Martyno Aleksos nuotr.

Ruduo kai kam kelia liūdesį – baigėsi vasara, dažnam tai jau laikas po atostogų, vis mažiau saulės, trumpėja dienos. Kita vertus, tada intensyvėja kultūrinai procesai, vyksmas, tai metas (tebūnie) sielos šventei išgyvenant meną.

Taip sakyti, taip mąstyti siūlo ir kviečia naujasis teatro sezonas. Belaukiant, kol durys atsivers, uždanga pakils, pokalbis su Kauno valstybinio muzikinio teatro (toliau – KVMT) baleto soliste Aukse Mikalajūnaite, šiemet pelniusia „Fortūnos“ statulėlę už Anos ir Franciskos vaidmenis balete „Žydrasis Dunojus“. Kūryba scenoje, asmeninis išsipildymas kūno judesiais, plastika išgyvenant skirtingus charakterius, personažų siužetus, bylojant prasmes – viena A. Mikalajūnaitės veiklos pusė, antroji – pedagoginis darbas – Kauno choreografijos mokykloje, Nerijaus Juškos baleto ir šokių mokykloje bei Eglės Špokaitės baleto mokykloje vedamos klasikinio ir charakterinio šokio pamokos. Apie šokio meną – patirtys, atradimai, lūkesčiai, išsipildymai – žvelgiant ateitin ir menant praeitį.

Baletas – tai jausmas, pasakojimas...

„O jeigu aš šitaip nejaučiu – man svetima, nors ir labai gražu, įdomu būtų. Juk turi ne vien sušokti – ir išreikšti save, pasakyti kažkokią savo mintį. Neužtenka technikos, įgūdžių – „surenki“ viską, ką esi išgyvenęs, matęs, pajutęs. Puiki technika irgi labai gražu, bet man svarbiausia, kad ta technika jausmo, nuotaikos neužgožtų, kad būtų savotiška pusiausvyra“, – žodžiai baleto solistės Leokadijos Aškelovičiūtės. Kaip Jūs nusakytumėte baletą? Kiek ir kaip jame telpa ir (su)dera asmeninė išraiška ir choreografo minčių, sumanymo įgyvendinimas, perteikimas; asmeninės pajautos, išgyvenimai, jausmų choreografija ir šokio technikos dalykai, kūno parengimas, plastikos niuansai?

Leokadija Aškelovičiūtė visada buvo ir yra pavyzdys. Nors asmeniškai jos šokant gyvai nemačiau, bet net ir vos prasilenkiant koridoriuje buvo akivaizdu – baletas joje tiesiog įsikūnijęs! Baleto legendos žodžiai puikūs. Aš taip pat manau, jog baletas, o ir apskritai šokis – visų pirma yra jausmas, kalbėjimas, pasakojimas. Tik pasakojame juo tai, ką sunku išsakyti žodžiais. Juk būna, labai nori kažką papasakoti, išreikšti, pasakyti kaip labai labai... bet pajunti, kad žodžiai tarsi per daug lengvi ir užstinga kažkur pusiaukelėje. Gal taip žmonės ir pradėjo šokti? (šypteli) Tai, ko gero, pagrindinė priežastis, kodėl išvis šokama. Jeigu to nėra – tuomet lieka tik sportas. Kūno parengimas – labai svarbus, kūnas – mūsų pagrindinis instrumentas, jeigu jis nesuderintas – negerai. Reikia derinti nuolatos, kruopščiai ir skrupulingai. Tada ir skambės puikiai. Tik reikia skambinti.

Asmeninę išraišką visada stengiuosi derinti prie choreografo sumanymų. Tai jo kūrinys, o aš – įgyvendintoja. Todėl bandau suprasti vaidmenį būtent choreografo požiūriu. Kartais atrodo, lyg bandytum įsijausti į patį statytoją, lyg tai būtų vaidmuo, kad suprastum, kaip kurti jo sugalvotą personažą. Juokinga (!), turbūt skamba kaip visiška nesąmonė, bet sau turi išsiteisinti. Kitaip niekas nepatikės.

Jūsų patyrimu, mokantis naujo spektaklio choreografijos, pirma įsimenama techninė šokio kalba ar vis dėlto atrandamas, pažįstamas, persiimamas personažas, (su)tampama jausmiškai ir emociškai, kad judesiai perteiktų vidų, kad iš prasmių gimtų scenoje gyvenantis veikėjas?

