skaitymas

Tenka dažnai išgirsti, kad trūksta knygų paaugliams, kad sunku atskirti ir aiškiai nubrėžti ribas, kada tai vaikų, o kada – paauglių knyga, ir apskritai paauglystė kiekvieną ištinka skirtingu laiku, susiduriama su skirtingais iššūkiais ir problemomis. Paauglius, kaip ir visus, beje, domina skirtingos temos. Tad džiugu, jog rugsėjis pažeria gausią šūsnį naujų knygų paaugliams – aštuonias iš jų čia jums noriu pristatyti.

P.S. Čia pristatomos knygos skirtos 11-18 metų paaugliams

B. Peers. Viljamas Ventonas. Luridijaus vagis/ vertė J. Nepaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2016. 240 p.

Ši knyga 2016 m. buvo pripažinta geriausia vaikų knyga Norvegijoje. Jau pati knygos pradžia itin paslaptinga: Viljamo šeima turėjo „pradingti nuo žemės paviršiaus“ ir tapti nematoma, todėl apsigyvena Norvegijoje, pasivadina kita pavarde ir bando gyventi įprastą gyvenimą, ir visa tai kažkaip susiję su prieš 8 metus dingusiu seneliu. Tačiau kažin ar tai įmanoma, nes Viljamas iš savo dingusio senelio paveldėjo gebėjimą... šifruoti kodus. Ir šį savo talentą, kad ir labai prašytas tėvų to nedemonstruoti, jis ima ir netikėtai atskleidžia visam pasauliui vienoje parodoje iššifruodamas „Neįmanomą“ (tai toks kodas, kurio niekas jau daug laiko nesugeba iššifruoti), tai nulemia visą tolesnių įvykių grandinę: namų sprogimą, Viljamo atskyrimą nuo tėvų ir patekimą į slaptą institutą, kuris tyrinėja... dirbtinį intelektą ir bando atrasti paslaptingąjį luridijaus metalą.

Knyga fantastinė, tačiau parašyta labai įtaigiai ir įdomiai, pasakojimas įtraukiantis, daug netikėtų posūkių. Tikrai gera knyga kaip fantastinė (o fantastikos, turiu prisipažinti, nemėgstu).

R. Fitzgerald. Emilė Sparks ir ne itin nusisekusi draugystė/ vertė E. Kmitaitė. – Vilnius: Alma littera, 2016. 314 p.

Na, šią knygą, manau, mielai perskaitys ir pradinukai – gal labiau pradinukės. Pamėgusios „Prietrankos dienoraščio“ tipo knygas. Tiesa, ši kiek kitokia. Manau, kad knyga apie Emilę Sparks vis dėlto vertingesnė už visus nevykėlius ir prietrankas. O ir pati istorija, manau, gali būti aktuali: į šeštokų klasę ateina naujokė, dėl kurios dėmesio pradeda varžytis dvi mergaitės – pati Emilė (pagrindinė knygos veikėja) ir Siuzana. Tačiau šiose varžytuvėse atsiveria apskritai vaikų kasdienybė. Veriasi paprasta tiesa apie tai, kad melo kojos trumpos, arba, kad jei norime tik kažkam patikti, tada kurioje vietoje atsiduria mūsų savigarba.

Be to, knyga dar ir juokinga, nes Emilės šeima kiek skiriasi nuo įprastų šeimų. Dar daug klasės ir mokyklos nutikimų, smagių, vaikiškų pamąstymų ir daug daug painiavos. Kaip seksis Emilei viską atpainioti?

N. Yoon. Viskas, viskas/ vertė V. Traškevičiūtė. – Vilnius: Gelmės, 2016. 288 p.

Tai penktoji „Gelmių“ leidžiamos serijos jaunimui „Paribio istorijos“ knyga. Kaip žinia, šios serijos knygų veikėjai būna atsidūrę ties riba: gyvenimo ir mirties, vienatvės ir bendrystės, ligos ir išgijimo, meilės ir atstūmimo...

