškų dorybių perdavimas, ko gero, ir yra pamatinė Tolkieno kūrybos ir krikščionybės sąsaja. Pagrindiniai Tolkieno kūriniai yra herojiniai epai, o ne šventoji istorija. Tolkienas neturėjo tokio tikslo – perpasakoti krikščionybės mokymą, todėl jis sąmoningai atsisakė krikščioniškos alegorijos.

Kad ir kaip ten būtų, asmuo, nesusipažinęs su krikščioniškomis vertybėmis, krikščionišku mokymu ir bibliniais pasakojimais, Tolkieno kūryboje greičiausiai nieko krikščioniško neįžvelgs, nors iš tiesų jo istorija pilna Gerosios Naujienos skelbimo, nors ir paslėpto po savitu mitologiniu pasakojimu.

Viduržemė – Tolkieno pasaulis

Tolkieno kūrinių pasaulis buvo sukurtas geras, tačiau in illo tempore (laikų pradžioje) sugadintas. Mes, krikščionys, suvokiame, kad pirminę rojaus būseną sugriovė šėtonas, atnešęs į pasaulį nuodėmę, o Tolkieno kūrinyje šėtono vaidmenį atliko Melkoras, sugriovęs Ainurų muziko darną. Kaip šėtonas sugadino žmogaus prigimtį sugriaudamas vienybę su kūrinija ir Dievu, taip Melkoras sugadino Tolkieno pasaulio tautų prigimtį. Vieninteliai, kurių prigimtis nebuvo pakeista, buvo elfai, tad jie galėtų būti tolkieniško pasaulio angelų atitikmuo.

Būtent puolusioje ir per nuodėmę iškreiptoje kūrinijoje fantastinė literatūra, Tolkieno manymu, atlieka svarbią funkciją, nes, išsivesdama skaitytoją iš kasdienio pasaulio, ji atveria jam akis gilesniam žvilgsniui į gyvenimą. Ji primena jam prarastąjį rojų ir drauge jo paties sudarkytą egzistenciją. Žmogus prarado jam skirtą gyvenimą, tačiau jo vis dėlto viliasi. Tokį gyvenimo troškimą kūryboje gali išgyventi fantastinės būtybės. Ši viltis gali atnaujinti gerą fantastinę literatūrą ir palaikyti jos gyvybę ir, jei pavyksta, per ją nukreipti į tą, kuris yra pasaulio viltis – į Jėzų Kristų. Bent jau Tolkienas reikalauja iš savo kūrinių, kad juose matytųsi jo krikščioniškas tikėjimas, kad jie skelbtų Gerąją Naujieną ir per tai leistų patirti trumpą džiaugsmo už pasaulio sienų prošvaistę. Tokiu būdu Tolkieno sukurtoji Viduržemė tampa to prarasto rojaus sugrąžinimo vieta.

Daug kas mano, kad Tolkieno pasaulis atspindi tikinčiųjų būvį iki Kristaus atėjimo, net sakoma, kad jie yra krikščionys iki Kristaus. Čia analogija būtų Justino Kankinio Apologijoje minimas Sokratas, kuris, anot šio autoriaus, buvo tikras krikščionis iki Kristaus. Žiedų valdovas yra specifiškai krikščioniškas mitas, ir tas, kuris tai neigia, Tolkieno veikalo nesuprato. Tai nereiškia, kad kūrinys yra atvirai krikščioniškas; iš tiesų Tolkieno pasakojimas plėtojasi „ikikrikščioniškame pasaulyje“. Tačiau jis remiasi krikščionišku sukūrimo, nuopuolio, atpirkimo ir atnaujinimo – biblinės pasaulėžiūros atramų – supratimu ir jį patikimai pavaizduoja. Jame nerasi krikščioniškos evangelinės žinios perpasakojimo. Profesorius savo laiške misteriui Houghtonui rašė: „Viduržemė yra monoteistinis pasaulis, kuriame vyrauja prigimtinė teologija.“

Kai kurie Tolkieno kūrybos tyrėjai vis dėlto mano, jog Silmariljonas iš tiesų yra Senojo Testamento perpasakojimas. Štai, pavyzdžiui, Johnas Metcalfas iš Sunday Times pažymi, jog „misteris Tolkienas per dažnai vartoja biblinį stilių, perpintą archaizmų“. Tačiau, kadangi pasakojimas yra apie sugalvotas tautas ir pasaulį, tad geriausiu atveju tai būtų galima pavadinti Tolkieno pasaulio Senuoju Testamentu. Lewiso žodžiais tariant, Tolkieno pasaulis atspindi tikrą mitą, „pasakojimą, iš kurio skirtingiems skaitytojams ir skirtingais laikais gali išaugti vis naujos prasmės“.

Tad jei kas nesate skaitę profesoriaus kūrybos, raginu tai nedelsiant padaryti. Jūs patirsite neįprastų nuotykių, atrasite gilių įžvalgų ir galbūt šiek tiek geriau suprasite tai, ko moko Apreiškimas.