Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Visai neseniai perskaičiau savo artimo bičiulio ir mylimo atlikėjo bei „Bernardinai.lt“ autoriaus D. Razausko tekstą „Koks jūs dainų autorius? Jūs bardas!“ Sunku ir nereikia diskutuoti su subjektyviomis impresijomis – na, tarkim, patinka – nepatinka „slaviškų romansų“ jausmingumas ar lietuviška estrada. O pokalbiui apie dainuojamosios poezijos, t. y. „bardiškojo“ žanro autentišką esimą ar tiesiog įsivaizduojamą ir norimą, tektų įdėmiau pasiruošti. Bet... Du dalykai tekste „užkabino“. Apie abu kalbėsiu eilės tvarka.

Pirmiausia pabrėžiama įtampa „Rytai – Vakarai“. O paprasčiau – visa, kas gera – iš Vakarų. Aš nežinau, gal tokiu teiginiu gerbiamas Domantas nori kiek ginti save? Mat turbūt visi, kas jo klausosi, mato (girdi) akivaizdžiai juntamą Boriso Grebenščikovo ir viso jo „Akvariumo“ įtaką. Pats „Akvariumas“ – Vakarų įtakos padarinys? Galbūt. Tik norėčiau priminti, jog visokios įtakos yra natūralus muzikos vystymosi dinamikos šaltinis. Nieko stebėtina. Tačiau, jei kas nors galėtų ginčyti B. Grebenščikovo ir „Akvariumo“ originalumą, tegul pirmas į mane meta akmenį:)

Na, o dabar apie tai, kad viskas Rytuose, t. y. Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir t. t. yra blogai, prasta, dėmesio neverta. Domas prisipažino, jog gimė skambant Vakarų roko klasikai. Nežinau, ką mano tėtis klausė mano paties gimimo metu? Įtariu, kad galbūt N. Paltinienę (tada, 1962 metais, dar koncertavusia Klimenko pavarde) ir „Kopų balsus“. Mat, kai aš buvau jau gerokai paaugęs, jos atliekamą V. Telksnio dainą „Gera būti žmogum“ iš „Kopų balsų“ 1981 metų plokštelės jis galėjo „pasileisti“ iki 40 kartų per dieną...

Taip, užaugau šeimoje, kur viena svarbiausių pramogų buvo Kauno muzikinio teatro ir Kauno sporto halėje vykdavusių estradinių koncertų lankymas. Įpratau prie tos muzikos. Pamėgau. Pamilau. Turbūt taip formavosi mano „blogas skonis“. Tėvų kartai mano vaikystės metais grojo ir dainavo septyni populiariausi, kaip tais laikais vadindavo, estradiniai arba „vokaliniai – instrumentiniai“ ansambliai – „Oktava“, „Estradinės melodijos“, „Vilniaus aidai“, Nemuno žiburiai“, „Nerija“, „Kopų balsai“, „Žėrutis“. Buvo tų ansamblių ir daugiau, tik jie neprilygo nei populiarumu, nei savo muzikavimu mano išvardintiems. Šitie gi nuolat koncertuodavo, juos transliuodavo Lietuvos radijas ir televizija, kai kurie keliaudavo ne tik po „broliškas respublikas“, „soc. lagerio“ šalis, bet taip pat vykdavo ir į Vakarus, arba į gana tolimus, egzotiškus Afrikos, Azijos kraštus ( pvz., „Oktava“). Jų įrašai įvairiuose rinkiniuose, t. y. retro muzikos kompaktinėse plokštelėse, skamba ir šiandien; jauni atlikėjai mėgsta perdainuoti kadais sudainuotus šlagerius... Jie grojo profesionaliai. Dainavo gerai. Patys populiariausi iš jų, be abejo, buvo „Nerija“ ir „Kopų balsai“. Tai įrodo, tarkim, Vilniaus plokštelių studijoje šių ansamblių įrašytų albumų tiražai. Apie „Kopų balsų“ anuometinius tiražus ilgametė tos studijos redaktorė Zina Nutautaitė man yra pasakiusi – „neįsivaizduojami“... Beje, „Kopų balsai“ buvo ir vyriausieji iš čia paminėtųjų, dar 1977-aisiais šventę savo kūrybinio kelio 20-metį. Pasiklausykime vieno jų įrašo – M. Noviko dainos, atliekamos lengvo svingo stiliumi:

