Šiemet daug kur Lietuvoje jau paminėtos lietuvių literatūros klasiko Balio Sruogos (1896–1947) 120-osios gimimo metinės. Iš visų renginių, skirtų rašytojui atminti, ypač išsiskyrė keli, į kuriuos B. Sruogos kūrybos skaitytojus pakvietė Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos darbuotojai.

Vasario 5 d. atidaryta bibliotekininkės Nijolės Taujanskienės parengta paroda „Balys iš Baibokų“. Šiame renginyje, be Biržų krašto šviesuolių, dalyvavo ir keli rašytojo giminaičiai – Algirdas Sruoga, Kęstutis Balys Sruoga ir Birutė Sruogaitė. Parodos atidaryme dalyvavusieji išgirdo ir paskutinius B. Sruogos mylimiausio brolio Aniolo sūnaus, VDU profesoriaus, habilituoto  mokslų daktaro, genetiko Aniolo Sruogos (1936–2016) žodžius. Jis dalijosi autentiškais prisiminimais apie B. Sruogos tėviškę praeityje ir dabar, o pasakojimą lydėjo mažiau matytos ar net visai nematytos unikalios B. Sruogos nuotraukos iš artimųjų archyvų. Šis kamerinio pobūdžio renginėlis ir tapo tiltu, atvedusiu į pačius Baibokus.

Bibliotekos darbuotoja, metodininkė viešiesiems ryšiams Indra Drevinskaitė-Žilinskienė parengė Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą „Teigiantis gyvenimą. Baliui Sruogai – 120“. Projekto idėja – sukviesti žmones į B. Sruogos tėviškę ir šioje autentiškoje vietoje, sujungus mokslinius, meninius ir pramoginius interesus į darnią visumą, pakalbėti apie rašytoją naujai, moderniai ir gyvai.

Rugjūčio 14 d., išaušus saulėtam Žolinės sekmadieniui, Baibokuose prasidėjo ilgai lauktas renginys. Kaip yra sakiusi I. Drevinskaitė-Žilinskienė, renginio pavadinimas simboliškas. Jis atsirado, perskaičius vieną B. Sruogos iš Štuthofo konclagerio žmonai ir dukrai siųstą laišką: „Aš nepražūsiu, ir jokiu būdu man neatsitiks nieko bloga. Mano nuotaika puiki, ir į ateitį aš žiūriu labai ramiai. Esu sveikas ir nusiteikęs optimistiškai, koks ir privalo būti gyvenimą teigiantis rašytojas.“

B. Sruogaitė priminė, kad Žolinė Sruogų giminėje – pagrindinė metų šventė, tradiciškai suburianti į Baibokus visus rašytojo giminaičius ir draugus. Jau seniai, beveik prieš dešimt metų, buvo kilusi mintis į Baibokus pakviesti daugiau žmonių – rašytojo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojų, menininkų, muzikų, etninio paveldo puoselėtojų, mokytojų, mokinių. Pagaliau ši svajonė išsipildė, todėl šiemet Žolinės šventė Baibokuose ir įprasta, ir jau kitokia.

Renginys prasidėjo paties B. Sruogos žodžiais. Biržų Boriso Dauguviečio kultūros centro aktorė Jolita Braškė perskaitė keletą ištraukų iš autentiškų B. Sruogos laiškų – pakvietė paklajoti rašytojo jaunystės takais, pajusti ypatingą praeities dvasią.

Kalbėję valdžios atstovai stengėsi išreikšti savo asmeninį santykį su rašytoju, įvardyti rūpesčius ir problemas, susijusias su žymių asmenybių, kilusių iš Biržų krašto, gyventų vietų atminimo išsaugojimu.

Biržų meras Valdemaras Valkiūnas išsakė paradoksalią mintį, kad ateityje, vykstant globalizacijos procesams, gyvenant pagal Vakarų individualizmo prioritetus, B. Sruogos vardas gali būti plačiau žinomas ne Lietuvoje, o už jos ribų. Todėl ypač svarbu apie išsaugotą Baibokų sodybą kuo daugiau pasakoti, skatinti nebuvusius čia apsilankyti, skleisti žinią apie B. Sruogą ir kitus Biržų krašto šviesulius, minėti jų gimimo metines autentiškose vietose. V. Valkiūnas linkėjo visiems užsikrėsti B. Sruogos optimizmu.