Man patinka, kai choreografai neatidėlioja ir kurdami pasakoja, ką reiškia tam tikri sumanymai, kaip jie turėtų atrodyti, ką perteikti. Paprastai taip ir būna. Iš karto viską įgyvendinti sudėtinga, pirmiausia turiu gerai išmokti, įsisavinti tekstą (judesių eigą), bet noriu žinoti, kur link eiti, apie ką pagalvoti. Jei spektaklis statomas pagal knygą, būtinai ją naujai perskaitau, bandydama įsivaizduoti, kaip scenoje galėtų atrodyti, kokią energiją turėtų skleisti. Tačiau tai tik pirmas įspūdis, per daug jo nesilaikau. Spalvos ir niuansai, netikėtai pasirodą charakterio bruožai gimsta per repeticijas.

Šiemet pelnėte Fortūną už vaidmenis spektaklyje Žydrasis Dunojus. Prisiminkite, kaip vyko kūryba? Kokie momentai, niuansai įsirašė atmintin? Šis baletas Eglei Špokaitei – choreografinis debiutas, galbūt pastebėtumėte esmingų kūrybinio darbo ypatumų, juk E. Špokaitė – baleto solistė, puikiai išmananti šokio subtilybes, technikos dalykus iš šokėjo perspektyvos?

Eglei Špokaitei esu dėkinga už pasitikėjimą manimi. Spektaklyje gavau du vaidmenis – labai skirtingus – paprasta, gera, graži, jauna kaimo mergaitė Ana ir išdidi, reikalaujanti dėmesio, egoistiška baleto žvaigždė Franciska. Nebuvo lengva susidraugauti su dviem priešingais vaidmenimis vienu metu. Iš ryto esi Ana, vakare – Franciska. Sunkiai sekėsi būti (pernelyg) pasitikinčia, akiplėšiška Franciska. Atsimenu Eglę man sakant: „Tu privalai tai padaryti, tu turi.“ Kitų žmonių tikėjimas manimi visada yra didžiausias paskatinimas ir įkvėpimas judėti pirmyn ir lipti per barjerus. Labai sunku dirbti, kai jaučiu, kad manimi netiki, nepasitiki. Pavydžiu artistams, kuriuos tokie momentai kaip tik skatina įrodyti savo vertę. Eglė galvyčių tikrai neglostė, buvo reikli, bet jaučiau jos pasitikėjimą ir pagarbą.

Kūryba ir edukacija teatre – kas? kaip?

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dirbate nuo 2008 m., kaip regite patį teatrą, baleto trupę? Žvelgdama būtent į šokio perspektyvą, pastebite pokyčių, kaitą, jei taip, kokie jie?

Manau, niekas negalėtų paneigti, kad šis teatras pasižymi ypatinga šiluma ir nuoširdumu. Kalbu ne tik apie baleto trupę, bet ir apie visus teatro darbuotojus. Draugiškumą ir priėmimą į kolektyvą pajutau nuo pat pirmųjų dienų teatre, ir turbūt tai esminė priežastis, kodėl jis taip pririša. Apie didesnę kaitą kol kas šnekėti anksti, nes tik neseniai keitėsi baleto trupės vadovybė. Tačiau tikiu, kad perspektyvos tikrai geros!

KVMT repertuare yra septyni spektakliai vaikams, tarp jų vienas šokio – baletas Sniego karalienė, kuriame pati kuriate vaidmenį. Kaip regite jaunąjį žiūrovą? Ko jam reikia? Apskritai koks vaikas šiandien ateina į muzikinį teatrą? Kaip jis ateina, būna spektaklyje?

Didelė atsakomybė kurti vaidmenį vaikams. Negali leisti, kad pasaka, kuria jie tiki, sugriūtų. Suaugusieji ateina pažiūrėti suaugusių žmonių meno. Vaikai ateina pamatyti tikrą Sniego Karalienę ir Gerdą su Kajumi! Man tai sunkiausias repertuaro spektaklis!

