Žakas Lipšicas prie savo bronzinio biusto

Žakas Lipšicas – skulptorius, kurio vardas tapo kubizmo srovės sinonimu, vėliau atradęs savitą barokinio kubizmo stilių, neabejotinai yra vienas garsiausių Lietuvoje gyvenusių menininkų. 1891 m. pasaulį išvydęs Druskininkuose, litvakų šeimoje, iki šiol buvo labiau žinomas pasaulyje nei Lietuvoje, kur oficialioji sovietinė menotyra ignoravo modernistą kūrėją, neatitinkantį tuometinių meno kanoninių normų. Ž. Lipšicas nebuvo nutraukęs ryšių su Lietuva, yra išlikęs jo susirašinėjimas su prof. Vytautu Landsbergiu, skulptoriumi Vladu Vildžiūnu.

Šiuo metu Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) yra eksponuojama paroda „Gyvenimas skulptūroje. Žakui Lipšicui-125“, kurioje pristatomas Ž. Lipšico kūrybos kelias: nuo vaikystės ir jaunystės metų gimtuosiuose Druskininkuose – iki studijų metais Paryžiuje skulptorių supusios meninės aplinkos ir vėlesnio gyvenimo periodo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Parodoje eksponuojami ne tik meno kūriniai iš Prancūzijos muziejų ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinių. Ekspoziciją praturtina menininko darbai iš Lietuvos išeivijos dailės fondo, Lewben Art Foundation, Rolando Valiūno, Lauryno Jonušausko, Lietuvos dailės muziejaus rinkinių bei kitų privačių kolekcijų.

Prometėjas smaugiantis grifą. 1943-1944. Gipsas.

1909 m. Žakas Lipšicas išvyko mokytis meno į Paryžių, kur studijavo École des Beaux-Arts meno mokykloje, lankė Académie Julian (Žiulijano akademiją), mokėsi pas kitus žymius to meto menininkus. Gyvendamas Paryžiuje artimai bendravo su Pablo Picasso, Juanu Grisu, Amedeo Modilgiani, Diegu Rivera, Chaimu Soutine‘u etc. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje buvo eksponuojama jo monumentali Prometėjo, smaugiančio grifą, skulptūra, raginanti Europą stoti į kovą su nacizmu (dvi šios skulptūros atliejos saugomos Filadelfijos muziejuje ir Mineapolio meno centre). Antrojo pasaulinio karo metais Ž. Lipšicui tapo nesaugu likti Prancūzijoje, ir jis 1941 m. surado prieglobstį Niujorke, kur su draugų pagalba Vašingtono skvere išsinuomojo studiją. Tik atvykus Ž. Lipšicą ėmėsi globoti Curtas Valentinas iš Buchholzo galerijos. Jis sėkmingai ėmė pardavinėti skulptoriaus darbus.

Po Antrojo pasaulinio karo, 1946 m., Ž Lipšicas buvo apdovanotas Prancūzijos garbės legionio ordinu, tačiau tai nesugrąžino jo į Europą. JAV jis jau buvo žinomas ir kūrė tokiems žmonėms kaip ponia John D. Rockefeller III, jos užmiesčio namą papuošė reljefas „Mūzų gimimas“. Niujorko modernaus meno muziejus šį reljefą pristatė 1951-ųjų parodoje, tik paskui jis buvo pritvirtintas prie Rockefellerių namo. Tais pačiais metais Ž. Lipšico darbai (skulptūros ir piešiniai) apkeliavo Portlando meno muziejų Oregone, San Francisko meno muziejų Kalifornijoje ir Cincinačio meno muziejų Ohajuje. Taip sėkmingai prasidėjo skulptoriaus amerikietiškasis laikotarpis. 1958 m. Ž. Lipšicui buvo suteikta JAV pilietybė. Vėliau įvairiose JAV valstijose, neaplenkiant ir paties Niujorko, buvo nuolat organizuojamos Ž. Lipšico personalinės ar grupinės parodos.

Žakas Lipšicas ir Pablas Pikasas

1961 metais Ž. Lipšico kūrybą pradėjo dar labiau populiarinti Otto Gersono galerija Niujorke, šiuo metu vadinama Marlborougho galerija, kuri iki šių dienų yra ir visų dailininko autorinių teisių perėmėja.

Menininkas taip pat buvo pripažintas ir apdovanotas JAV universitetų: 1956 m. Brandeiso universitetas Masačiūsetse suteikė jam Kūrybinių menų apdovanojimą, 1965 m. Bostono universitetas apdovanojo menininką už kūrybinius pasiekimus ir netgi suteikė Žydų teologininės seminarijos Niujorke teisės mokslų garbės daktaro laipsnį. Skulptorius iš Lietuvos gavo valstybinių užsakymų sukurti skulptūrų viešosiose erdvėse: Fairmounto parke, Filadelfijoje, Minesotos universiteto Tweedo meno muziejaus teritorijoje, Kolumbijos universiteto teritorijoje, Niujorke, Filadelfijos mieste, Pensilvanijos valstijoje etc. Ž. Lipšicas džiaugėsi galimybe kurti monumentalius darbus. Parodą „Gyvenimas skulptūroje“ lydinčiame kataloge (Jacques Lipchitz. Gyvenimas skulptūroje, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2016) viena iš parodos kuratorių, Aušra Rožankevičiūtė, rašo: „Prieš įsipareigodamas Kolumbijos universitetui Ž. Lipšicas įspėjo: „Nesitikėkite, jog kursiu moterį užrištomis akimis, su svarstyklėmis ar panašiai.“ Šios, vienos įspūdingiausių, skulptūros „Belefrontas, tramdantis Pegasą“ (pradėta apie 1966 m.) eskizuose Belefrontas simbolizuoja intelektą, sutramdantį gaivališkas gamtos jėgas, kurioms atstovauja Pegasas.“