Biržų vicemerė Irutė Varzienė taip pat skatino suvokti vietos autentiškumo reikšmę. Atkreipė dėmesį, kad visi lituanistai, vesdami pamokas apie B. Sruogą, ištaria rašytojo tėviškės – Baibokų – pavadinimą, bet ne visada pavyksta čia realiai atvykti. O tai labai svarbu, nes visa Sruogų dvasia Baibokuose. Kultūros palikimas svarbus tiek, kiek jis gyvas mumyse. I. Varzienė šviesiai ir gražiai prisiminė habil. dr. Aniolą Sruogą, kuris ypač rūpinosi Baibokais, todėl šis susitikimas skirtas ir jo atminimui. Planavęs Žolinę ir savo jubiliejų atšvęsti Baibokuose, profesorius netikėtai užgeso.

Iš Vilniaus atvykęs svečias, švietimo ir mokslo ministrės patarėjas Ritas Vaiginas, atstovavęs ir Kultūros ministerijai, padėkos raštus už B. Sruogos atminimo puoselėjimą ir rūpinimąsi jo tėviškės išsaugojimu įteikė B. Sruogos giminaičiams – Algirdui Sruogai, Birutei Sruogaitei, Virginijui Sruogai, Kęstučiui Baliui Sruogai, Jolantai Sruogienei, Patricijai Sruogienei.

Padėkos žodį tarė tautiniais rūbais ir gintaro karoliais pasipuošusi B. Sruogaitė. Ji pasveikino visus, atvykusius į Baibokus, papasakojo, kaip jie prižiūrimi. Svarbiausia, kad Baibokuose būtų gera ne tik Sruogų giminės atžaloms, bet ir visiems Lietuvos žmonėms.

Renginio pirmoje dalyje „Balys Didysis“ perskaityti keturi pranešimai apie B. Sruogos gyvenimą ir įvairias jo kūrybos sritis – memuarus, poeziją, dramaturgiją, laiškus, atsiminimus. Pranešėjos, atvykusios iš Vilniaus ir Kauno, sakė, kad, nepaisant ilgą laiką trunkančių tyrinėjimų sruogistikos srityje, jos pirmą kartą susitiko Baibokuose – šioje autentiškoje vietoje.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus mokslo darbuotoja dr. Neringa Lašaitė-Markevičienė pasidžiaugė, kad šią ypatingą dieną Baibokuose sklando ne tik Balio Didžiojo dvasia. Lektorė norėjo tikėti, kad čia yra ir B. Sruogos gyvenimo ir kūrybos ištikimiausias tyrinėtojas habil. dr. Algis Samulionis, kurio 80-ies metų jubiliejų minėsime taip pat jau labai greitai – lapkričio 24 d. Šios sukaktys gražiai seka viena paskui kitą, kartu liudydamos dvasinę ir literatūrinę šių žmonių bičiulystę.

N. Lašaitė-Markevičienė kalbėjo apie B. Sruogos kūrinio Dievų miškas rašymo ypatumus, redagavimo labirintus ir mįsles, leidybos niuansus, kūrinio rengimą ateityje.

Tyrėjos žodžiais, iš dabar išleistų 14 kūrinio leidimų lietuvių kalba nėra nė vieno, kuris būtų paremtas išsamiu pirminių šaltinių – rankraščio ir dviejų mašinraščių – lyginimu. Paradoksalu, kad iki dabar Dievų miško rankraštis gulėjo archyve neskaitytas, o svarbus mašinraštis, saugomas Kaune, Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje, kuriuo remiantis atlikti beveik visi cenzūriniai taisymai, netirtas. Mirus A. Samulioniui, nebeatsirado tyrėjo, kuriam šių dalykų ištyrimas būtų gyvybiškai svarbus. Vieno mašinraščio, saugomo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslinės bibliotekos rankraštyne, duomenų per maža, kad būtų atkurtas visas autentiškas kūrinio tekstas.

Trys Dievų miško leidimai, pasirodę 1957, 1996 ir 2005 metais, ypač svarbūs, nes kiekviename iš jų parodyta vis naujų autentiško teksto skyrių, dalių, fragmentų. Kūrinio redaktorius visada buvo ir tebėra restauratorius, turintis iš smulkiausių detalių sudėlioti dėl skaudžių istorinių aplinkybių ir nedėkingos dabarties išbirusią mozaiką. Ji iki galo neišryškės, jei nebus surinkti visi autentiški gabaliukai. Kūrinio redaktorių Vytauto Rudoko ir Donatos Linčiuvienės dėka dabar kūrinio mozaikos piešinys jau matomas, bet anaiptol ne visos detalės atrastos ir sudėliotos: vis dar yra neatkurtų autentiškų scenų, fragmentų, sakinių, žodžių, originalios skyrybos. Lektorė skaidrėmis, kuriose gretinti rankraštis ir mašinraščiai, parodė dalį mozaikos įtrūkių – konkrečių kūrinio teksto vietų, kurių Dievų miško mozaikoje dar nematyti. Reikės dar daug ką nuveikti, kad ne tik knygos viršelyje parašytume, bet ir skaitytume autentišką Dievų mišką.

