Einaro Eringio nuotrauka

Varėnos rajone, Krūminių kaime, gyvena graži šeima – keturis vaikus auginantys Gintaras ir Tatjana Kniežos. O įsikūrę jie savo rankomis nulipdytų plytų name. Gintaras ir Tatjana – keramikai, prieš dvidešimt metų metę puodininkystę ir įkūrę LDK plytinę – patys gamina plytas taip, kaip prieš pusę tūkstantmečio tai darė mūsų protėviai. Jie veda nemokamas ekskursijas moksleiviams ir turistinėms grupėms. Tačiau Gintaras turi ir daugiau drąsių svajonių – kartu su protiškai neįgaliais žmonėmis Europoje pastatyti įspūdingą statinį, kuris sudrebintų visuomenės sąmonę ir liudytų šių žmonių vertingumą ir vienodą orumą. Pasak amatininko, kad ir kokia didelė svajonė būtų, viską galima pasiekti, kai aišku, nuo ko pradėti. O ši svajonė – labai konkreti. Tačiau apie viską nuo pradžių… Nuvykę į Krūminių kaimą pradėjome labai šiltą ir nuoširdų pokalbį su šiuo ypač įdomiu žmogumi.

Kur gimėte ir augote?

Gimiau ir iki 6 metų augau Joniškyje. Pirmąją klasę baigiau Kauno aklųjų ir silpnaregių internate, o vėliau tęsiau mokslus naujai pastatytame internate Vilniuje. Sostinėje gyvenau iki pat persikraustymo į Krūminių kaimą.

Beje, gimiau visiškai aklas, bet tėvai mane vežė į Odesą operuoti, po daugelio operacijų praregėjau. Visgi esu silpnaregis, negalintis vairuoti. Kadangi nemačiau tiek, kad galėčiau skaityti ir rašyti, mokiausi Brailio rašto. Mano pirštai tapo labai jautrūs, nes Brailio raštas skaitomas pirštais per skirtingas taškelių kombinacijas. Pabaigęs vidurinę „pirštais“ gerai jaučiu molį.

Kada pradėjote „draugauti“ su moliu?

Mokykloje nuo ketvirtos klasės pradėjau lankyti keramikos būrelį, kurį vedė skulptorius Rimas Sakalauskas. Jo dėka visą laikotarpį, kol mokiausi vidurinėje, leidau prie keramikos. Jis jau net nebeskaičiuodavo su manimi praleidžiamų pedagoginių valandų. Kadangi mokiausi aklųjų ir silpnaregių internate, galėčiau sakyti, kad tam tikra prasme tapau jo vaiku. Vėliau baigiau režisūros studijas, tačiau labai neilgai padirbęs su vaikais teatro būreliuose, grįžau prie keramikos. Iki šiol artimai bendrauju su savo mokytoju Rimu Sakalausku. Anksčiau semdavausi iš jo žinių, o dabar jau dalinamės, esu daugiau patyręs kaip amatininkas ir atsakau į jam kylančius klausimus.

Einaro Eringio nuotrauka

Kaip perėjote prie plytų gamybos?

Niekada nebuvau menininkas, bet amatininkas. Didelę gyvenimo dalį praleidau žiesdamas puodus. Žiedžiau gal 15 metų, kasdien pagamindavau apie porą šimtų puodų. Juos ir puošdavome, dekoruodavome. Buvome jau gerai įsivažiavę, tiekdavome puodus stambiems parduotuvių tinklams, jau ir pajamos buvo pakankamos išlaikyti šeimai.

Turbūt niekas kitas kaip vidinis balsas pasufleravo, kad jau laikas gaminti plytas, ir ne bet kaip, o kaip protėviai jas gamino prieš 400–500 metų. Atsirado noras sužinoti, kaip jas gamindavo, kaip išdegdavo.

Čia tinka pasakojimas, kaip lenkai baldininkai samdydavo gizelius, kad padėtų jiems gaminti baldus. Pastarieji darydavo gražiausius baldus, išdrožinėdavo puikiausius kėdžių atlošus, sekcijų dekoracijas, bet, atėjus laikui tapti meistrais, gizeliai laikydavo egzaminą, per kurį turėdavo pagaminti taburetę. Netikėta užduotis, nors prieš tai darydavo visokius gražiausius drožinius. Panašiai buvo ir man: 15 metų pražiedęs puodus, išbandęs įvairiausius keramikos darbus, galvojau – negi nenulipdysiu plytos? O kai atėjo laikas padaryti plytą, žiūriu, kad nemoku, reikia pradėti mokytis nuo nulio. Pagaminti kokybišką plytą, kad ji išbūtų fasaduose penkis šimtus metų, yra didelis ir ilgas mokslas. Ne veltui plytininkystės amatas Vokietijoje ir kitose šalyse buvo perduodamas šeimoje iš kartos į kartą.