Pagrindinė šios knygos veikėja Madlina serga ypatinga liga – alergija išoriniam pasauliui (toks sindromas iš tiesų egzistuoja, tai neišgalvota), tad jos mama (tėtis ir brolis yra žuvę) saugo savo vienintelę dukrą nuo pasaulio – Madlina gyvena sterilioje baltoje aplinkoje, kur viskas dezinfekuojama, jai negalima eiti į lauką, su niekuo susitikti (vienintelis ją lanko architektūros dėstytojas). Tiesa, pasaulį ji šiek tiek pažįsta – iš skaitomų knygų (kurios ją pasiekia dezinfekuotos ir įvilktos į sterilius plastikinius aplankus). Madlinai sukanka aštuoniolika ir tuo metu kaip tik atsikrausto nauji kaimynai. Stebėdama jų gyvenimą, Madlina atkreipia dėmesį į šios šeimos sūnų, jauną vaikiną, su kuriuo pamažu užmezga ryšį: iš pradžių internetinį, paskui ir gyvą. Istorija išsivysto iki tiek, kad Madlina ima abejoti, ar iš vis serga, ji pabėga iš namų, patiria pirmąją meilę, vėliau – mikroinsultą... Kelias iki tikrosios tiesos apie Madlinos ligą ilgas ir painus. Be to, kaip reiks ištverti skaudžiai sužeidusią pirmąją meilę, ar verta dėl jos kovoti?

Gal pati istorija skamba ir kiek banalokai, tačiau „surijau“ ją vienu ypu. Man patiko, užkabino, nenusaldino.

J. Meres. Normo pasaulis 2. Atsargiai! Gali suerzinti/ vertė K. Kazijevaitė-Astratovienė. – Vilnius: Tyto Alba, 2016. 279 p.

O čia jau knyga berniukams. Tai a la nevykėlio tipo knyga, tokia, kokias vis labiau pamėgsta 10-12 metų vaikai-jaunebevaikai. Tokiose knygose pasakojama apie šiuolaikinio vaiko gyvenimą be kaukės, be nesuprantamų žodžių, be „aukštų materijų“ – apie tą kasdienybę, kurią jie patiria ir apie kurią sukasi jų didžiausios problemos: namai, draugai, mokykla, santykiai su suaugusiaisiais, ribų išbandymas.

Pagrindinis knygos veikėjas vėl įsisuka į nuotykius ir slaptus sandėrius, nes jam jau atsibodo, kad visiems aplinkui sekasi, visi gauna ką nori, tik ne jis. Nuobodžiaudamas Normas bando sugalvoti, kaip padaryti, kad jo gyvenimas nebebūtų sumautas. Reikia naujo mobiliojo telefono.

Tik kaip jį gauti? Patikėkit, Normas turi planą.

J. Frey. Laisvės akligatvis/ vertė R. Brastavičienė. – Vilnius: Gelmės, 2016. 160 p.

Tai dar viena „Paribio“ serijos jaunimui knyga. Šios knygos autorė – viena žymiausių šiuolaikinių vokiečių rašytojų, parašiusi per 50 knygų, iš kurių nemaža dalis išversta į kitas kalbas. Šis pasakojimas – apie gatvės vaiką. Mergaitę.

Keturiolikmetė Sofija, nemylima ir niekam nereikalinga, atsiduria ant bedugnės krašto: jos kasdienybė – kova su alkiu, šalčiu, vienatve. Negalėdama ilgiau tverti motinos abejingumo ir nuolat patėvio mušama, pabėga iš namų, meta mokyklą, gyvena gatvėje. Dienų dienom kaulija išmaldos, galiausiai ima vagiliauti, kad išgyventų ir numalšintų alkį. Sofija sutinka nemažai likimo draugų, patiria smurto ir patyčių, sužino, kaip pardavinėti savo kūną.

Vis dėlto vieną dieną atsiranda žmogus, kuris apverčia jos gyvenimą.

T. del Rio. Vorenas Tryliktasis ir visaregė akis/ vertė G. Auškalnis. – Vilnius: Alma littera, 2016. 224 p.

Ši knyga visų pirma išsiskiria savo vizualika – išties įdomios iliustracijos, šaržai, galima sakyti, komiksų tipo piešiniai, kuriuose itin subtiliai pavaizduotas pagrindinis knygos veikėjas Vorenas Tryliktasis – atgrasus berniukas su didele širdimi.

Vorenas su savo dėde ir jo žmona gyvena nustekentame viešbutyje, kuriame jau seniai neužklysta joks turistas. Tačiau vieną dieną apsilanko keistas keliautojas ir tai vėl iš naujo atgaivina legendą apie šiame viešbutyje-rūmuose paslėptą lobį, vadinamą visarege akimi. Pamažu aiškėja, kad dėdės žmona yra ragana, o viešbutyje šmirinėja ne tik paslaptys, bet ir neaiškūs sutvėrimai. Ar iš tiesų lobis egzistuoja?