N. Lašaitė-Markevičienė pasakojo ir apie dabar atliekamus darbus – bendradarbiaujant Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus, Vilniaus universiteto Skaitmeninės filologijos centro ir Virdžinijos universiteto (JAV) mokslininkams, pradėtą kurti elektroninį B. Sruogos laiškų archyvą, rengiamus rašytojo laiškus ir publicistinius tekstus akademiniams B. Sruogos Raštams, kurių, reikia tikėti, pavyks sulaukti netolimoje ateityje.

Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros profesorė dr. Gabija Bankauskaitė-Sereikienė, reaguodama į anksčiau išsakytas mintis apie autentiškos vietos puoselėjimo svarbą, pabrėžė, kad palikimas, atminimas ir kūrybos sklaida prasideda nuo mokyklos suolo. Mokslininkė iškėlė problemą – mokykloje mokiniai skaito tik žymiausią B. Sruogos kūrinį Dievų miškas. Mokyklos programoje nebeliko B. Sruogos, Jurgio Baltrušaičio poezijos. Apgailestavo, kad taip prarandamos svarbios kontekstinės žinios. Tyrėja siūlė pradėti galvoti apie ugdymo, apimančio visas pakopas (ir mokyklą, ir muziejus), nuoseklumą.

G. Bankauskaitė-Sereikienė perskaitė pranešimą „Maištingasis poetas B. Sruoga“. Modernus B. Sruoga visose srityse – ir rašydamas poeziją, ir dramą, ir memuarus.

B. Sruogos poezijos modernumas sietinas su jo paties maištinga asmenybe ir individualizmu.

Pasak mokslininkės, „B. Sruogos lyrikoje tikrai nelengva atskirti autorių. To galbūt ir nereikia daryti, nes pirmiausia viskas gimsta jame, tik po to ateina į eilėraštį“. Kokios nuotaikos, emocijos B. Sruogos gyvenime, toks ir jų atspindys poezijoje. Koks neramus, nervingas, keistas, besiblaškantis, spontaniškas kūrėjas, toks ir jo lyrikos subjektas.

G. Bankauskaitė-Sereikienė B. Sruogą pristatė  ne tik kaip modernistą, kurio poezija visai kitokia, negu to meto sodžiaus visuomenės mėgstamos, cituojamos, atmintinai deklamuojamos Maironio eilės.

B. Sruoga – ir jausmo poetas. Pranešėja išryškino B. Sruogos lyrikos ir asmeninių laiškų, skirtų mylimajai Vandai Daugirdaitei, paraleles. Kiekvienas eilėraštis parašytas išgyvenant realius dalykus, patiriant realias emocijas. Iš pradžių dauguma eilėraščių užrašyti laiškuose, paskui pagražinti ir sudėti į eilėraščių rinkinius Saulė ir smiltys, Dievų takais. Eilėraščių atgarsiai jaučiami laiškuose. Plačiau aptarti laiškuose ir poezijoje pasikartojantys saulės, jūros įvaizdžiai.

Mokslininkės teigimu, nors B. Sruoga labai mėgo avangardistus (tuos, kurie poetiniu žodžiu žaidžia, stebina, šokiruoja miesčionis), jis pats rašė poetiškai, simbolistiškai, romantiškai. Tarp B. Sruogos ir avangardistų buvo abipusis ryšys: B. Sruoga įtraukdavo jų kūrybą į savo kuruojamus žurnalus, o jo kūryba būdavo spausdinama šalia avangardistų.

Lektorės žodžiais, „B. Sruoga nepasidavė madų vėjams,  nesitaikstė su publikos norais, suvokė savo kūrybinių ieškojimų svarbą ir reikšmę. Būtent šis momentas per mažai akcentuojamas ir tiriamas. B. Sruoga, kurio gyvenimo ir meno  principas buvo originalumas, sąmoningai kūrė savąjį mitą. Šiuo aspektu B. Sruoga artimas kitiems dviem stereotipų laužytojams – Šarliui Bodlerui ir Oskarui Vaildui“.

Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros profesorė dr. Reda Pabarčienė pratęsė ankstesnį pranešimą mintimis apie B. Sruogos kūrybos sąsajas su kitais pasaulinio garso rašytojais – Dante, Šekspyru ir Gėte.