Pribrendus pasiryžimui, su žmona laukėme Kernavės amatų šventės, kurios metu nusprendėme pradėti gaminti senovines plytas. Pradėjome neturėdami žinių, taip, kaip tuo metu įsivaizdavome. Ėmėme galvoti, kaip senovėje žmonės gaudavo švarų molį. Iš keturių lentų susikalėme smėlio dėžę, išsiplakėme molio, skystą molį per sietą perkošę išpylėme į dėžę, kurioje buvęs smėlis sugėrė vandenį ir liko tik molio košė. Iš jos ir pradėjome formuoti pirmąsias plytas. Ten trūko visko, košė turėjo būti tobulesnė, turėti daugiau komponentų, bet mes tiesiog pradėjome „kvailioti“ ir pajutome, kad tas kvailiojimas yra labai smagus. Po šventės užsidegėme didžiuliu noru gilintis toliau, tad metėme puodininkystę. Pasielgėme gana radikaliai ir visa širdimi pasinėrėme į senovinių plytų gamybą. Tuo metu Lietuvoje vietoj valiutos buvo vadinamieji „talonai“, tad gaminant plytas galvoti apie uždarbį buvo naivu ir nelogiška. Pirmiausia mes norėjome gaminti, o vėliau jau kaip bus, taip.

Važinėjome po kaimus ir rinkome senų žmonių atsiminimus, lankėme močiutes, kurios buvo mačiusios kaime senovinių plytinių… Rinkti medžiagą buvo labai sunku ir nesisekė, nes užrašytos Lietuvos plytininkystės istorijos praktiškai nebuvo. Dalį informacijos visgi gavome, kitą dalį improvizavome, rėmėmės nuojauta. Praėjus geriems metams nuo tada, kai kreipėmės pagalbos, pradėjo plūsti informacija. Vieni kažką rado užsienio šaltiniuose, kiti senose inžinierių knygose. Labai smagu, kad mūsų „išrastas dviratis“, pavėsinės, molio brandinimo ir rauginimo būdai, sutapo su gauta teorine medžiaga. Patys buvome išsikėlę sau iššūkį: jeigu žmonės prieš 500 metų neturėdami žinių pradėjo gaminti plytas, tai ir mes galime daug ką išmąstyti. Su žmona visada svajojome, kad tai būtų šeimos verslas. Turime keturis vaikus, ir visi esame namuose. Galima sakyti, kad turime unikalų gyvenimo stilių, nes visi leidžiame laiką namuose, prie miško. Kiek yra šeimų, kurios norėtų taip gyventi, bet negali. Nesivertėme per galvą ieškodami klientų. Jau anksčiau buvome išbandę, kad, pasiekus tam tikrą meistriškumo lygį, patys užsakovai išdygsta iš po žemių.

Einaro Eringio nuotrauka

Kiek laiko užtruko prisigaminti plytų ir čerpių namui pasistatyti?

Kai nusipirkome čia, Krūminių kaime, žemės sklypą, nebeturėjome santaupų. Buvo keli būdai: mėginti gauti banko paskolą, kurios turbūt vis tiek nebūtų davę, nes neturėjome stabilių pajamų, arba prisiminti tą pačią senovę. Pagalvojome, kad jeigu senovėje, kai nebuvo jokios technikos, žmonės sugebėjo pristatyti šitiek pilių ir rūmų, kodėl mes su žmona, turėdami tas pačias rankas ir kojas, negalime pasistatyti namų?
Skirdami po dvi–tris valandas per dieną sugebėjome per metus prisigaminti pakankamai plytų pirmam pastatui. Plytas išties gaminti labai lengva, reikia tik molio. Kai molį išvertė į mano sklypą, pasakiau žmonai: čia, šitoje krūvoje, guli mūsų namai. Stogui uždengti sunaudojome 25000 čerpių. Jas irgi sėkmingai pasidarėme naudodami medinę formą.

Papasakokite plytos gaminimo eigą.

Iškastą iš karjero molį pirmiausia turime brandinti atvirame ore. Glūdintis po žeme molis yra „afrikietiškas“ – milijonus metų nematęs minusinės temperatūros. Iškastą molį laikome žemės paviršiuje, kad šaltis pakeistų jo struktūrą. Molio struktūrą galėtų pakeisti ir gamykliniai agregatai, tačiau jie molį labiau sugadina, nei pataiso. Nėra tokių mašinų, kurios molį perkeistų taip gerai, kaip šaltis. Agregatai, traiškydami ir maigydami molį, jį įmagnetina, ir molis įgauna elektrostatinį lauką. Iš tokios masės pagamintose plytose esančios krūvį turinčios dalelės sukelia mikroskilimų ir prastina plytų kokybę.