Jei šiuo atveju kalbėtume apie įtakas, tai turbūt tektų minėti visą pasaulį – nuo Rusijos iki JAV. Tokia muzika buvo TIESIOG grojama. Ji buvo populiari, graži, šilta, talentinga. Arba „Nerija“ – jų išleistų vinilo plokštelių kiekis ir tiražai taip pat stulbinantys, iki šiol prisimenami ir švenčiami (beje, naujose arenose) ansamblio jubiliejai (o jo gimimo metai – 1970-ieji). Šiandien muzikologas Viktoras Gerulaitis sako, kad „Nerijos“ aranžuotėms neprilygo niekas. Gal irgi prisiminkime? Štai viena jų atliekama itin originaliai aranžuota lietuvių liaudies daina –

Beje, vienoje mano rengtoje Mažosios studijos „Kultūra ir religija“ laidoje, kompozitorius ir dainininkas A. Mamontovas sakė, jog „Foje“ pradėjus kurti alternatyvaus stiliaus muziką, reikėjo su pastaraisiais ansambliais „susikauti“ būtent profesionalumo „ringe“...

Pakalbėkime apie grupes. Tada jos vadintos „jaunimo grupėmis“. Jų buvo nemažai. Kiekviena savito stiliaus, ne paslaptis, kad dalis „mėgdžiojo“ „The Beatles“. O tačiau neabejotinai populiariausios visiems laikams Lietuvos žmonių atmintyje išliko dvi - „Hiperbolė“ ( gimimo metai – 1974-ieji) ir „Foje“ ( koncertinę veiklą pradėjo 1983-iaisiais). Vėl galima kalbėti apie pačias įvairiausias įtakas, kurių neslepia buvę grupių nariai. Tačiau tai nebuvo kažkieno sekimas, kažkurios grupės imitacija, o savo kelio paieškos. Tiesiog prisiminkime:

Ir žinau, kad ir aš, ir Domantas negalime paslėpti savo meilės vienai populiariausių dabartinės Lietuvos grupių - „Kamanių šilelis“. Jų muzika, iš dalies folklorizuota, iš dalies „vesternizuota“, vis dėlto yra lietuviška. Pagauli. Autentiška. Ir „Kamanių šilelis“ neatsirado plynoje vietoje. Istorija teka ir taip įgalina kūrybą. Nejau galima to neįvertinti?

Tai čia apie Lietuvą. Keletas žodžių apie Rusijos muzikos „grandus“ – šalies, kuri kartais pavadinama dar viena civilizacija ir kuri mums labiausiai asocijuojasi su Rytais. Romansus galima mėgti, galima ne – tai, galiausiai, skonio reikalas. Bet, manau, kad neįmanoma jų nevertinti, turint bent kokį nors muzikinį skonį. Bet jau pradžioje straipsnio pradžioje minėjau, jog nediskutuosiu su subjektyviomis impresijomis: jos sąlygotos. Tiek mano, tiek mano bičiulio ar kieno nors kito. Ir vis dėlto romansai yra tai, kas būtent iš Rusijos pasklido visam pasauliui... Tačiau, kalbėdamas apie Rusiją, gali kalbėti (rašyti) be galo. Aš paminėsiu tik du muzikus – a.a. Vladimirą Vysockį ir Jeleną Kamburovą. Todėl, kad neprilygstami. Todėl, kad vieninteliai tokie. Įsitikinęs esu – visame pasaulyje.

Sakysite, gal čia rusų L. Cohenas? Nežinau... Gal amerikietis yra JAV Vysockis? Manau, kad nei taip, nei anaip. Jie abu tiesiog buvo, yra ir visuomet bus. Jaudins. Užkalbins. Pačią egzistencijos gelmę.

Apie J. Kamburovą vargu, ar kas nors išsitartų kaip apie jausmingojo romanso atlikėją. Gal tiesiog nieko netartų. Tiesiog klausytų –

Tai štai – beveik ir viskas, ką norėjau pasakyti. O apie antrąjį dalyką – labai trumpai: visiškai pritariu gerbiamo Domanto tekste išsakytai minčiai, jog reikia įvairovės. Autorių ir tekstų įvairovės. Tos įvairovės paieška, ko gero, turėtų būti redakcijos rūpestis...