Evgenios Levin nuotrauka

Pirmadienio kelionę į darbą ir atgal lydėjo dvi LRT radijo diskusijų laidos, iš kurių pirmojoje diskutuota, ar pasiteisina dokumentų prašymas parduodant alkoholį, o antroje kalbėta apie dalį rūkančiųjų piktinantį cigarečių pakelių ženklinimą. Tad darbo dieną pradėjau ir užbaigiau klausydamasi apie ne tik priklausomybę, bet ir didelį šurmulį keliančius produktus. Šįkart visgi labiau apsistosiu ties pirmąja diskusija.

„Praėjo dešimt dienų, kai daugumoje parduotuvių perkant alkoholį kasose prašoma parodyti asmens amžių liudijantį dokumentą. Šiandien kalbėsimės, ar šis prekybininkų memorandumas pasiteisino, ar ne“, – temą pristatė „Ryto garsų“ žurnalistas. Oho, galvoju, tepraėjo dešimt dienų, o jau spręsime, ar pasiteisino. Na, bet ką gi, spręskime.

Didžiausią diskusijos dalyvių ir klausytojų pasipiktinimą kėlė jau ne kartą girdėtas argumentas, jog prašyti pensinio amžiaus žmogų parodyti amžių liudijantį dokumentą yra baisiausias pasityčiojimas. Reikalavimas trikdo tiek pačias kasininkes, tiek žmones. Diskusijoje dalyvavusio Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovo Lauryno Vilimo argumentai, kad naujoji tvarka apsunkins alkoholio įsigijimą nepilnamečiams ir priklausomiems asmenims (kurie dažniausiai savo dokumentus būna pragėrę ir pametę), diskusijos dalyvių neįtikino. Kur čia problema, galvoju?

Kalbant apie amžių liudijančio dokumento parodymą prie kasos, tai keista, kodėl šis reikalavimas atrodo toks jau įžeidus ar apsunkinantis, jeigu tinka ir vairuotojo, ir pensininko pažymėjimas, o asmens duomenys niekur nefiksuojami. Panašiai pykti tuomet reikėtų ir perkant traukinio ar autobuso bilietą – kodėl iš manęs reikalauja pensininko pažymėjimo norint gauti nuolaidą? Argi nematyti, kad aš pensinio amžiaus žmogus? O parodyti dokumentą visgi prašoma.

Pati problema šiuo atveju yra prieiga prie klausimo, ar šį ir panašius apribojimus vertiname iš vartotojo, ar iš bendruomeninės perspektyvos. Galima žvelgti į reikalavimą kaip į taisyklę, kurį apsunkina asmeniškai, bet pasitarnauja visuomenės gerovei. (Vėliau dar aptarsim ir pačią priemonę, bet pradžioje pakalbėkime apie principą.) Tokių pavyzdžių galime rasti ne vieną ir ne du. Pavyzdžiui, jau keletą metų galioja draudimas rūkyti kavinių, restoranų ir barų patalpose. Tai piktino ir apsunkino rūkančiąją visuomenės dalį, bet pasitarnavo bendrajam visuomenės gėriui, kad nebūtų kenkiama nerūkančiųjų sveikatai, o jaunos šeimos be rūpesčio galėtų apsilankyti kavinėse. Kitos priemonės skatina žmonių sąmoningumą ar reguliuoja bendrąją tvarką. Tarkime, autobusų juosta gali važiuoti tik visuomeninis transportas arba lengvieji automobiliai, kuriais važiuoja 4 ir daugiau keleivių, ir tuo būdu taupo kurą bei mažina kamščius. Galima vadinti tai diskriminacija arba taisyklėmis bendrajam labui.

