Įstatymo palaikymo akcija. Organizatorių nuotr.

Artėjant Prezidentės vetuoto Pagalbinio apvaisinimo įstatymo svarstymui Seime, žiniasklaidoje vėl agituojama už tai, kad būtų įteisintas „perteklinių“ embrionų kūrimas ir jų šaldymas. Toks didžiulis suinteresuotumas kyla todėl, kad užšaldytų embrionų reikia Europos bei kitose pasaulio valstybėse augančiai biotechnologijų pramonei – eksperimentams su embrionais, embriono kamieninių ląstelių gamybai.

Prezidentės dekretu siūloma įteisinti valstybės pareigą vystyti embrionų technologijas, o tai įmanoma tik eksperimentuojant su jais. Paradoksalu, bet Prezidentės siūlomose įstatymo pataisose yra detalizuotas lytinių ląstelių ir naujų embrionų panaudojimas bei apskaita, bet kaip būtų saugomi užšaldyti embrionai, neatsakyta. Tokia spraga bado akis žinant, kokia didelė jų paklausa Europos valstybėse.

Eksportuoti šaldytus embrionus iš Lietuvos nėra draudžiama, tačiau priimamo įstatymo kontekste, kalbėdami apie mėgintuvėlyje pradėto embriono statusą, negalime savęs apgaudinėti. Siekiant išsklaidyti kai kurias abejones, verta atsakyti į „Delfi“ portale publikuotą interviu su embriologijos specialybę pasirinkusia Amsterdamo universiteto doktorante Ieva Masliukaite[1].

Kristina Zamarytė-Sakavičienė

Bandydama įrodyti „menkesnį“ embrionų, augančių mėgintuvėlyje, statusą nei augančių gimdoje, doktorantė pateikia argumentą: „Svarbu pabrėžti, kad embriono potencialas tapti žmogumi, išsivystyti į vaiką, yra galimas tik tuomet, kai jis perkeliamas į moters gimdą. Be motinos organizmo, priklausomai nuo terpės, embrionas gali išsivystyti į bet kurį žmogaus audinį, nesudarydamas žmogaus būviui būtinos visumos. Todėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo svarstymo metu privalu apibrėžti embriono moralinį, etinį ir teisinį statusą, būtina atskirti jo būvį prieš implantaciją in vitro (ne moters organizme), in vivo (moters organizme) ir po implantacijos.”

Ne naujiena, kad embrionui, kaip ir bet kuriam kitam žmogui, yra būtina tam tikra aplinka, kad jis galėtų išgyventi ir/ar sveikai vystytis. Štai naujagimį palikę be kitų žmonių priežiūros miške, mes sulauktume panašaus rezultato, kaip ir mėgintuvėlyje sukurto embriono neperkėlę į moters gimdą. Panaši lemtis ištiktų kiekvieną iš mūsų, jeigu be atitinkamos įrangos atsidurtume Mėnulyje. Bet ar tai reiškia, kad paskutinę savo gyvenimo akimirką Mėnulyje mes nebūtume žmonėmis? Ar naujagimis, paliktas gyvybei pavojingoje situacijoje, praranda savo žmogiškumą? Kitais žodžiais, ar nuo tinkamos „terpės“ priklauso žmonių moralinis, etinis ir teisinis statusas?

Mums visiems yra būtina tam tikra „terpė“: deguonis, tinkamas slėgis, temperatūra, maistas, vanduo… O ypač pažeidžiamiems būtinas ir kitų žmonių rūpestis bei pagalba. Žmogaus vystymosi pradžioje (embriono stadijoje) jam yra reikalingas kitas žmogus – jo mama, kurios gimdoje jis tegali vystytis į vėlesnes raidos stadijas. Nė vienas iš mūsų savo gyvenimo pradžioje be mamos gimdos neapsiėjome.

