Naujas įstatymas Kalifornijoje ir užuojautos kupino filmo „Aš prieš tave“ išleidimas sujudino pasipriešinimą eutanazijai. (Youtube nuotr.)

Mokymas ir gyvenimo šventumo rėmimas politiškai nesunaikins eutanazijos rinkos. Tą padaryti bus įmanoma tik tuomet, jei krikščionys imsis iniciatyvos ir kurs bendruomenes, kuriose neįgalūs ir kenčiantys žmonės būtų mylimi.

Diskusijų apie eutanaziją, rodos, vyksta visur. Pastaraisiais mėnesiais ji buvo legalizuota Kalifornijoje, kino ekranus pasiekė eutanaziją remiantis filmas „Aš prieš tave“ ir Jean Vanier – Arkos bendruomenės, vienijančios žmones, turinčius proto negalią, įkūrėjas – apdairiai parėmė eutanazijos legalizavimą.

Esu karštai tikinti katalikė ir skiriu daugybę laiko bei pastangų, kad suvokčiau, kaip krikščionys galėtų pasipriešinti eutanazijai įsigalėti mūsų visuomenėje. Tam neabejotinai būtina garsiai kalbėti apie gyvenimo šventumą, taip pat ir siekti sukurti įstatyminę apsaugą silpniausiems mūsų visuomenės nariams.

Tačiau besiremdama savo patirtimi galiu sakyti, kad vien tai nepadės su šaknimis išrauti eutanazijos legalizavimo rinkos. Kad pasiektume tikslą, turime pripažinti, jog privalome stengtis dar giliau įžvelgti neįgalių asmenų kaip ir visų žmonių vertę, ypač nuoširdžiau pakviečiant juos tapti mūsų bendruomenių dalimi.

Kaip mokė šv. popiežius Jonas Paulius II, žmogus iš prigimties yra bendruomeniška būtybė. Mes esame Triasmenio Dievo, susidedančio iš trijų tobulai susijungusių asmenų, atvaizdas, mylinti bendruomenė.

Sukurti tokios sąjungos, kuri sujungia Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, esame Dievo kūriniai, negalintys gyventi be santykio su kitais. Šv. Jonas Paulius II bendruomenės svarbą suprato taip giliai, kad gyvenimą ne joje jis apibūdino kaip „nužmogėjimą“ ir „savęs įkalinimą“.

Kam priklauso mano gyvenimas?

Deja, šis žeminamas atsiskyrimas ir vienuma apibūdina nesuskaičiuojamos daugybės neįgalių žmonių gyvenimus. Daugybė jų gyvena izoliuoti nuo visuomenės ir apleisti namuose ar institucijose, vaikšto ir dirba šalia mūsų slegiami nesuvokiamos vienatvės.

Dėl to manęs visiškai nestebina tyrimai, atskleidžiantys, jog, greta noro pasirinkti mirties laiką ir išvengti skausmo, žmogaus sprendimą nutraukti gyvenimą gali motyvuoti mintys apie mažėjančią nepriklausomybę, tapimą kažkam našta ir negalėjimą dalyvauti reikšmingose gyvenimo veiklose.

Galiausiai – šie veiksniai atspindi plačiai paplitusį ir giliai įsišaknijusį tikėjimą, kad žmogus, turintis negalią, gyvena izoliuotas nuo visuomenės ir iki gyvenimo galo priklauso tik nuo kitų žmonių geros valios.

Krikščionys gali sumažinti šias baimes tiesiog pakeisdami šiuos kultūrinius įsitikinimus apie negalią. Mes privalome savo gyvenimais įrodyti, kad nepriklausomybė ir priklausomybė galima įvairiomis formomis, ir kad dėl negalios kylantys finansiniai kaštai jokiu būdu negali nusverti visavertiškai ir džiaugsmingai praleisto gyvenimo turtingumo.

Kad galėtume tai įrodyti, privalome kaip įmanydami stengtis mūsų neįgalius brolius ir neįgalias seseris – ypač tuos, kurie yra visiškai izoliuoti nuo žmogiškos draugystės, – įtraukti į mūsų benduomenes.

Siūlau tris kelius šiai užduočiai pradėti. Iš esmės jie apima ir įgalių, ir neįgalių krikščionių, ištikimai atsidavusių ir padedančių kitiems, įpročius.

Pirmiausia, „nebijokite“. Kaip ir daugelis gyvenimo situacijų, su kuriomis niekada nesame susidūrę, negalia mus gali verstis jaustis nepatogiai ar netgi gėdytis jos. Asmeninis ryšys, mokydamas mus susitelkti į asmens visumą, ne tik į jo būklę, padeda įveikti šią baimę.

