2015-ųjų rudenį, minint jubiliejinius rašytojo, eseisto Gendručio Morkūno metus, BERNARDINAI.LT, Vilniaus A. Mickevičiaus viešoji biblioteka ir rašytojų klubas surengė G. Morkūno vardo pirmosios esė konkursą. Jau beveik metus „Bernardinai.lt“ skaitytojams pateikiame konkurso dalyvių tekstus, o štai dabar siūlome susipažinti su nugalėtojų tekstais. Jie skelbiami neatsitiktinai, mat rugsėjo mėnesį skelbsime naują, 2016 metų, G. Morkūno vardo pirmosios esė konkursą ir vėl kviesime jame dalyvauti visus, jaučiančius poreikį ir turinčius talentą raštu išsakyti savo nuotaikas.

Priminsime, kad 2015 m. pabaigoje buvo paskelbti 4 nugalėtojai: dvi pirmosios, viena antroji ir viena trečioji vieta. Jau beveik metus „Bernardinai.lt“ skaitytojams pateikiame konkurso dalyvių tekstus, o štai dabar siūlome susipažinti su nugalėtojų tekstais.

Kaip žinoma, buvo paskelbtos DVI PIRMOSIOS vietos, tad skelbiame dabar vienos iš jų, Telšiuose gyvenančios IT specialistės, Rūtos Norkūtės esė.

akys

***

Ant lentos kabo vaikų nuotraukos. Klasėje sėdi paniurę paaugliai.

– Ar žinote, kas čia? – klausia mokyklos psichologė.

Kvailas klausimas, kam reikia kalbėti apie kažin kokius vaikus.

– Tai jūsų vaikystės nuotraukos. Nuostabu, jog visi jose šypsotės! Matyt, džiaugėtės kas nauja mašinyte, kas lėle, kas kamuoliu, kas ledų porcija ar didžiavotės pirmąkart įlipę į medį. Žvelgiu į jus dabar ir nematau nė trupinėlio anų dienų džiaugsmo. Galbūt galėtumėt kiekvienas pagalvoti ir prisiminti dieną, kuomet įvyko tas pokytis? Ar žinote, kas nutiko?.. Nagi, kas pirmas norėtų pasipasakoti?

Tai epizodas iš mano mėgstamo ispaniško serialo. Dažnai jį prisimenu. Neretai pavartau ir savo vaikystės nuotraukas – visose jose šypsausi kaip tie vaikai. Vienoje stoviu su broliu prie uogas jau pribrandinusio raudonųjų serbentų krūmo, prisimerkusi žiūriu į saulę. Kitoje aš – mažoji panelė: su mamos karoliais, dovanotu dideliu rožiniu žiedu ant piršto ir baltu kaspinu plaukuose. Dar kitoje – irgi puošni, matyt, gimtadienyje, šiek tiek šokoladinėmis lūpomis...

Kai kuriais savo vaikystės „pasiekimais“ stebiuosi iki šiol. Pamenu, netoli mūsų namo, kalno papėdėje, stovėjo nežinia kieno būdelė. Na, toks neišvaizdus medinis pastatėlis. Vis dėlto mums, vaikams, jis kėlė įvairiausių fantazijų. Tikėjome, jog būdelėje gyvena vaiduokliai. Na, arba žmonės, verdantys samagoną (taip taip, perskaitėte teisingai, būdami septynmečiai mes jau mokėjome TOKIŲ žodžių!). Tuomet kilo išganinga mintis nebespėlioti ir iš tikrųjų pasižiūrėti, kas gi toje paslaptingoje trobelėje gyvena. Kaimynas Rokas pasigyrė žinąs, kur jo tėtis laiko įrankius: laužtuvus, atsuktuvus, plaktukus, vinis, žodžiu, visa, ko tik gali prireikti mūsų didžiajai misijai.