Kurdama vaidmenį negalvoju, ko jiems reikia. Tiesiog stengiuosi sukurti tikrą Sniego Karalienę. Negaliu pasakyti, ar dabartiniai žiūrovai vaikai skiriasi nuo kitų kartų. Turbūt, nežinau... Įdomu paklausyti jų nuomonių po spektaklio. Juk vaikai visada pasako, kaip buvo iš tikrųjų. Dažniausiai manęs, nusivaliusios grimą, nebeatpažįsta, ir aš tyliai džiaugiuosi, kad pasaka liko teatre.

Vienas prisiminimas visada kelia šypseną. Aš ir dar trys solistai šokome Eglės Špokaitės baleto mokyklos spektaklyje. Visi kiti šokėjai buvo įvairaus amžiaus vaikai. Aš vaidinau Žiemą. Per spektaklį mane, sušokusią savo sceną ir laukiančią nusilenkimų, apspito balta suknele ir blizgančia karūna susižavėję mažyliai. Mano nuostabai, jie iš tiesų tikėjo, kad esu Ledo Karalienė ir atvykau iš šiaurės! Uždavė galybę keblių klausimų apie personažo gyvenimą, namus, šeimą... Teko gerokai pasistengti, kad neišsiduočiau ir nenuvilčiau, būtų be galo apmaudu! Labai panašiai, tik truputį geriau (nes atsakymų apie Ledo Karalienę aš nerepetavau) jaučiuosi ir šokdama scenoje vaikams.

Jūs taip pat mokote šokio, tad matote vaiką iš labai arti. Jūsų vertinimu, teatro pasiūla, spektakliai vaikams atliepia poreikį?

Lietuvos teatro pasaulyje tikrai yra įvairių vaikiško teatro žanrų. Svarbu, kad tėvai domėtųsi. Yra vaikų, kurie lanko šokio būrelius, bet niekada nėra matę šokio spektaklio.

Pripažįstant, kad teatras yra ir viena šviečiamųjų priemonių, kita vertus, visa, kas patiriama, išgyvenama, yra patirtis, sužinojimas, todėl jau vien dėl to – verta ir vertinga.  Jūsų nuomone, ar Lietuvos teatruose šokio spektakliai moko žiūrovą šokio kalbos ir pajautos, ugdo gebą (per)skaityti choreografiją, plečia šokio meno suvoktį, lavina skonį?

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, valstybiniai Kauno ir Klaipėdos muzikiniai teatrai išlaiko tradicinį šokio spektaklį (šokėjai šoka – žiūrovai žiūri). O štai įvairios šiuolaikinio šokio teatro trupės kuria interaktyvius spektaklius vaikams, kur jie patys gali tapti veiksmo dalimi. Negaliu daug komentuoti, nes tikrai visų nemačiau. Manau, kad abu variantai geri ir reikalingi. Galbūt skirti skirtingo amžiaus auditorijai. Svarbu, kad tėvai vestų vaikus nuo mažumės į teatrą ir kuo įvairesnį, tuo geriau. Taip jie įpranta aiškintis judesio kalbą, suaugę tampa intelektualiais, išprususiais žiūrovais, kurie nori ir geba suvokti šokiu bylojamas prasmes.

Kaip komentuotumėte teiginį, jog Lietuvos šokio scenose dažniau renkamasi pataikauti žiūrovui ir komerciniais tikslais pristatomi kūriniai, patinkantys masėms, o ne drąsai pasiduodama kūrybiniams ieškojimams, kurių vaisius dažnai veda ir suvokėją, ir kūrėją už žinojimo ribos?

Negaliu to paneigti. Nežinau, ar dažniau, bet taip yra. Ir ne tik šokio, o apskritai teatruose. Turbūt daug kas priklauso nuo finansų. Teatrui reikia lėšų, todėl bijoma rizikuoti, prarasti žiūrovą ir t. t. Tokie pasiteisinimai. Kita vertus, reikia ir tų pramoginių spektaklių, kol yra paklausa, yra ir pasiūla... O gal atvirkščiai... Nežinau. Nesinorėtų dabar kažko teisti. Juk visada gali rinktis teatrą ir spektaklį pagal savo skonį. Tikrai ne visi teatrai ir ne visi spektakliai tokie. Tiesiog linkiu žiūrovams galvoti savo galva ir kartais apie išgirtą spektaklį pasakyti: „Man nepatiko.“ Jūs – žiūrovai, tai jūsų teisė!

Apskritai kaip regite šokio meno kultūrą Lietuvoje? Kas labiausiai džiugina? Ko labiausiai pasigendate?