Net jei ir mokydamiesi, kaip bendrauti ir ką kurią akimirką reikėtų sakyti, iš pradžių galime jaustis keistai ir nepatogiai ar įžeisti visai to nenorėdami. Tačiau Kristaus palyginimas apie pamestą monetą ir pasiklydusią avį atskleidžia, jog mokymasis mylėti tuos, kurie atrodo, juda ar kalba skirtingai, reikalauja ypatingų pastangų ir pasikartojančių, apgalvotų valios išraiškų.

Turime atsikratyti noro išvengti nepatogumų, jei norime ištikimai ir drąsiai tarnauti Dievui.

Antra, praktikuokite labdarą ir gailestingumą. Tam, kad susidraugautume su neįgaliuoju – o ypač su tais, kurie yra sunkiai suluošinti ar visiškai izoliuoti nuo visuomenės, – dažniausiai reikalingos abi savybės.

Šiandieninei visuomenei žodis „labdara“ asocijuojasi su turtingais žmonėmis, kurie aukoja perteklių vargšams ir tiems, kuriems reikia pagalbos. Tačiau ši samprata puoselėja būtent tokį neįgaliųjų įvaizdį, prieš kurį mes turėtume kovoti – kad jie dažniau yra neveiklūs, savarankiškai negalintys gyventi asmenys.

Santykiai, paremti tikru dosnumu, iš esmės yra abipusiai – abu ir gauna, ir duoda vienas kitam kažką vertingo. Kristus tokių santykių pavyzdį parodė iš meilės mums mirdamas ant kryžiaus ir vildamasis sulaukti mūsų gailestingumo.

Sekdami Jėzų, turime ne tik aukotis nesavanaudiška meile kitiems, kaip darė Kristus, tačiau taip pat ir nepamiršti, kad to paties reikia ir mums. Tikra meilė neįgaliesiems iš esmės patvirtina jų lygiavertišką orumą, pripažįstant, kad jie savo dosnumu gali padėti mums augti kaip asmenybėms, taip pat kaip ir džiaugtis mūsų gerumu.

Trečia, išnaudojant socialinius tinklalapius asmeniškiems susitikimams, pavyzdžiui, pokalbiams ir pakvietimams į įvairius renginius. Auganti renginių organizavimo socialinėse medijose tendencija riboja natūralias neįgaliųjų galimybes įsilieti į bendruomenes.

Neįgaliam žmogui reikia didžiulės drąsos ir pasitikėjimo savimi, kad išdrįstų įeiti į patalpą, pilną svetimų žmonių, išsakyti jiems savo poreikius ir paprašyti, kad dėl jo jie šiek tiek pakeistų savo planus.

Galbūt mergina negali fiziškai pasiekti savo invalido vežimėlio. Galbūt jai nepavyksta pajudėti, bet bijo paprašyti pagalbos, kad neužkrautų kitam naštos ir nesutrukdytų. Galbūt vaikinas negali sportuoti be tam tikros, pritaikytos įrangos, tad jis rizikuoja likti pamirštu stebėtoju pašalyje. Galbūt mergina patiria įtampą ir panikos priepuolių sausakimšuose baruose.

Tai tik keletas pavyzdžių tokių sunkumų, kurių patiria žmonės, turintys negalią. Tai problemos, kurias galime padėti spręsti tik per asmeninius susitikimus, kurių metu galėtume išmokti, kaip pasiūlyti pavėžėti, kaip pastebėti fiziškai neįveikiamas kliūtis, pasiūlyti pakeisti žaidimo taisykles ar išmokti nuraminti, kai matome, kad to reikia.

Sugebėjimas pastebėti ir įsitraukti į pokalbį su neįgaliu asmeniu sukuria jaukesnę atmosferą, kuri leidžia neįgaliajam išdrįsti išsakyti, kas jį jaudina. Panašiai kaip tiesa yra ir tai, jog bendruomenės neįgaliųjų nelaiko našta, o nuoširdžiai jų laukia ir juos vertina.

Galiausiai – bendras darbas, siekiant kurti santykius vis tobulėjančioje ir galinčioje prisitaikyti bendruomenėje, yra gyvas krikščioniško tikėjimo liudijimas, kad mūsų vertė priklauso ne nuo gebėjimo įgyvendinti kokias nors užduotis, bet nuo kiekvieno iš mūsų unikalaus indėlio į visuomenę.

Nors šie siūlymai ir neišsamūs, jie skirti paskatinti platesnę diskusiją apie gyvybės kultūros puoselėjimą neįgaliųjų atžvilgiu. Šių ir kitų kūrybingų idėjų praktikavimas sustiprintų mūsų liudijimą ir leistų ne tik žodžiais, bet ir darbais parodyti, jog neįgalumas nėra tapatus įkalinimui iki gyvos galvos.

Tik laikydamiesi tokio požiūrio galime paveikti kultūrines visuomenės nuostatas ir eutanaziją prilyginti blogiui, netinkančiam teisingai visuomenei.

Pagal Cruxnow.com parengė Marija Keršanskienė