Septintajame dešimtmetyje paskutinius gyvenimo metus Ž. Lipšicas leido Italijoje,  turėjo savo dirbtuves Pietrasantoje ir ten kūrė monumentalias skuptūras. Mirė Kaprio saloje 1973 m.

Sėdintis žmogus su gitra. 1922. Granitas

Ž. Lipšico skulptūros ir kiti meno kūriniai saugomi apie šešiasdešimtyje Jungtinėse Amerikos Valstijose įsikūrusių meno muziejų ir galerijų, jie prieinami lankytojams tokiuose žymiuose muziejuose kaip Metropoliteno meno muziejuje Niujorke, Čikagos meno institute, Smithsoniano instituto Vašingtone Hiršhorno muziejuje ir skulptūrų parke, Whitney Amerikos meno muziejuje, Niujorke, Stanfordo universiteto meno muziejuje, Kalifornijoje, Filadelfijos meno muziejuje, Pensilvanijoje, Nacionalinėje meno galerijoje, Vašingtone, ir netgi Honolulu meno akademijos kolekcijoje, Havajuose. Pavyzdžiui, Čikagos meno insitute saugomos keturios Ž. Lipšico skulptūros, viena jų – 1917 m. kubistinė kalkakmenio skulptūra „Sėdinti figūra“ – puikus kubistinės skulptūros, kurtos pačiame modernizmo metų įkarštyje, pavyzdys. Čia taip pat saugomas litografijų „Gyvenimo medis“ (1971 m.) ciklas – tai eskizai paskutiniam monumentaliam Hadasos universitetinės ligoninės užsakymui sukurti didžiulę skulptūrą „Mūsų gyvenimo medis“, pastaroji buvo atidengta 1978 m. ant Skopo kalno, aukščiausios Jeruzalės viršūnės, jau po Ž. Lipšico mirties.

Ž. Lipšico meno kūrinių kolekcijų taip pat turi nemažai Europos muziejų: TATE galerija Londone, Pompidou centras ir Judaizmo meno ir istorijos muziejus Paryžiuje, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejus, privačios meno kolekcijos ir kt. Taip pat Kanados, Australijos ar net Japonijos muziejai. Iki šių dienų veikia Žako ir Julos Lipchitz fondas (Jacques and Julla Lipchitz Foundation), taip pat gyvena Lolya Rachel Lipchitz, skulptoriaus vienintelė duktė, padovanojusi Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus fondams svarią tėvo litografijų ir asmeninių dokumentų kolekciją.

Žako Lipšico paroda „Gyvenimas skulptūroje“

Austėjos Mikuckytės nuotr.

Parodoje „Gyvenimas skulptūroje. Žakui Lipšicui-125“ eksponuojamos menininko litografijos (eskizai žymiosioms skulptūroms), piešiniai, asmeninė korespondencija, dokumentai, fotografijos ir skulptūros. Vieni reikšmingiausių kūrinių – Ž. Lipšico skulptūros, atgabentos iš Žoržo Pompidu centro ir Judaizmo meno ir istorijos muziejaus Paryžiuje, reprezentuojančios ankstyvąjį kubistinį laikotarpį ir vadinamąjį skulptoriaus Paryžiaus periodą (1910-1940). Atkreiptinas dėmesys į žymiojo Prancūzijos fovisto Andre Dereno nutapytą Ž. Lipšico portretą, kaip ir kiti skulptoriaus žymių bičiulių tapyti atvaizdai, liudijantį itin glaudžius kūrėjo santykius su to meto garsiausiais menininkais.

Amerikos periodą (1941–1973) parodoje reprezentuoja didžiosioms skulptūroms kurti eskizai: litografijos, piešiniai, taip pat ir didžiaformatės fotografijos, kuriose galima išvysti žymiąsias amerikietiškojo laikotarpio skulptūras.

Atskira erdvė skiriama Žako Lipšico neblėstančiam ryšiui su gimtuoju kraštu: „Esu skulptorius iš Lietuvos“, – tokiais žodžiais save pristatydavo Ž. Lipšicas pasaulio meno galerijose. Nenutrūkstantis ryšys su tėvyne atsiskleidžia korespondencijoje Vladui Vildžiūnui, Vytautui Landsbergiui, Neemijai Arbit-Blatui ir kt. Laiškai, dokumentai praturtinami autentiškomis skulptoriaus šeimos fotografijomis, XX a. pirmųjų dešimtmečių Druskininkų vaizdais.

Paroda veiks iki 2016 m. rugsėjo mėn. 25 d.

Žako Lipšico paroda „Gyvenimas skulptūroje“

Austėjos Mikuckytės nuotr.