Bėda ta, kad abiejose diskusijose dažniau tekdavo išgirsti frazę „aš kaip vartotojas“ negu „mes kaip visuomenė“. Taip, tiesa, kad į vakarinę laidą paskambinęs klausytojas pirkdamas cigaretes susimoka už prekę ir dalis sumos per mokesčius atitenka valstybei. Tiesa, kad jam nemalonu matyti bjaurius vaizdus ant savo pirkinio pakelio. Tačiau tiesa ir tai, jog jis perka prekę, kurią visuomenė yra įvardijusi kaip žalingą, sukeliančią priklausomybę ir sunkius sveikatos sutrikimus. Todėl visuomenė ir jai atstovaujančios institucijos gali imtis vartojimą mažinančių priemonių, net jei tos priemonės nemalonios daliai visuomenės narių. O visuomenės nariai gali pakęsti kai kurias nemalonias taisykles dėl bendrojo gėrio.

Iš visos ligšiolinės kalbos gali pasirodyti, kad ginu naująją prekybininkų sugalvotą tvarką. Tačiau iš tiesų labiau nerimą kelia principinis visuomenės požiūris į problemą ir atskirų interesų grupių elgesys.

Kai neblaivus vairuotojas kelyje užmuša jauną tėvą ir užsimuša pats, arba kai alkoholikas kaime užmuša porą senolių, gedi ir piktinasi visi. Klausiame, ką daryti, ko imtis, kaip pakilti iš alkoholio liūno. Tačiau ar esame pasiruošę patys bent iš dalies prisidėti prie problemos sprendimo? Šiandien paprašė perkant alkoholį parodyti dokumentą, rytoj galbūt lieps eiti pirkti alkoholinių gėrimų į specializuotas parduotuves (kuo, deja, abejoju, nors toks įstatymo projektas artimiausiu metu bus svarstomas Seime). Ar dėl bendrojo gėrio, kad ir kokios priemonės būtų pritaikytos, būsime pasiryžę paaukoti dalį savo patogumo? Iš dabartinių diskusijų radijuje atrodo, kad iki to dar nesame priaugę.

Tas pat liečia ir pačius prekybininkus. Jų socialinė atsakomybė ir idealistinis troškimas mažinti nepilnamečių alkoholio vartojimą būtų labai greitai ir veiksmingai patikrintas, jeigu valdžia nuspręstų prekybą alkoholiu perkelti į specializuotas parduotuves. Ar tik neprasidėtų tuomet argumentai, kad mes tokie sąmoningi, jog jau prieš kurį laiką pradėjome reikalauti parodyti asmens amžių liudijantį dokumentą, todėl perkelti alkoholį į specializuotas parduotuves visai nebūtina, tai perteklinė priemonė etc. Galbūt susirūpinimas alkoholizmo problema išgaruotų greitai kaip rytmečio rasa.

O žmonių pasitikėjimą vienų ar kitų interesų grupių pasiūlytomis priemonėmis griauna visiškas tų grupių negebėjimas bendradarbiauti alkoholio kontrolės srityje. Pozicija neparems opozicijos pasiūlymų ir atvirkščiai. Pilietinės iniciatyvos „Už blaivią“ įstatymo projektas vargiai susilauks sėkmės Seime ne dėl paties projekto turinio, o todėl, kad parašų rinkimą rėmė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Turbūt dėl tos pačios priežasties jokio palaikančio žodžio už minėtą iniciatyvą neištarė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, lygiagrečiai pradėjusi savo kampaniją „Už saugią Lietuvą“, kurioje taip rūpinasi dėl piktnaudžiavimo alkoholiu šalyje. Dabar prekybininkai išstojo į priekį su savo memorandumu. Natūralu, kad visi panašūs judesiai pakvimpa politinių dividendų kaupimu ir netiesioginiu verslo interesų gynimu, todėl žmonės juos vertina skeptiškai. Visi šie pavyzdžiai rodo, jog alkoholizmo problema vis dar nevertinama tiek rimtai, kad būtų sėdama prie bendro stalo ir ieškoma bendrų sprendimų, kad būtų priimti racionaliausi pasiūlymai, net jeigu juos pateikė kažkas kitas. Kai taip bus, galbūt ir visuomenė lanksčiau priims įvedamas priemones ir ribojimus.