Labai džiaugiuosi, kad atsiranda jaunų įdomių choreografų, kad jie turi drąsos ir galimybių išreikšti save, kad kuriasi nauji nevalstybiniai šokio teatrai, kad vyksta šokio seminarai, kviečiami dėstytojai, randasi platformos jauniesiems menininkams; kad Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, baleto skyriuje, jau lavinami ne tik atlikėjai, bet ir kūrėjai. Kad mano bendraamžiai, su kuriais kartu mokėmės ir augom, dabar jau kviečia šokti jų kuriamuose spektakliuose. Džiaugiuosi šokio bendruomene! Tik reikia neužsidaryti tarp keturių savo teatro sienų.

Išsilaisvinimas ir savirealizacija

Galvodama apie asmeninę baleto šokėjo raišką, noriu paklausti apie kūrybinės savirealizacijos laisvę Jums...

Kūrybinės savirealizacijos laisvė man – išsilaisvinimas iš savo pačios kompleksų, šablonų. Manau, kad niekas neriboja mūsų taip, kaip tai darome patys. Žinoma, tai, kokie mes esame, priklauso ne tik nuo mūsų. Yra daugybė dalykų, kurie mus formuoja. Tačiau aplinką, jei jauti, kad ji tau netinka, visada gali pakeisti, niekada nepaspruksi tik nuo savęs (šypsosi).

Prisimindama save Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – įsivaizdavimai, lūkesčiai, svajonės – šiandien kaip baleto solistė, kiek patiriate, turite kūrybinės išraiškos, savirealizacijos laisvės?

Būdama baleto mokyklos mokinė, nedrįsau įsivaizduoti savęs kaip baleto solistės. Visada akcentavau savo trūkumus, o ne privalumus. Tačiau visai nesidžiaugiu tuo. Tai trukdo savirealizacijai. Esu dėkinga mokytojams už neįkainojamas baleto technikos žinias, tačiau gaila, kad mokykloje nemoko mylėti savęs.

Baigusi mokyklą visų pirma turėjau išmokti save įvertinti ir nenuvertinti, kad galėčiau panaudoti tai, ko išmokau. Tiesą sakant, šis procesas dar nesibaigė. Nepaisydama to, manau, jog man labai pasisekė, nes išorinių savirealizacijos galimybių turiu labai daug. Kuriu vaidmenis teatre ir už teatro ribų, su vaikais dirbu pedagoginį darbą, kuris verčia tobulėti visą laiką. Tai tikrai pranoko mano lūkesčius! 

Žvelgiant į Jūsų karjerą, manau, ji prasidėjo tikrai ypatingai, unikaliai – metai Kinijoje, darbas, kūryba tarptautinėje trupėje, prisiminkite ir pasidalinkite ja.

Tai buvo šaltas dušas iš karto po M. K. Čiurlionio menų mokyklos. Taip ir prasidėjo mano kitoks, nei įsivaizdavau, kelias. Visai atsitiktinai pamačiau atrankos skelbimą ir nuėjau net nesitikėdama, kad mane atrinks. Darbas Suzhou baleto trupėje davė labai daug. Ten, būdama paprasta kordebaleto šokėja, mėgavausi aukšto lygio šokėjų ir pedagogų apsuptimi.

Turėjau iš ko mokytis ir į ką lygiuotis. Trupei vadovavo Vakarų europiečiai, todėl išbandžiau kitokį baletą (mūsų mokykla remiasi rusiška Agripinos Vaganovos metodika). Tai atsispindi ne tik technikoje, bet ir požiūryje į darbą, santykiuose tarp kolegų, šokėjų ir repetitorių, choreografų, trupės vadovų. Daug ką pamačiau kitomis akimis. Ten praleisti metai yra šiandienio manojo aš dalis.

Baigiant pokalbį, Jūsų linkėjimas teatrui pasitinkant naująjį sezoną.

Taip, dabar, prieš pat naują teatro sezoną, geras metas linkėjimams, todėl visiems – svarbiausia! – nepervargti. O teatrui savanaudiškai palinkėsiu kuo daugiau šokio spektaklių ir baletų.

Ačiū už pasidalinimą baleto meno grožiu ir gėriu, patiriamu repeticijų salėje ir scenoje, kur – be abejonių! – laukia kūrybinio išsipildymo stebuklai.