Rokas nemelavo: netrukus žolėje išrikiavo visą garaže rastą arsenalą. Nusprendėme pradėti lupti lentas – sekėsi stebėtinai gerai, iš trobelės sienos traukėme lentą po lentos. Įdomumo dėlei ištraukdavome ir vieną kitą vinį, pastuksendavome plaktuku. Kai tik išardėme pakankamą kiekį lentų, kad galėtume įlįsti vidun, taip ir padarėme. Vaiduoklių neaptikome (jie, matyt, spėjo pabėgti), užtat ant seno medinio stalo stovėjo katilas, jame – taukai. Iškart patvirtinome savo versiją dėl samagono! Katilą su taukais sviedėme kuo toliau, jausdamiesi labai pilietiški (nes mama ir tėtis sakė, kad virti samagoną yra blogai). Patenkinti smalsumą mums neužteko – tęsėme ardymo darbus ir po keleto dienų trobelė nebeturėjo vienos sienos.

Iki šiol stebiuosi, kaip Roko tėtis nepasigedo savo įrankių, o mūsų visų tėvai – nežinia kur visai dienai prapuolančių vaikų. Kad ir kaip būtų, laikas bėgo, o barti negavome. Jau manėme, kad viskas taip ir pasibaigs, kai vieną dieną prie trobelės sustojo automobilis ir iš jo išlipo vyriškis. Apžiūrėjęs trobelę, jis priėjo prie mūsų (tuo metu žaidėme pievoje) ir paklausė, gal mes žinome, kas ją išlaužė. Nekaltais veideliais ir nė kiek nesutrikę atsakėme, jog nežinome. Vyras, atrodė, tuo nesuabejojo – išvažiavo ir daugiau niekada jo nematėme.

Žiemą buvo be galo smagu važiuoti rogėmis nuo kalniuko ir įlėkti į trobelę pro tą išgriautą jos sieną. Ekstremalių pojūčių buvo sočiai.

Visai netoli pusseserių namų yra rusų kapinės. Dar vienas žadinantis vaizduotę objektas: be jokios abejonės, palaidotieji nuolat vaikštinėja po teritoriją ar sklando aplink. Kalnas, besiremiantis į tas kapines, buvo mėgstama mūsų žaidimų vieta: konstravome spąstus nežinia kam ir paskui tikrinome, ar to kažko įkliūta. Jei kartais kokia kapinių pabaisa eitų pro šalį ir užkliūtų už mūsų žemai pririštos virvutės, signalas nukeliautų iki šakos, prie kurios pritvirtintas butelis vandens ir tuomet... atspėjote – įsibrovėlis gautų šaltą dušą. Tiesiog genialu!

Kai spąstus rengti ir prižiūrėti kiek pabodo, ir, matyt, pasijutome alkani, sugalvojome patys pasigaminti valgyti. Turbūt visais laikais buvo išmanių šešiamečių, gebančių susitepti sumuštinį ar net nuveikti ką daugiau (pavyzdžiui, užsisakyti picą), o jūs dabar suraskite tokius „akmens amžiaus“ vaikus, kokie buvome mes! Nusprendėme lauže išsikepti bulvių. Laužavietei nebuvo idealesnės vietos nei tas mūsų stebuklingas kapinių kalnas. Greitai nubėgome į pusseserių namus ir pasiėmėme keletą bulvių, laikraščių, malkų, degtukų. Laužą kurti pasirodė sunkiau, nei įsivaizdavome – ugnis vis geso, surydama jai „maitinamus“ laikraščius. Bulvių odelės tik vos sušilo, buvo aišku, jog tikrai neiškepė, kad būtų galima valgyti. Vis dėlto toliau bandėme, dangstėme savo mažytį lauželį nuo vėjo. Dūmų atsirado vis daugiau, tik stabiliai degančios ugnies vis nebuvo.