Nepaisant vystymosi eigoje kintančių poreikių, konkretus žmogus nuo embriono stadijos iki paskutinės savo gyvenimo minutės lieka ta pačia žmogiška būtybe. Net ir mėgintuvėlyje (in vitro) pradėtas embrionas yra tas pats žmogus, kuris po perkėlimo į moters organizmą vystosi gimdoje (in vivo), o pasiekęs reikiamą vystymosi etapą, gimsta ir toliau gyvena mūsų visuomenėje. Nėra moraliai pateisinamo pagrindo besivystančio žmogaus statusą diferencijuoti pagal tai, kad keičiasi jo buvimo vieta.

Doktorantė pateikia kelias moralines dilemas, kurios neva parodo, kad embrionai inkubatoriuje turi kitokį statusą, nei jau gimę žmonės. Pvz.: „Įsivaizduokite, kad prieš save matote atvira ugnimi degantį pastatą. Šiame pastate yra embrionų inkubatorius, kuriame auga 40 embrionų. Šalia šio pastato atvira liepsna dega vaikų darželis. Yra žinoma, kad vaikų darželyje tą dieną yra 40 vaikų. Kuriame iš šių dviejų pastatų liepsną gesinsite pirmiausia, jei turimas vandens kiekis yra ribotas. Kodėl?“

Atsakant į šią ir kitas pateiktas (labai panašias) dilemas, galima suformuluoti dar vieną moralinę dilemą:

Įsivaizduokite, kad prieš save matote atvira ugnimi degantį pastatą. Šiame pastate yra penki jums nepažįstami asmenys. Šalia šio pastato atvira liepsna dega jūsų namai, kuriuose yra penki jūsų šeimos nariai – jūsų vaikai, brolis ar sesuo, tėvai. Kuriame iš šių dviejų pastatų liepsną gesinsite pirmiausia, jei turimas vandens kiekis yra ribotas. Kodėl?

Dauguma žmonių pasirinktų pirmiausia gesinti savo namus. Todėl, kad prie savo šeimos narių esame labiau prisirišę, labiau juos mylime (kaip ir jaustume didesnį emocinį ryšį, empatiją darželinukams, nes daug tokių esame matę, juos įsivaizduojame, geriau „pažįstame“). Bet ar mūsų pasirinkimas, kurį pastatą gesinsime, paneigia nepažįstamų žmonių (arba embrionų) žmogiškumą? Ar dėl to jų moralinis statusas pakinta?

O ką darytume, jei turėtumėte galimybę išsaugoti ir nepažįstamuosius? Pvz., rankoje laikytumėte mobilųjį telefoną, kuriuo galėtume prisišaukti pagalbos? Ar kiltų moralinė pareiga šia technologija pasinaudoti?

Kalbėdama apie embrionų šaldymą, doktorantė pripažįsta, kad egzistuoja technologija, kuri leistų pagalbinio apvaisinimo metu nekurti perteklinių embrionų ir jų nenaikinti, t. y. kiaušialąsčių šaldymo technologija. „Kiaušialąsčių šaldymas vietoje embrionų šaldymo yra rekomenduojamas vėžiu sergančioms moterims vaisingumo išsaugojimo tikslais“, – teigia doktorantė.

Kyla klausimas: jeigu kiaušialąsčių šaldymas yra veiksmingas, siekiant išsaugoti vaisingumą, kodėl netinka pagalbinio apvaisinimo metu vietoje embrionų šaldymo? Doktorantės interviu tekste pateiktas toks atsakymas: „Kiaušialąsčių šaldymas negali būti laikomas efektyvesniu nei embrionų šaldymas. Apibendrinant moksliniais įrodymais pagrįstos medicinos duomenis, galima pažymėti, kad klinikinių nėštumų tikimybė, kai panaudojama viena užšaldyta kiaušialąstė, yra nuo 4,5 proc. iki 12,0 proc., o kai panaudojamas vienas užšaldytas embrionas – 21,3 proc.“

Doktorantė nurodo pasenusius, tendencingai parinktus duomenis. Panašiai elgiasi ir senos technologijos taikymu suinteresuotos Lietuvos vaisingumo klinikos, kurios diskusijose dėl pagalbinio apvaisinimo reguliavimo dažnai pasitelkia nesėkmingą Italijos 2004 metų įstatymo pavyzdį. Tačiau jis visiškai netinka 2016 metais, nes pagalbinio apvaisinimo technologijos ypač sparčiai vystosi.

