2015-ųjų rudenį, minint jubiliejinius rašytojo, eseisto Gendručio Morkūno metus, BERNARDINAI.LT, Vilniaus A. Mickevičiaus viešoji biblioteka ir rašytojų klubas surengė G. Morkūno vardo pirmosios esė konkursą. Jau beveik metus „Bernardinai.lt“ skaitytojams pateikiame konkurso dalyvių tekstus, o štai dabar siūlome susipažinti su nugalėtojų tekstais. Jie skelbiami neatsitiktinai, mat rugsėjo mėnesį skelbsime naują, 2016 metų, G. Morkūno vardo pirmosios esė konkursą ir vėl kviesime jame dalyvauti visus, jaučiančius poreikį ir turinčius talentą raštu išsakyti savo nuotaikas.

Priminsime, kad 2015 m. pabaigoje buvo paskelbti 4 nugalėtojai: dvi pirmosios, viena antroji ir viena trečioji vieta. Jau beveik metus „Bernardinai.lt“ skaitytojams pateikiame konkurso dalyvių tekstus, o štai dabar siūlome susipažinti su nugalėtojų tekstais.

Dalijamės antrosios vietos laimėtojos, psichologės, trijų vaikų mamos Jelenos Šalaj esė.

***

skaitymas

Užmigdavau pakaitom: tai su Grainyte, tai su Murakamiu – su abiem buvo vienodai neblogai.

Tas, kuris siunčia man šiuos tekstus, galėtų juos komplektuoti nors su trupučiu vienatvės jiems užrašyti. Bet mano komplektacijoje pridėti trys vaikai ir ne taip jau mažai vaisingų metų priešaky. Nežinau, gerai tai ar blogai. Žinau, kad žmonės gali atsikelti ir pasakyti sau: „Šiandien pasiūsiu languotą suknelę.“ Tą jie ir padaro. Man taip nebūna.

Stengiuosi neturėti dienos, juolab ilgalaikių planų, nes tada vaikai tik ir trukdo padaryti tai: pavalgyti, pamiegoti, paskaityti. Kartais būna taip sunku, kad galvoju tik apie tai, kaip išgyventi šią dieną. Kita vertus, nepamenu, ar kada nors specialiai ieškojau apie ką parašyti: viskas ir taip yra po ranka.

Neabejoju tik tuo, kad tas, kuris šiuos tekstus siunčia, yra vyras. Kad ir kokią lakią vaizduotę turįs, kad ir kaip arti savo moters įvairiais jos gyvenimo etapais buvęs, nors ir pats Murakamis būtų buvęs, jis turbūt nė nepagalvoja, kad  dilema „gimdyti ar rašyti“ visada sprendžiasi vienodai.

Per savo antrąjį nėštumą neparašiau nė žodžio. Matyt, viskas, ką turėjau – nuo maisto iki dvasios – buvo skirta vaikeliui, o ne tekstams išnešioti. Paskui kalbą su motinos pienu perdavinėjau vaikui – rašymui irgi ne kažin kas liko. Įdomu, kad tai, ką vėliau mano vaikai rašydami gyvenimo aprašymus vadins „mother tongue“, yra greičiau jau jų father tongue.

Neperdedu: šiuo metu lietuvių kalbą moku geriau nei gimtąją. Bet net būdami gabūs kalboms ir jautrūs jos niuansams, paprastai kalbėdami užsienio kalba esame tiesmukesni nei šiaip jau. Nepamatuotai atviri ar nejučiom žeidžiantys. Gimtosios kalbos žodžiai turi nepalyginamai daugiau svorio. Gimtąja kalba kalbi taip, lyg tave nuolat stebėtų pulkas giminaičių. Užsienio kalba kalbi taip, tarsi visi tavo artimieji būtų mirę. Lyg būtum našlaitis, nebeturįs ką prarasti.

Girdėjau kai kurias mamas sakant, kad jos pasiilgsta savo vaikų, kol šie miega. Mano atžalų komplektas niekada nemiega tiek, kad mane aplankytų tokie jausmai. Įteikčiau Nobelį moteriai, kuri sugebėtų vaizdžiai perteikti visas motinystės spalvas. Pati esu linkusi matyti gerus dalykus: mano nuotraukos tikrai gražesnės nei mūsų gyvenimas. O šiaip man tik vargais negalais pavyksta derinti motinystę ir darbą. Praktiškai neturiu laiko transformuoti savo vidinio grožio į išorinį.