Subrandintą molį krauname į duobę ir užpilame vandeniu, o moliui išmirkus labai gerai jį išminkome kojomis. Tai vienas iš sunkiausių darbų. Taip darydavo senovėje, taip darome ir mes.

Tada išminkytos košės prisidedame į kubilus, juos krauname ant vagonėlio ir važiuojame formuoti plytų. Ant medinės lentos pirmiausia pabarstome smėlio, kad formuojama plyta nepriliptų. Panašiai kaip šeimininkės virtuvėje prieš minkydamos tešlą pabarsto stalą miltais. Imame molio košės ir dedame į medinę formą. Supresuojame, nuimame perteklių, atsargiai ištraukiame formą – ir plyta paruošta. Vienai plytai pagaminti tereikia keliolikos sekundžių. Taigi visai normalu, kad senovėje, kai statant pilį darbuodavosi keli šimtai žmonių, jie greitai priformuodavo reikiamą kiekį plytų. Pagamintos plytos paliekamos džiūti pavėsinėse porą savaičių.

Išdžiūvusias plytas vežame išdegti į krosnį. Įdomu tai, jog raudonos ir geltonos plytos yra pagamintos iš to paties molio. Ilgą laiką Lietuvos istorikai nežinojo, iš kur lietuviai gavo geltonų plytų, manė, kad veždavosi jas iš užsienio. Iš tiesų geltonos plytos atsirado tada, kai padidėjo plytų paklausa. Anksčiau, kai plytininkai turėdavo daugiau laiko, jie spėdavo išdžiovinti malkas. Kūrenant krosnį sausomis malkomis, išdega raudonos plytos, o šlapiomis – geltonos. Kuo labiau įsibėgėjo plytininkystės pramonė, tuo šlapesnėmis malkomis kūrendavo krosnis, o plytos ėmė geltonėti.

Mūsų kieme stovi XIV–XV a. krosnies kopija. Senovinės krosnys neturėjo kamino, tik šonines duris plytoms sukrauti. Sukrovus plytas, duris užkonservuojame ir dieną naktį be perstojo kūrename keturias–penkias dienas. Pramoninėse gamyklose plytos išdegamos per parą, nes jų molio kokybė prastoka, plytos turi daug smėlio, o kuo daugiau smėlio, tuo lengviau iš molio išeina oras ir tuo greičiau išdega gaminys. Tačiau jis būna nekokybiškas. Norint pagaminti ilgaamžę plytą, naudojamas riebus molis, kurio greitai išdegti neišeina, nes oras pasišalindamas sprogdina pačią plytą. Dėl to degimas trunka keturis kartus ilgiau. Maža to, po degimo užkonservuojame krosnį, kol ji dar yra 950–1000 laipsnių temperatūros, ir dar parą joje brandiname plytas. Gamyklose plytos iš karto ataušinamos.

Gaminame ir nestandartinių formų plytas pastatų restauracijai ar puošniems fasadams įrengti. Kaip ir visoje keramikoje, kuo sudėtingesnis gaminys, tuo rečiau tinka standartizuotos formos. Papildomai dailiname rankomis, tačiau noriu pabrėžti, kad ir kokio sudėtingumo plyta būtų, ją galėtų padaryti kiekvienas iš jūsų, nes tai yra amatas, o ne aukštasis menas.

Einaro Eringio nuotrauka

Ar tikitės, kad vaikai perims jūsų amatą?

Keliaudamas po Ukrainą mačiau daug išsilaikiusių senovinių plytinių. Jose nebevyksta masinė plytų gamyba, bet vietiniai žmonės prireikus nueina ir pasigamina plytų savo reikmėms. Pirmiausia linkėčiau, kad mano vaikai mokėtų pasigaminti plytų, nusižiesti puodą. Kad būdami gydytojais ar kitais specialistais galėtų grįžti į kaimą ir pasigaminti tvorai ar namui plytų, o tada grįžtų prie įprastų darbų. Tai yra didžiulis poilsis galvai ir labai smagu. Kartais mes sulaukiame ir tokių svečių, kurie nori ne nusipirkti plytų, o atostogaudami patys jų pasigaminti.

Kaip vertinate kalbas apie gydantį molio poveikį?

