Ištrauka iš „Amoris Laetitia“ – popiežiaus Pranciškaus dokumento apie meilę šeimoje. Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai.

Pats Dievas sukūrė lytiškumą, kuris yra nuostabi dovana jo kūriniams. Kai ją puoselėjame ir rūpinamės, kad ji netaptų nekontroliuojama, užkertame kelią „autentiškos vertybės nuskurdimui“.

Šventasis Jonas Paulius II atmetė mintį, jog Bažnyčios mokymas skatina „neigti žmogaus lyties vertę“ ar tiesiog ją pakęsti „dėl dauginimosi poreikio“. Sutuoktinių seksualinis poreikis nėra niekintinas dalykas, ir „jokiu būdu neverčiama tuo poreikiu suabejoti“.

Tiems, kurie baiminasi, kad aistrų ir lytiškumo ugdymu kenkiama lytinės meilės spontaniškumui, šventasis Jonas Paulius II atsakė, jog žmogus „pašauktas į pilnatvišką ir brandų santykių spontaniškumą“, o pastarasis „yra laipsniško savo širdies paskatų įžvelgimo vaisius“. Tai – įgyjamas dalykas, nes kiekvienas žmogus „turi ištvermingai ir nuosekliai mokytis, ką reiškia kūnas“.

Lytiškumas nėra priemonė pasitenkinti ar pasimėgauti malonumu, tai tarpasmeninė kalba, kai į kitą žiūrima kaip į turintį šventą ir neliečiamą vertę. Šitaip „žmogaus širdis tampa, taip sakant, kito spontaniškumo dalininke“.

Šiame kontekste erotiškumas aikštėn iškyla kaip žmogaus lytiškumo savita apraiška. Jame galima atrasti „jungtuvinę kūno reikšmę ir autentišką dovanos kilnumą“. Savo katechezėse apie žmogaus kūno teologiją šventasis Jonas Paulius II mokė, kad lytinis kūniškumas yra „ne tik vaisingumo ir dauginimosi versmė“, bet ir „geba išreikšti meilę – meilę, kurioje žmogus – asmuo tampa dovana“.

Sveikas erotiškumas, nors ir artimai susijęs su malonumo paieška, reiškia nuostabą ir todėl gali akstinus humanizuoti.

Todėl meilės erotinis matmuo laikytinas ne leista blogybe ar našta dėl šeimos gėrio, bet Dievo dovana, pagražinančia sutuoktinių susitikimą. Aistra, sutaurinta meilės, kuri gerbia kito kilnumą, tampa „pilnatvišku ir skaidriausiu meilės patvirtinimu“, parodydama mums, kokiems nuostabiems dalykams pajėgi žmogaus širdis, ir per akimirką leisdama „pajusti, kad žmogaus egzistencija yra vykusi ir sėkminga“.

Smurtas ir manipuliacija

Šio teigiamo požiūrio į lytiškumą kontekste temą pravartu aptarti visapusiškai ir vadovaujantis sveiku realizmu. Juk negalime ignoruoti, kad lytiškumas dažnai taip nuasmeninamas ir susargdinamas, kad „vis dažniau tampa įrankiu ar proga įsitvirtinti ir savanaudiškai patenkinti asmeninius geismus bei instinktus“.

Šiais laikais kyla didelis pavojus, kad lytiškumą užvaldys nuodinga „panaudok ir išmesk“ dvasia. Kito kūnu dažnai manipuliuojama kaip daiktu, turimu tol, kol jis teikia pasitenkinimą, ir išmetamu, kai netenka patrauklumo. Argi galima ignoruoti ar nutylėti nuolatines dominavimo, arogancijos, piktnaudžiavimo, iškrypimo ir seksualinio smurto formas, kurios yra lytiškumo reikšmės iškraipymo rezultatas ir kito kilnumą bei pašaukimą mylėti palaidoja po neaiškios saviieškos sluoksniu?

Pravartu priminti, kad ir santuokoje lytiškumas gali tapti kančių ir manipuliavimo šaltiniu. Todėl turime aiškiai iš naujo patvirtinti, jog „santuokinis aktas, primetamas sutuoktiniui neatsižvelgiant į jo būklę ir teisėtus troškimus, nėra tikras meilės aktas ir todėl prieštarauja teisingos moralinės tvarkos santykių tarp sutuoktinių srityje reikalavimui“.