Iš bet kokių socialinių medijų sužinai, kad pasaulyje yra ankšta. Kas dainuoja, kas kraustosi į namus kaime, kas siuva gražias sukneles ir keliauja. O aš? Žibutes laukuose pakeičia pakalnutės, šias – alyvos ir lubinai. O aš kaip neparašau nieko, taip neparašau. Tada pagalvoju, kad geriau jau tekstas be ašies negu jokio.

Nesakau – būna ir gerų momentų. Kai kelintą kartą nustembu, kad, suliejus berniukų turtingas mūsų su vyru gimines, mums visgi gimė mergaitė. Prieš mirtį senelis, beveik nekalbėjęs, ir nesu tikra, ar mus atpažindavęs, paklausė: „Ar ištekėjai, ar apsigynei, kiek vaikų?“ Kažin kaip supratau, kad tai ir yra svarbiausia. Ištekėjau, apsigyniau, turiu vaikų. Abu mano pirmieji užsimezgė vos po kelių mėnesių nuo mano tėvų mirties. Taip susiejau išeinančius ir ateinančius. Nenuostabu, kad pradėjusi lauktis trečiosios, sunerimau: kas dabar? Bet nieko blogo nenutiko. Mažu iš kieno giminės gali atkeliauti vaikas.

Pastarujų metų gyvenimas švytruoja tarp post-doktorantūros stažuočių paieškos ir internetinės nėštumo skaičiuoklės. Nusišypsau pastebėjusi, kai naršyklėje atveriu tuos puslapius vieną šalia kito. Keista pirkti nėštumo testą tokiame gana dideliame mieste. Pardavėja negalėjo manęs pažinoti, ir vis tiek jaučiuosi atskleidžianti jai kažką labai asmeniško. Pagal gimdymo terminą man būtų priklausę lauktis darnoje su gamta. Vasarą sirpti, nokti ir bręsti, o rudenį – skinti vaisių. Taip ir atsitiko, bet man taip nepatiko. Geriau jausčiausi perėdama šilto sezono pradžioje, kaip ir visi normalūs paukščiai. Rūgpjūtį gerokai prakutę ančių vaikai dydžiu jau nesiskiria nuo mamos, ir kas yra kas gali atskirti nebent iš plaukimo eiliškumo.

Vakar vairuodama garsiai svarsčiau, ar galiu važiuoti keturi plius juosta. Iš galinės sėdynės pareina komentaras, kad mūsų penki kablelis penki. Tas po kablelio – katinas. Būtent su juo paryčiais gulime susiraitę kukliausiomis savo pozomis. Laisvesnių sau leisti negalime, nes ant lovos dar turime mažą kūdikį, lėkštę su pyrago trupiniais ir meilės romaną. Vieną – knygos, kitą – žmogaus pavidalo. Pradeda kukuoti gegutė. Sako, jei tuo metu kišenėje turėsi pinigą, būsi turtinga. Pradėkim nuo to, kad neturiu ant savęs jokio rūbelio, kuriame ta kišenė galėtų būti. Be to, ir taip guliu čia su didžiausiais savo gyvenimo turtais, kurių gausinti kol kas nesinori.

Tvanku ir tylu, be menkiausio vėjelio. Nėra kam nupūsti pagalvotų minčių, ir visos jos lieka ten, kur kilusios. Stovėdama eilėse prie kasų ne kartą mačiau atvertas pirkėjų pinigines, kuriose už permatomų plėvelių būna įdėtos artimųjų nuotraukos. Kai kurie žmonės gali metų metus nešiotis tavo nuotrauką savo piniginėje ar tavo atvaizdą savo širdy. Bet nepadarys nieko, kad parodytų, kaip tave myli. Tokie jau jie yra.

Santuoka nesibaigę santykiai visada turi kažin ką romatiško. O tai, kas išsipildė, visada paženklinta nusivylimo. Taip sako Amos Oz, ir aš jam pritariu. Pati matau: musų žinutės jau seniai be jokių užuolankų (nuvažiuok, paimk, nunešk). Kaip labiau galima pažinti žmogų, kai jau žinai, kad pildamas benziną jis niekada nesinaudoja vienkartinėmis servetėlėmis. O jis žino: priekaštauk nepriekaištavęs, aš visada paliksiu lašelį pieno pakelyje. Kai grįžtam namo po ilgesnės kelionės, vis ką nors prideginam keptuvėje. Tik tada, kai pakvimpa kažkuo netobulu, šie namai ir vėl tampa savi. Juose niekas nepalieka pravirų durų. Moterys čia myli taip, tarsi nežinotų, kad žmonės skiriasi, serga ir miršta. Šių namų vyrai jaustųsi kalti, palikę vaikus ar negalėdami aprūpinti šeimos. Todėl jie nesileidžia į ilgas kalbas apie meilę.