Rugsėjo 9–11 dienomis, Glazgo universtiete, Škotijoje, įvyko 18-oji Tarptautinės draugijos religijai, literatūrai, kultūrai (International Society for Religion, Literature and Culture) rengta konferencija Linijos smėlyje: sienos, konfliktai ir perėjimai (Lines in Sand: Borders, Conflicts and Transitions). Nuo 1982 m. įvairių mokslų tyrėjus, daugiausia dėstytojus, doktorantus, buriančio renginio organizatoriai vis dar tiki klausymosi bei atviro dialogo, diskusijų galia. Argi ne toks būdas ragina ieškoti įvairias disciplinas siejančios kalbos, kitokio kalbėjimo, laikysenų, veikimo, kurių taip reikia šių dienų pasauliui?

Susirinkusiuosius sveikino teologas, literatūros bei teologijos profesorius Davidas Jasperas (Glazgo universitetas, Škotija). Konferencijos tikslas, pasak jo, – ne akademinėmis abstrakcijomis prisotintos diskusijos. Reikia susitikti, idant sunkumus, kurių kelia svarstymai apie religiją, literatūrą, kultūrą, persmelktų visa sutaikantis balsas. Balsas, dėl kurio, vienas kitą pažindami, galėtume žvelgti virš ir per mus ribojančias sienas. Pagrindiniai šių metų renginio kalbėtojai – teologijos profesorė Catherine Keller (Drewuniversitetas, JAV) bei antropologas prof. Timas Ingoldas (Aberdeenouniversitetas, Jungtinė Karalystė). Pastarasis savo pranešime nagrinėjo at-sakymo (buvimo būdas), bendrystės ir priklausymo, veikimo kaip veiksmo, kurį atlikdamas pats esi jo veikiamas, reikšmes. Tuo tarpu C. Keller susirinkusiųjų dėmesį patraukė tarpdisciplininėmis jungtimis: ekologija, socialiniu teisingumu, kritikos teorija, feministine teologija bei Biblijos interpretavimu – kiekviena jų leido probleminti tiek „linijos“, tiek ja perrėžiamo „smėlio“, galios, valdymo sąvokas.

Konferencijos programa – trys intensyvios, į 17 grupių pagal literatūros, religijų, ekologijos, tapatybės, dialogo temas suskirstytų pranešimų kupinos dienos. Dalyvių taip pat laukė buvusio Glazgo universiteto doktoranto Billio Wylie‘o piešinių paroda, Ionos bendruomenės inicijuotas ritualas universiteto koplyčioje. Maža to – sudaryta galimybė apsilankyti universiteto bibliotekoje, pamatyti Isabelės Racamoros filmą Tikėjimas (Faith, 2015), dalyvauti poezijos bei tradicinių šventės elementų pilnoje vakaronėje.

Iš sero Charleso Wilsono vardo garbei pavadinto pastato konferencijos dalyviai kasdien pasklisdavo po universiteto miestelį. Mano lankytų užsiėmimų žemėlapyje jungėsi taškai, žymintys modernumo ir religijos, ekologinės teologijos, tarpreliginio dialogo, literatūros, kino ir religijos temas nagrinėjančius pranešimus. Įžvalgas apie tikėjimą bei Dievą Martino Lutherio laiško galatams komentare, keitė savo ir svetimo, religijos iš vidaus (Sørenas Kierkegaardas) bei kritikos iš išorės (Friedrichas Nietzsche) įvardijimai ir prasmė. Tądien artikuliuota ir Aušvico patirčių paveikta etika bei nuolatinės kaitos reikalingas tikėjimas – viena pranešėjų priminė prof. Richardo Kearney vartotą anateizmo (grįžti prie Dievo po Dievo) sąvoką.

Be pastarųjų pranešimų, minėčiau ir tuos, kurių metu analizuoti tarpreliginį dialogą artikuliuojantys filmai. Ypač įdomus pasirodė I. Racamoros triptikas Tikėjimas. Filme greta vienas kito rodomi trijų iš Abraomo kilusių monoteistinių religijų išpažinėjai: ką dykumoje besimeldžiantis kūnas, atliekami judesiai, balsas žiūrovui sako apie tikėjimą? Kaip filmas – medija – leidžia kurti kiekvieno šių, niekada vienas kito nemačiusių ir, matyt, niekada nesusitiksiančių žydo, graikų ortodokso bei musulmono, bendrystę? Kokia filmavimo ir fiksavimo prasmė? Panašius klausimus užduoti ragino ir filmų apie Izraelio bei Palestinos konfliktą analizė.

Ekologijos, prigimties, kultūros bei teologijos temos taip pat sulaukė konferencijos dalyvių dėmesio. Pasitelkus teopoetiką bei ekologinę teologiją, kalbėta apie įkūnytą kasdienę to, kas dieviška, patirtį. Materialus pasaulis, pasak diskutavusiųjų, nuolat perkeičiamas sakramentu, malda. Kūryba, poezija tampa meditacijos būdu, medija, skatinančia mūsų ekologinį sąmoningumą ir veikimą. Tokios veiklos pavyzdžiais tapo Biblijos juostos (Bible Belt), Škotijos bendruomenių, anglikonų teologijos koledžo Tanzanijoje iniciatyvos.

Materijos bei religijos santykį taip pat nagrinėjo pranešėjai, savuosius klausytojus subūrę Glazgo universiteto bibliotekoje: kalbėta apie žemėlapio reikšmę XVI a. protestantų Biblijose, Williamo Hunterio XII a. psalmyno paveikslų problematiką. Psalmynas – tarsi į ritualą įtraukta knyga, mat atskiri jos puslapiai pasklido ir buvo pradėti gerbti kaip relikvijos. Bibliotekoje galėjome apžiūrėti ir Williamo Blake‘o Urizeno knygos (The Book of Urizen) piešinius. Pasak pranešėjos, Blake‘o poetinis tekstas nėra tik patirties įrašymas: tu įrašai (tiesiogiai įvairiais instrumentais veiki plokšteles), tekstas tau materialus ir žodinis. Apokaliptinio pasakojimo knygos skaitytojas kviečiamas susidurti su tekstu, kuris tuo pat metu nurodo ir į vaizduotės ir į materialųjį pasaulį – Urizenas yra knyga, Urizenas laiko knygą, tu skaitydamas laikai knygą. Atsiduri materialios tikrovės, vaizduotės bei meninės apokaliptinės kalbos veikiamoje aplinkoje.

Mokytis kalbėti taip, kad apibrėžimus, norą dėlioti etiketes, skirstyti į kategorijas, brėžti linijas tarp savęs ir kito vis labiau persmelktų pamatinės vertybės – Dievo tiesa. Arba tiesiog nuoširdus siekis daugiau pažinti, kitaip perteikti, žiūrėti, klausytis bei veikti. Šį raginimą galėčiau vadinti sprendimu. Nes kiekvienas susidūrimas su religijos, literatūros, kultūros temas nagrinėjančiais, dialogo galimybių ir jungčių tarp skirtybių ieškančiais ir paprastus atsakymus kvestionuojančiais negali palikti abejingų. Todėl su viltimi bei didžiuliu lūkesčiu laukiu 19-osios tokios konferencijos, kuri, kiek man žinoma, 2018 m. turėtų įvykti Švedijoje, Upsalos mieste.