R. Pabarčienė perskaitė pranešimą „Baibokų humoras B. Sruogos kūryboje“. Mokslininkė pradėjo kalbėti žaismingai aiškindama, ką jai pačiai reiškia žodis Baibokai. Rašytojo talentas neabejotinai susietas su gimtąja žeme. Folkloristai, ypač dainų tyrinėtojai, yra pastebėję, kad šiaurės Lietuvos dainose, skirtingai nei žemaičių, daug aštroko humoro. Baibokų kaimo pavadinimas kilęs iš žodžio „baibokas“, reiškiančio paaugusį ir išdykusį vaiką. Vietos gyventojams šis pavadinimas įprastas, o atvykėliams iš svetur – žaismingas, nutrūktgalviškas. R. Pabarčienė prisiminė, kad 1997 m. rengdama atsiminimų apie B. Sruogą knygą Balys Didysis neatsispyrė pagundai pirmąjį jos skyrių pavadinti „Balys iš Baibokų“. Anot pranešėjos, šį pavadinimą kaipmat „nugvelbė“ Kostas Ostrauskas, taip pat pavadinęs ir savo dramą apie B. Sruogą. Taigi Baibokai jau yra įėję į literatūros istoriją ne vien tik dėl to, kad čia gyveno B. Sruoga.

R. Pabarčienė sakė užduodanti studentams klausimą, kas lengviau, – ar pravirkdyti, ar prajuokinti skaitytoją? Abu dalykai nelengvi. Prajuokinti kartais net sunkiau.

Anot R. Pabarčienės, vienas charakteringiausių B. Sruogos stiliaus bruožų –  sugebėjimas ir prajuokinti, ir pravirkdyti vienu metu. Tai – neįtikėtinas talentas.

R. Pabarčienė aktualino dabar rečiau prisimenamas B. Sruogos dramas Milžino paunksmę, Radvilą Perkūną, Kazimierą Sapiegą, Barborą Radvilaitę. Mokslininkė kalbėjo apie daugiatonį B. Sruogos humorą, jo specifiką, pateikė daug konkrečių pavyzdžių. Taikli tyrėjos įžvalga, kad „Sruogos dramos yra tarsi įvairių komizmo formų enciklopedija. Jose rasime karikatūros, šaržo, farso, bufonados, grotesko, ironijos. Jo juokas kai kur humoristinis, geraširdis, lengvai pašaipus, bet dažniau satyrinis ir sarkastiškas – kandus, sumišęs su panieka ir neviltim; kai kur jis vos pastebimas, o kai kur pabrėžtinai demonstratyvus, bet visada susisiekia su kitais tonais – lyriniais, tragiškais, filosofiniais, visada dinamiškas – stiprėjantis, silpnėjantis, beveik išnykstantis.“

B. Sruogos dramose veikiančių personažų vitališkumą – garsią, rėksmingą, kartais obscenišką kalbą, provokacijų pomėgį, norą staigiai veikti, fizinius judesius – pranešėja gražiai susiejo su rašytojo gimtine, skatindama leisti sau sukurti Baibokų mitą.

R. Pabarčienė pasidalijo, kokius B. Sruogos posakius pavartoja kasdienybėje: „Jos gyslose ne kraujas, o šaltibarščiai“ (apie merginą, kuri nesugeba įsimylėti); „Pilypas iš kanapių dixit“ (apie nieko neišmanančius pretenzingus kritikus); „Nėra sūrio be sūrmaišelio, bet sūrio nėra ir be varškės“ (apie meno kūrinio formos ir turinio vienovę).

Baigdama R. Pabarčienė perskaitė žmonių, kurie 1962, 1973, 1978 m. daugiausia Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslinės bibliotekos rankraštyno darbuotojai Marijai Grigaitytei talentingai, paprastai ir labai konkrečiai liudijo apie B. Sruogą, Sruogų šeimą – tėvą, motiną, B. Sruogos brolius Baibokuose.

Kauno Balio ir Vandos Sruogų namų-muziejaus darbuotoja Vaida Bareišaitė pristatė pranešimą „Susitikimai su Baliu Sruoga“. Muziejininkė aktualino atsiminimus, kuriuose kalbama apie B. Sruogos asmenybę. V. Bareišaitė priartino B. Sruogą per labai originalią rašytojui nutikusių ir jo iškrėstų pokštų ir nuotykių prizmę. Taip gyvai ir žaismingai pratęsta ir gyvenimiškoji „baibokiško“ humoro tema.

