Lietuva neteko savo žymiausiojo mąstytojo – filosofo, idėjų istoriko, sociologo, politologo. Gretinčiau jį ne tik su Vytautu Kavoliu ir Aleksandru Štromu, kurių bendramintis ir tęsėjas jis buvo, bet ir su tokiomis asmenybėmis kaip Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka, formavusiomis lietuviškąją visuomenės nuomonę prieš šimtmetį su viršum. Jo santykyje su šiais didžiais pirmtakais buvo ginčo elementų – be ginčo filosofija neįmanoma. Leonidas Donskis mokėjo peržiūrėti tradicines lietuviškas doktrinas šiuolaikinės demokratijos ir pilietiškumo  linkme. Vienas iš įžymios pokomunistinių Rytų Europos mąstytojų kohortos, jis buvo gyvas ryšys tarp skirtingas patirtis turėjusių ir tebeturinčių kultūrų. Jo knygos pasirodė daugiau kaip dešimčia kalbų, kartu garsindamos Lietuvos vardą, įtraukdamos mūsų krašto mintijimą į dabartinį filosofinį diskursą. Tokio tarptautinio pripažinimo, kaip Leonidas Donskis, nebuvo pasiekęs joks Lietuvoje gyvenantis mąstytojas.  

Be Leonido skvarbaus proto, nešališkų įžvalgų, santūraus, bet nenuolaidaus mąstymo stiliaus, be jo sąžiningumo ir jautrumo, be jo moralinės klausos  šiandien negalima įsivaizduoti mūsų autentiškosios kultūros. Jis skyrė visą gyvenimą, idant mūsų šalyje įsišaknytų ir neužgęstų laisvės, tolerancijos, žmogaus teisių samprata. Todėl jo netikėtas ir skaudžiai ankstyvas pasitraukimas tik patvirtina neginčijamą faktą: Leonidas buvo ir liks tvirčiausia naujosios, intelektualiai ir moraliai nepriklausomos Lietuvos atrama.  

Man Leonido pasitraukimas yra ir didžiulė asmeninė netektis. Didžiuojuosi, kad buvau jo bendralaikis ir bendramintis.

Gili užuojauta Jolantai ir Leonido artimiesiems.