Staiga iš priešais stovinčio namo išbėgo paklaikusi moteriškė, ėmė rėkti: „Vaikai, kalną sudeginsit!!!“ Išsigandome, ir visai ne paties fakto, kad kalnas galėtų sudegti (stebuklingi kalnai nedega), o to, kad toji moteris papasakos viską tėvams. Puolėme bėgti ir pabėgome, niekas mūsų, ačiū Dievui, nesivijo.

Galėčiau pasakoti ir pasakoti: kaip kaime vogėme iš senelio dirbtuvių įrankius ir statėme palapinę, purvo sklidiname griovyje tikėjome esant palaidotą kareivį, o namo pamatuose – miegančią kiaulę. Galėčiau pasakoti ir apie pirmąsias mus pasiekusias technologijas: elektroninius gyvūnėlius. Ech, kaip mes jais rūpinomės: maitinome, treniravome, vedėme į tualetą ir, kai susirgdavo, pas daktarą. Be abejo, būdavo akimirkų, kai užsižaidę kamuoliu rasdavome ant ekranėlio mirksintį kryžių ar sparnais plakantį angelą – reikšdavo, kad gyvūnėlis mirė. Tai prilygdavo pasaulio pabaigai, verkdavome, o po keliolikos minučių jau spaudydavome mygtukus, kad „gimtų“ naujas augintinis.

Studijuojant Ukrainoje dėstytojas parodė labai įdomaus formato filmą „Gimę Sovietų Sąjungoje“. Nuo 1991–ųjų kas septynerius metus filmuojami vaikai, kurie gimė Sovietų Sajungoje, o žiūrovai gali stebėti pokyčius. Šiame filme rodomi ir du lietuviai.

Filmas labai jaudinantis. Štai septynmečiai dvyniai Stasas ir Denisas – neišskiriami draugai. Bendrauja, juokiasi, kartu žaidžia ir dalijasi arbūzą. Stasas užaugęs norėtų būti statybininku, o Denisas – dulkių siurbliu (!). Keturiolikos sulaukę dvyniai jau žino, kas yra pavojai, muštynės. Dvidešimt vienerių Stasas dirba padavėju, Denisas – jūrininku. O štai dvidešimt aštuonerių dvyniai beveik nebendrauja, dėl visko nesutaria. Tiek Stasas, tiek Denisas nusivylę meile. Denisas rėkia ant mamos.

Jei būtų galima septynmečius Stasą ir Denisą magiškai paimti ir supažindinti su dvidešimt aštuonerių Stasu bei Denisu, jie turbūt nerastų nieko bendro. Stasas vyresnysis Stasui jaunesniajam paaiškintų, jog statybininku ne taip lengva tapti. Denisas vyresnysis satyriškai pasijuoktų iš Deniso jaunesniojo noro užaugus būti dulkių siurbliu. Dar Stasas ir Denisas vyresnieji jaunesniesiems įrodytų, jog draugystė visą gyvenimą negalima, kad meilės kaip pasakose nebūna. Ir kad mama tam tikram laikui atėjus nustoja buvusi autoritetas.

Vaikystė buvo kupina mažų kasdienybės stebuklų. Bet žinote ką? Jų pilnas visas gyvenimas. Net ir niūriausias suaugėlis rugpjūčio vakarais turėtų pakelti akis į dangų ir pagarbinti žvaigždžių magiją. Rudenį surinkti spalvingiausią lapų puokštę, pintinę baravykų ar gražuolių spanguolių. Žiemą pasileisti slidėmis nuo kalno, o paskui su draugais virti karštą vyną. Pavasarį iškvėpinti namus alyvomis ir jazminais, pasodinti medį ir žiūrėti, kaip jis auga; peršokti visas balas, pasitaikiusias kelyje.

Ištraukiu vieną savo vaikystės nuotrauką iš albumo, įdedu į rėmelį ir pastatau matomiausioje vietoje. Į mane žvelgia didelės, žibančios akys. Pažadu joms, kad stebuklai dar nesibaigė.