Į B. Sruogos gimtinę atvažiavusios rašytojo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojos apdovanotos Baibokų medaus puodynėlėm ir simboliniais Baibokų malūnėliais. Renginio vedėja I. Drevinskaitė-Žilinskienė priminė, kad kitoje kelio Vabalninkas–Biržai pusėje stovėjęs Sruogų vėjinis malūnas, kuris buvęs pastatytas ant „kojos“ ir kuriame grūdus maldavosi visas Baibokų kaimas. Malūnas kada nors taip pat bus atstatytas. O tyrėjoms palinkėta, kad simbolinis Baibokų malūnėlis toliau maltų jų mintis ir prasmingus darbus apie B. Sruogą ir jo kūrybą.

Antroje renginio dalyje kviesta atkurti „Baibokų kaimo legendą“. Ją prisiartinti, pajusti ir išgyventi padėjo iš aplinkinių kaimų atvykę garbaus amžiaus gyventojai, dar atsimenantys Baibokus gyvus, ir dvi parodos.

Vabalninko Balio Sruogos gimnazijos direktorius Laimutis Štirvydas pristatė absolventės Guodos Baradinskaitės fotografijas „Baibokai – B. Sruogos gimtinė“. Šiose nuotraukose, sukurtose labai originaliai, derinant fotografijos ir tapybinį metodą, atsispindi gyvoji istorija. Ją pasakoja išlikę Baibokų sodybos pastatai ir juose išlikę daiktai. Žvelgiant į juos, galima persikelti ir į rašytojo gyventą laiką. Ši paroda yra keliaujanti – pristatyta ne tik Vabalninke, bet ir kitose Biržų rajono bibliotekose, kultūros namuose. B. Sruogos skaitytojai autentiškais Baibokų kadrais dar galės pasidžiaugti ir kitose Lietuvos bibliotekose.

Į Baibokus atvežta jau vasario mėnesį Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje pristatyta paroda „Balys iš Baibokų“. Plačiau šią parodą, parengtą iš bibliotekos fonduose saugomos medžiagos, pristatė bibliotekos darbuotoja N. Taujanskienė. Parodoje, kurią sudaro kelios dalys, skaitytojai galėjo susipažinti su B. Sruogos kūryba, kritine, populiariąja literatūra apie ją ir B. Sruogą, taip pat ir iš Biržų krašto kilusių fotomenininkų, istorikų darbais, kuriuose vizualiai ir žodžiu kalbama apie Baibokus ir Sruogų giminę. N. Taujanskienė pasidžiaugė, kad bibliotekoje saugoma retų eksponatų – B. Sruogos poezijos rinkinių Saulė ir smiltys (1920), Dievų takais (1923), poemos Deivė iš ežero (1919) pirmieji leidimai, studija Lietuvių teatras Peterburge (1930), daktaro disertacijos pagrindu parengta knyga Lietuvių liaudies dainų rinktinė (1949). Papasakojo, kad į bibliotekos fondus atkeliauja ir naujos medžiagos. Tai biržiečio mokytojo Stasio Stonkaus atsiminimų apie B. Sruogą rankraštis, kurį bibliotekai dar vasario mėnesį, minint rašytojo gimtadienį, padovanojo žurnalistas Algirdas Butkevičius. N. Taujanskienė gražiai prisiminė ir papasakojo apie pirmojo B. Sruogos kūrybos tyrinėtojo habil. dr. Algio Samulionio darbus, jų reikšmę ir pramintus kelius kitiems tyrėjams. Parodė bibliotekoje saugomų unikalių nuotraukų iš buvusios Vabalninko mokyklos, kurioje, minint rašytojo 90-ąjį gimtadienį, dalyvavo A. Samulionis.

Po rimtų ir žaismingų pokalbių, diskusijų renginio dalyviai turėjo ypatingą progą pabendrauti su B. Sruogos artimaisiais,  iš jų išgirsti, kuo sruogynė gyva dabar. Baibokų svečiai vaišinti Rinkuškių bendruomenės moterų keptais gardžiais blynais, virta karšta sriuba, kviesti paragauti legendinio Baibokų alaus, pasisvečiuoti arbatos sode.