Mane patį plytos tikrai veikia gydomai. Vieni protą išsivalo buriuodami, kiti žvejodami, o aš – visą dieną praleisdamas tarp paukščių ir molio. Iš tiesų apie medicininį poveikį nieko nenusimanau, bet vienas mano pažįstamas, atėjęs nusilipdyti plytų skaudančiomis rankomis, išėjo pasveikęs. Dabar jis vėl nori atvykti, nes pasirodė, kad, norint palaikyti sveikas rankas, reikia lipdyti. Vienas dalykas yra pasitepti rankas moliu, o kitas – visą dieną jame „murkdytis“. Tada tikrai yra šansų išgyti.

Einaro Eringio nuotrauka

Kiek žinau, neapsiribojate vien senovinių plytų gamyba?

Rankų darbo plytos, kurias gaminu, nuolatos po truputį brangsta, nes darbas sunkus, kyla darbininkų atlyginimai. Tų plytų pirkėjai eilėse nestovi. Į mus kreipiasi restauratoriai, pavieniai klientai, tačiau tai nėra stabilios pajamos. Turėjau pasirinkimą: arba sukurti kažką gudraus ir atiduoti veikliems žmonėms daryti iš to verslą, kad man tai teiktų papildomų pajamų, arba mažinti savo plytų kokybę pridedant daugiau smėlio, pigesnių medžiagų.

Kitaip tariant, supratau: jeigu negaminsiu populiaraus produkto, neišsaugosiu to, ką dabar veikiu. Taip atsitinka ne vienam gamintojui, kuris pradžioje gamina kažką labai kokybiško, o po to, norėdamas išsilaikyti rinkoje, nori nenori tą kokybę prastina. Todėl siekiu sukurti įdomių inovacijų, kad jos šeimai atneštų pajamų ir išsaugotų mūsų plytų kokybę ir klestėjimą.

Pavyzdžiui, padariau labai lengvą molio gaminį siekdamas, kad jis įgertų kuo daugiau vandens. Į vieną kvadratinį metrą medžiagos telpa 50 l vandens. Prisodrinęs plokštę vandens nunešiau fizikams į laboratoriją ištirti. Jie keičia karščio ir šalčio fazes nustatydami gaminio ilgalaikiškumą. Kai fizikai pirmą kartą pamatė gaminį, sakė, kad įgėręs vandens jis atlaikys ne daugiau kaip penkias fazes ir suskils. O pasirodė, kad jis atlaiko net kelis šimtus metų prisigėręs vandens ir neyra. Nusprendėme jį naudoti gėlių vazonams: išbandėme, kad, pasodinus gėles tokiame vazone, jos nelaistytos išgyvena tris kartus ilgiau.

Einaro Eringio nuotrauka

Pasidalinkite, kokią puoselėjate svajonę?

Aklųjų ir silpnaregių internate mokėmės kartu su protiškai neįgaliais vaikais. Visi mokėmės, gyvenome ir dūkdavome tose pačiose patalpose, nebuvo jokios skirties. Pabendravęs su protinę negalią turinčiais žmonėmis patyriau, kad su jais yra linksma ir įdomu, kad jie yra išskirtiniai, turi daug pliusų. Prisimindamas tą draugystę noriu vėl ją atgaivinti.

Svajoju gaminti senovines plytas kartu su psichinę negalią turinčiais vaikais ir suaugusiaisiais. Tvirtai tikiu, kad šie žmonės labai gerai sugyvens su plytininkyste ir padarys net pačių sudėtingiausių plytų. Tikiu, kad Europoje gali iškilti emociškai stiprus, pasaulį nustebinsiantis statinys iš negalią turinčių žmonių pagamintų plytų. Noriu, kad žmones, pamačiusius tą pastatą, nukrėstų šiurpas, ir jie pagalvotų, jog sveikieji sunkiai tai sugebėtų. Pagrindinis tikslas – parodyti, kad protinę negalią turintys žmonės yra visiškai pajėgūs padaryti tai, ką daro sveikieji.

Ši svajonė yra tikrai reali ir įgyvendinama, nes išminkyti kojomis molį ir pagaminti vienokios ar kitokios figūros plytą nėra labai sudėtinga. Tad sugebėtume įgyvendinti kūrybingo architekto sumanymą, kuris darytų žmonėms stiprų įspūdį. Jo reikia ne man, bet visuomenei, kad žmonės atmerktų akis ir pamatytų, jog visi šioje žemėje esame labai reikalingi. Noriu pakelti protiškai neįgalių žmonių orumą ir jų vertinimą.

Parengė Monika Midverytė OFS