Sutuoktinių lytinio susijungimo aktai atitinka Dievo panorėtą lytiškumo prigimtį tada, kai atliekami „žmogui išties deramu būdu“ . Todėl šventasis Paulius ragino: „Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu“ (1 Tes 4, 6). Nors ir rašė epochoje, kai vyravo patriarchalinė kultūra, kurioje moteris laikyta visiškai pavaldžia vyrui, jis vis dėlto mokė, kad lytiškumas turi būti sutuoktinių aptariamas: numatė galimybę susilaikyti nuo lytinių santykių tam tikrą laikotarpį, tačiau jie dėl to turi būti „susitarę“ (1 Kor 7, 5).

Šventasis Jonas Paulius II labai subtiliai įspėjo sakydamas, kad vyrui ir moteriai „gresia nepasotinamumas“. Tai reiškia, jog jie pašaukti vis intensyviau vienytis, tačiau kyla pavojus siekti panaikinti skirtumus ir neišvengiamą atstumą tarp jųdviejų. Mat kiekvienas turi savo nepakartojamą kilnumą. Kai brangi abipusė priklausomybė virsta valdymu, „tarpasmeninių santykių bendrystės struktūra iš esmės pakinta“. Valdymo logika tokia, kad tas, kas valdo, galiausiai paneigia savo kilnumą ir galop nustoja „subjektyviai tapatintis su savo kūnu“, nes atima iš jo bet kokią reikšmę. Gyvena seksu bėgdamas nuo savęs paties ir atsižadėdamas susivienijimo grožio.

Svarbu aiškiai atmesti bet kurią seksualinio paklusnumo formą. Todėl pravartu vengti netinkamai aiškinti Laiško efeziečiams tekstą, kur reikalaujama: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams“ (Ef 5, 22). Šventasis Paulius čia vartoja anai epochai būdingas kultūrines sąvokas, tačiau mes turėtume perimti ne tą kultūrinį drabužį, bet apreikštą žinią, kuri pagrindžia visą šią ištrauką. Laikykimės šventojo Jono Pauliaus II išmintingo aiškinimo: „Meilė nesuderinama su jokiu klusnumu, numatančiu moteriai vyro tarnaitės ar vergės vaidmenį . Bendruomenė arba susivienijimas, kurie turi būti santuokos motyvas, tikrove tampa per abipusį dovanojimąsi, kuris yra paklusimas vienas kitam“. Todėl taip sakoma, kad „vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus“ (Ef 5, 28). Iš tikrųjų šiame bibliniame tekste kviečiama įveikti patogų individualizmą, kad būtų galima gyventi atsigręžus į kitus: kad gyventume „paklusdami vieni kitiems“ (Ef 5, 21).

Tarp sutuoktinių tas abipusis „paklusimas“ įgyja ypatingą reikšmę ir suprantamas kaip laisvai pasirinkta abipusė priklausomybė su visomis ištikimybės, pagarbos ir rūpinimosi savybėmis.

Lytiškumas neatsiejamas nuo tarnavimo tokiai santuokinei draugystei, nes skirtas tam, kad kitas pilnatviškai gyventų.

Vis dėlto iškraipytų lytiškumo ir erotiškumo atmetimas neturėtų skatinti jų niekinti ar apleisti. Santuokos idealo nevalia įsivaizduoti vien kaip dosnaus ir pasiaukojamo dovanojimosi, kai kiekvienas išsižada visų asmeninių poreikių ir rūpinasi tik kito gerove be jokio pasitenkinimo.

Atminkime, tikra meilė moka ir priimti iš kito, geba pripažinti savo pažeidžiamumą bei poreikius, neatsisako su nuoširdžiu ir laimingu dėkingumu priimti meilės kūniškos raiškos glamone, apkabinimu, bučiniu ir lytiniu susivienijimu.

Benediktas XVI šiuo atžvilgiu aiškiai pareiškė: „Kai žmogus nori būti tik dvasia ir trokšta atsisakyti savo kūno, tarsi kokio vien gyvūniško paveldo, savo kilnumo netenka ir dvasia, ir kūnas“. Dėl šios priežasties „žmogus negali gyventi ir vien pasiaukojančiąja, nusileidžiančiąja meile. Jis negali visada tik dovanoti, jis turi ir gauti. Kas nori dovanoti meilę, turi pats ją gauti kaip dovaną“.

Šitai verčia niekuomet neužmiršti, jog žmogaus pusiausvyra trapi, kad visada išlieka kas nors, ką reikia sužmoginti, ir kad bet kurią akimirką tai gali iš naujo „nutrūkti nuo grandinės“ bei atgauti savo primityvią ir savanaudišką tendenciją.  

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ Nr. 5 (431) 2016 m. gegužė