Sruogynę atgaivino ne tik prapliupęs lietus, bet ir Biržų kultūros centro etnografinis ansamblis „Bočiai“. Į meninę programą tarp gerai ausiai atpažįstamų romansų melodijų talentingai įpinta B. Sruogos ir Unės Babickaitės meilės istorijos gija atvėrė dar vieną unikalų B. Sruogos jaunystės puslapį. „Bočių“ ansamblio dalyvių liaudies šokiai ir linksmas ūpas priminė amžininkų žodžius, kad B. Sruoga labai mėgęs liaudies dainas, o per Žolinę buvęs ypač gyvas, judrus, lankstus, jautęs ritmą, šalia valsų ir polkų prigalvodavęs visokių ratelių, iššokdindavęs visas moteris, net senas „babuškas“. Baibokuose, „tame velnio abrūse“, mėgęs ne tik padainuoti, bet ir smagiai pašokti, pašėlti, padūkti.

Prasiblaškius vėl subūrė visų labiausiai lauktas pokalbis su kino režisieriumi Algimantu Puipa. Jis plačiau papasakojo apie filmo, pastatyto pagal B. Sruogos memuarus Dievų miškas, kūrimo istoriją. Režisierius iškart pabrėžė, kad statyti filmą, kurio ištakos – stipri literatūra, sunku ir rizikinga. Filmas beveik niekada neprilygsta autentiškam šaltiniui. Priešingai, laikomas literatūrinio kūrinio „klinikine mirtimi“.

Pasak A. Puipos, labai dažnai kinas pralaimi prieš literatūrą dėl vienos konkrečios priežasties. Rašytojas knygoje įvykius, gamtą, nuotaikas, jausmus, vizijas gali aprašyti keliuose šimtuose puslapių, o režisierių riboja galimybės. Kino pasakojimą režisierius techniškai turi sutalpinti į 60 spausdintų puslapių. Juose reikia labai koncentruotai išdėstyti visą kūrinio siužetą, dialogus, perteikti atmosferą.

Režisierius A. Puipa prisiminė filmo ištakas, ilgą kelią nuo sumanymo iki jo realizavimo, bandymus pergudrauti cenzūrą. Nuo to laiko, kai pirmą kartą buvo išspausdintas Dievų miškas, Lietuvos kino studijoje pleveno mintis, kad ta tema reikėtų pastatyti filmą. Tačiau imtis realių darbų trukdė kino cenzūra. Tuo metu kinas ir teatras, kaip ideologinė meno rūšis, buvo ypač kontroliuojami. Literatūros cenzūra buvo šiek tiek kitokia. Tas, kas pasiima knygą, ją skaito vienas. O kino teatras ar teatro salė – masinė susibūrimo vieta. Išsakyta drąsesnė, maištingesnė mintis iš karto pasiekia didelę masę žmonių. Kilo klausimas, kaip reikėtų pavaizduoti kūrinio personažus, ypač kalinius „ruskelius“ ar sargybinius ukrainiečius. Sunku tikėtis, kad pavyks gauti leidimą tokio filmo ekranizacijai. Saulius Šaltenis, dirbęs Lietuvos kino studijos scenarijų redakcinėje kolegijoje, dažnai vaikščiojo į Redakcinį skyrių, siūlydamas Dievų mišką. Tačiau bėgo metai, o nuo pirminės minties toliau nepasistūmėta. 1980 m. iš Maskvos į Lietuvą grįžo režisierius Vytautas Žalakevičius. Jis pradėjo eiti kino studijos meno vadovo ir direktoriaus pareigas. Prasidėjo bendradarbiavimas su juo. Tada V. Žalakevičius ir pasiūlė pabandyti ekranizuoti Dievų mišką. Pasiūlymas buvęs įdomus. Bet vėl kankino mintis, kaip neįprastai parodyti lagerį, kuriame vyksta tokie paradoksalūs dalykai, – kaip „peršokti“ Maskvos cenzūrą. Kartu su scenaristu, dramaturgu Ričardu Gaveliu mąstyta, kad kino filmo scenarijus neturėtų pasibaigti tuo, kuo baigiasi B. Sruogos Dievų miškas, – į lagerį įvažiavusių rusų tankų scena. Norėta pratęsti universalesnę mintį apie buvusiam kaliniui iškilusią grėsmę, išgyventą nežinią dėl tolesnio likimo. Labiausiai buvo tikėtina, kad jis atsidurs kitame, sovietiniame, lageryje. Apie tokią paralelę siūlė galvoti pirmiausia Rapolo Mackonio, kalėjusio Štuthofe, paskui išsiųsto į Sibirą, tragedija. Kai ši tema pradėta gvildenti, nereikėjo nė Maskvos cenzūros. Tokia temos idėja atmesta iškart Lietuvoje.