Taigi, šioje knygoje rasite daug kodų, mįslių, beprotiškų išradimų. Smagus formatas, netikėta atomazga.

U. Kaunaitė. Laiškai Elzei. – Vilnius: Alma littera, 2016. 176 p.

Tai pirmoji Unės knyga, kurią skaitau aš. Bet apskritai pačiai Unei – jau trečioji. Šįkart skirta paaugliams ir itin sudėtingai šių dienų temai – patyčioms. Sutinku, kad tai populiari tema, ir galima nuslysti arba į moralizavimą, arba į perdėtą šlykštumą. Tačiau Unei, man regis, pavyko išbalansuoti tarp šių dviejų kraštutinumų ir aktualiai, žaismingai, nenuobodžiai papasakoti, apie tai, kuo gyvena aštuntokai, kokių sulaužytų gyvenimų jau esama (emigracija, nepilna šeima, mokytojų ir psichologų negebėjimas bendrauti su konfliktiškais vaikais, slapti vaikų suokalbiai ir susitarimai, muštynės bei t.t...).

Knygos herojai labai skirtingi – tai šmaikšti, bet atsakinga Gabija, niekieno nemėgiamas Albinas, peštukas bei nusikaltėlio karjeros laipteliais lipantis Šarūnas... Visi jie ištroškę laisvės, bendrystės, pripažinimo, tačiau – kokia kaina? Knygos jungtimi tampa herojų rašomi laiškai tokiai Elzei. Ne tai pačiai. Ir dėl skirtingų priežasčių – kaip tai padės jiems suprasti save, nepaslysti sudėtinguose pasirinkimuose, kaip tai keis jų gyvenimus?

Tai viena tų knygų, nuo kurios negalėjau atsiplėšti neperskaičiusi iki galo. Iki paskutinio sakinio. Paskutinio taško. Priverčianti susimąstyti, parašyta labai empatiškai (nugarėlėje Unė prisipažįsta, kad ir pačiai teko patirti patyčių...), tačiau tuo pačiu žaismingai, atsakingai, bet ne didaktiškai.

M. Gabrielson ir A. de Moussac. LookBook. Stiliaus knyga/ vertė D. Pleskevičienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2016. 224 p.

Šiais laikais netrūksta įvairiausių žurnalų ir patarimų mados bei stiliaus klausimais. Ne paslaptis, paauglėms ir jaunoms merginoms rūpi suprasti bei pažinti, kas joms tinka, yra stilinga ir kaip apskritai susikurti savo stilių. Todėl smagu, kad atsiranda ir solidžių leidinių, knygų, kuriose bandoma ne tik pasakyti kas šį sezoną madinga, bet ir apskritai padėti suvokti, kas yra mada, kaip ji keitėsi ir keičiasi ir ką apskritai reiškia žodžių junginys „turėti savo stilių“.

Man teko skaityti A. Gilytės „Teen“, tad galiu palyginti – ši knyga kiek kitokia. Gal labiau ne apie konkrečius dalykus ir situacijas, bet apie mados tendencijas apskritai. Tai tarsi stiliaus pradžiamokslis, suteikiantis bazinių, teorinių žinių ir kviečiantis tai pritaikyti praktikoje. Knyga, iliustruota paveikslėliais, susideda iš penkių dalių. Pirmojoje pristatomos mados tendencijos nuo XX a. pradžios, žinomiausi prekių ženklai, mados posūkiai, klasika tapę aksesuarai ir modeliai. Antrojoje – šiandieniniai mados kūrimo užkulisiai, su mada susijusios profesijos. Trečiojoje rasite patarimų apie tai, kaip susigaudyti savo spintoje ir kokie deriniai labiausiai tinka tarpusavyje. Ketvirtojoje – konkretūs patarimai, kaip kurti savo stilių, ir paskutiniojoje – apsipirkimo gidas.

Manau patiks mada besidominčioms paauglėms merginoms. Pravartu pavartyti ir jų mamoms.

P.S. Prie apžvalgos pridėjau paveikslėlį, kuriame jauna mergina knygą skaito kavinėje. Aš tai taip negaliu. Skaitau lovoje, ant sofos, prie stalo, arba hamake (vasarą). O kaip jūs mėgstate skaityti ir kur? Kada?