Remiantis pastarųjų metų moksline literatūra, Europos žmogaus reprodukcijos ir embriologijos draugijos duomenimis (lyginant Europos valstybėse įsisteigusių pagalbinio apvaisinimo klinikų rezultatus), šaldytų kiaušialąsčių panaudojimo efektyvumas ne tik kad nenusileidžia šaldytų embrionų panaudojimui, bet netgi jį šiek tiek viršija. 2014 metų pateiktos Embriono apsaugos instituto Maltoje ataskaitos matome, kad kiaušialąsčių panaudojimas pagalbiniam apvaisinimui yra netgi efektyvesnis nei šviežių, atitinkamai 30,77 ir 27,91 proc. Prieš kelis mėnesius buvo paskelbta 1980–2015 m. PubMed (didžiausia pasaulyje biomedicinos mokslo literatūros šaltinių bazė) publikuotų mokslinių straipsnių apie kiaušialąsčių šaldymą apžvalga (Oocyte cryopreservation: where are we now? Human Reproduction Update, Vol.22, No.4 pp. 440–449, 2016). Apžvalgos rezultatuose nurodoma, kad vis plačiau taikant greitąjį šaldymą (vitrifikaciją), jo rezultatai gerėja, o šiuo metu in vitro apvaisinimo metu naudojant kiaušialąsčių šaldymą, nėštumo sėkmės rodiklis yra panašus į tą, kuris gaunamas, naudojant šviežias kiaušialąstes.

Taigi mes rankoje laikome „mobilųjį telefoną“ – technologiją, kurios taikymas leistų padėti nevaisingoms poroms susilaukti vaikų, nenaikinant jų brolių ir seserų. Ar priimdami Pagalbinio apvaisinimo įstatymą turime pareigą ja pasinaudoti?

Ne gandai ar baimės, ne dogmos ar prietarai, bet pats biomedicinos mokslas atskleidė, kada prasideda žmogaus gyvybė, bei sukūrė naują, veiksmingą ir pažangią pagalbinio apvaisinimo technologiją (kiaušialąsčių šaldymą). Ši technologija ne tik saugo moters sveikatą, bet ir leidžia išvengti „perteklinių“ embrionų kūrimo bei šaldymo, dažnai pasibaigiančio jų sunaikinimu. Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, kuris priimamas jau ištobulinus kiaušialąsčių šaldymo technologiją, negali leisti be reikalo kurti daugiau embrionų, nei vienu kartu perkeliama į gimdą – vienintelę tinkamą vietą embrionui augti ir vystytis.

Pabaigoje verta padėkoti doktorantei už atvirumą, nes ji pripažįsta, kad embriologui sunaikinti prasidėjusią žmogus gyvybę „tikrai nėra lengva“. „Mes jaučiame didelę pagarbą kiekvienam embrionui“, – sako ji. Gražus ir kilnus teiginys. Bet ką reiškia „pagarba“, jei tą, kurį gerbi, galima dėti į vystymuisi nepalankią terpę, šaldyti, o pasibaigus „galiojimo terminui“, utilizuoti?

Kristina Zamarytė-Sakavičienė yra Laisvos visuomenės instituto direktorė


[1] http://www.delfi.lt/sveikata/sveikatos-naujienos/palygino-kaip-ta-pati-klausima-sprendzia-anglijoje-ir-olandijoje-atrodome-labai-prastai.d?id=72202022