Tik atgavus nepriklausomybę, į Lietuvą pradėjo atvažiuoti kinematografų iš įvairių pasaulio šalių. Jie beveik vieną po kito pastatė aštuonis filmus apie konclagerius. Lietuvos kino studijos dailininkas Galius Kličius buvo jau įgudęs statyti šios srities scenografijas. Vėl atgimusi mintis, pasinaudojant jau pastatytomis dekoracijomis, bandyti įgyvendinti Dievų miško kinematografinę idėją. Taip atsirado galimybė grįžti prie ilgus metus cenzūros gniaužtos idėjos. Deja, scenaristas R. Gavelis jau buvo miręs. Režisieriui A. Puipai teko ankstesnį scenarijų papildyti naujais dalykais, kurių nebuvo galima siūlyti tarybiniais laikais. Deja, netyčia padarius klaidą dokumentuose, šio filmo ekranizacija Lietuvoje nefinansuota. Nepaisant to, nuspręsta rizikuoti: kino idėja pavyko sudominti anglų prodiuserius. Anglai pasiūlė savo techninę bazę, ryškinimą Londone, montažo režisierių, net aktorių – britų kino ir teatro žvaigždę Steveną Berkoffą. A. Puipa prisiminė ir anglų iškeltą sąlygą – pastatyti filmą per vieną mėnesį. Toks nerealus reikalavimas sukėlė didžiulį šoką visai kūrybinei grupei. Svajota ne apie tokius filmavimo tempus, o apie ramų bent pusės metų darbą, kai gali įsigilinti, apgalvoti kiekvieną epizodą.

Nutarus rizikuoti ir pradėjus filmavimo darbus, visi, kaip galėdami, stengėsi padėti: lenkai siuvo uniformas, Lietuvos kariuomenė suteikė ginklų, panašių į vokiškus, o Klaipėdos krašto, kur buvo pastatytos dekoracijos, savanoriai tiesiog skutosi galvas, kad galėtų vaidinti masinėse kalinių scenose. Ateidavo šimtai žmonių, vaidindavo šaltyje pusnuogiai ar apsirengę tiktai palaikiais rūbeliais. Žmonių entuziazmas buvęs didžiulis.

Režisierius A. Puipa pasakojo apie įdomų susitikimą, nelengvą bendravimą su pagrindinio vaidmens atlikėju aktoriumi Valentinu Masalskiu. Jis pasirinktas dėl to, kad stipria savo asmenybe kaip magnetas veiktų filmo žiūrovus. Aktoriaus ir režisieriaus požiūriai neretai išsiskirdavę, todėl kai kurios scenos nutolo nuo pirminio sumanymo.

A. Puipa pasakojo ir apie prieš filmą kilusį poreikį susitikti su rašytojo dukra D. Sruogaite, mistišką susitikimą ir jo pasekmes ne tik filmo kūrimo procesui: „Prisimenu, kai įėjau į jų namus Vilniuje, iš pradžių mane pasitiko Dalios dukra Aušrinė. Ji su manim šiek tiek pakalbėjo – lyg patikrino kokiu melo detektorium. Tada atsikėlusi nuėjo į kitą kambarį, iš kurio iškilmingai pasirodė Dalia. Mes pradėjom kalbėtis. Jos buvo skaičiusios filmo scenarijų. Iš pokalbio įsiminė vienas užduotas klausimas: „O iš kur jūs B. Sruogos kūrinyje radote japonę?“ Japonė, paminėta Dievų miške, tik neaišku, iš kur ji lageryje atsirado, niekas negalėjo paaiškinti. Sukūriau keletą epizodų su ja – egzotiška konclagerio komendanto palydove. Vokiečiai šią detalę įvertino kaip itin originalią. Pasibaigus filmui, mano sūnus, tuo metu bebaigiantis kino vadybos studentas, taip pat dirbęs tame filme, tą japonę pamilo ir dabar ji yra jo žmona.“ Tokie įsimintini filmo ir gyvenimo susilietimai.

Po filmo premjeros „Vingio“ kino teatre 2005 m. režisieriui A. Puipai B. Sruogos kūrybos tyrėja R. Pabarčienė, filmą žiūrėjusi kartu su D. Sruogaite ir B. Sruogos anūke Aušrine Byla, išsakiusi komplimentą dėl pavykusio kūrinio pastatymo. R. Pabarčienės liudijimu, filmą gerai įvertino ir rašytojo dukra D. Sruogaitė, sakiusi, kad netapatinanti literatūros ir kino. Režisierius A. Puipa iki galo nepatikėjęs pasakymu, kad, ekranizavęs garsų literatūros kūrinį, „įkopęs į didelį kalną“. Jo žodžiais, B. Sruogos Dievų miškas – knyga, nepasiduodanti kinui. Knygoje aprašomi įvykiai itin originaliai susieti su autoriniais komentarais, kurių kinas tiesiog nepajėgia perteikti. Iš pradžių naiviai tikėjęs, kad būtent autorinius komentarus galėsiąs perteikti aktorių vaidybos dėka, kad tai bus ir smagu, ir sarkastiška. Deja, ne viską, kas pavaizduota stiprioje literatūroje, lengvai pavyksta perkelti į ekraną.

Režisierius A. Puipa priminė, kad tuomet pasaulyje ir Lietuvoje jau buvo pasirodę nemažai kacetinės literatūros, pastatyta filmų. Kalinių gyvenimas lageryje vaizduotas panašiai, radosi pasikartojančių klišių, pavyzdžiui, neapseita be kalinių orkestro, plaukų kirpimo, nuogų moterų, varomų į dujų kamerą, scenų. B. Sruoga, parašęs kūrinį 1945 m., kalbėjo itin originaliai – grotesko forma pateikė autentišką lagerio aprašymą. Mintis apie prarastą Nobelio premiją sapno pavidalu įausta filmo pabaigoje. Vienas kalinys, matydamas į lagerį sugrįžusį, besiartinantį profesorių, ištaria kitiems: „Sako, kad knygą po karo apie lagerį parašė. Bet niekas jos nespausdino. O gaila. Pasaulis daug smagių dalykų apie mus būtų sužinojęs.“

A. Puipos ir R. Gavelio režisuotas Dievų miškas rodytas įvairiuose kino festivaliuose. Režisierius A. Puipa dalijosi įspūdžiais, kaip filmas sutiktas Lietuvos, Amerikos, Pietų Korėjos, Vokietijos ir kitų šalių žiūrovų. Paminėjo paradoksą, kad „ten, kur žmonės nieko nežino apie B. Sruogą, filmas įvertinamas puikiai, o lietuviams žiūrovams į akis žiūrėti sunkiau“. Itin savikritiškais A. Puipos žodžiais, „filmas pagal B. Sruogos kūrinį – režisieriaus versija, galbūt ir ne pati sėkmingiausia“.

Anot A. Puipos, yra daug literatūros kūrinių, prie kurių režisieriams geriau nesiliesti. B. Sruoga pats savaime jau yra milžinas. Samprotavo, kad galbūt teisingai pasielgė rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, testamentu uždraudęs ekranizuoti romaną Altorių šešėly.

A. Puipa jaunam režisieriui, kuris dabar norėtų statyti filmą apie B. Sruogą, patartų filmą pradėti nuo tos scenos, kuria baigiamas kūrinys – patvory guli kalinys B. Sruoga, į lagerį įvažiuoja rusų tankai. Toliau – filmo titrai. Dar toliau reikėtų pasakoti istoriją, kurios B. Sruoga neparašė, – parodyti jo paties gyvenimą pokario Lietuvoje. Į istoriją būtų galima įterpti epizodų iš lagerio tikrovės. A. Puipa linkėtų sukurti ir pastatyti paminklą paskutiniesiems B. Sruogos gyvenimo metams.

Renginio dalyviai, išklausę režisieriaus A. Puipos „mažytę išpažintį“, antrosios filmo režisierės, A. Puipos žmonos Janinos Lapinskaitės liudijimus, pakviesti pasižiūrėti patį filmą.

Vakarėjantys Baibokai nudžiugino maloniu džiazo improvizacijų koncertu. O svetingieji sodybos šeimininkai, išlaikydami senąją  tradiciją, pakvietė, susėdus už bendro stalo, pasivaišinti labai gardžia, baibokiška vakariene.

Rugpjūčio 15 d. aplankyta Sruogų šeimos amžinojo poilsio vieta daugiau nei 400 metų senumo Jasiuliškų kapinaitėse.

Už gyvą, teigiantį gyvenimą Baibokų stebuklą ačiū Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos darbuotojai, renginio iniciatorei ir vedėjai I. Drevinskaitei-Žilinskienei, renginį globojusiai bibliotekos direktorei Vilmantei Vorienei, visiems bibliotekos darbuotojams, nuoširdžiai, svetingai ir šiltai sutikusiems B. Sruogos artimiesiems.

Linkėtume, kad ir kitąmet per Žolinę Baibokai taip darniai sudūgztų suoštų, kad čia širdis pašauktų ir atvestų visus, mylinčius B. Sruogą. 

Neringa Lašaitė-Markevičienė