Birželio pradžioje Vilniaus universiteto Filologijos kiemelyje sutikta nauja Rasos Bačiulienės knyga „Paukščio snape – žmogaus delne“. Savitu viršeliu, išradingai iliustruota dailininko Vlado Žiliaus eskizais, maloniai buvo sutikta skaitytojų.

Autorė-sudarytoja R. Bačiulienė, redaktorė Inga Dalia Klimkaitė, dizainerė Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė pasiekė tikslą. Viena pirmųjų skaitytojų, Kauno Vytauto universitete leidėjams rašo: labai rūpėjo su knygele susipažinti, nes ją paėmus į rankas užplūdo geros energijos, šilumos jausmas. Daugelį puikių atsiliepimų išgirdau ir iš kitų skaitytojų jau perskaičiusių knygą. šioje knygoje sudėta? Moterų pasakojimai, laiškai, sapnai. Gimdymo patirtys ir didelis džiaugsmas tiek laukiant, tiek sulaukus kūdikio. Šalia pasakojimų apie gimties stebuklą, asmenines patirtis, puikiai ir išradingai įterpti senoviniai papročiai, prietarai, turtingos lietuvių tautosakos patarimai gimdančioms moterims.

Knygos sėkmę lemia ir autorės pasirinkta forma: nėra ilgų ir nuobodžių valdiškų išvedžiojimų, nuorodų ir gąsdinimų. Paprasti, nuoširdūs pasakojimai, pagarba skaitytojui, pačių gimdyvių patirtys.

Šalia gimdančių moterų liudijimų sumaniai įterpti mūsų turtingos tautosakos lobiai, susiję su gimdymo tema, trumpi patarimai kūdikio laukiančioms motinoms, net prietarai ir patarimai, sušildyti V. Žiliaus eskizais.

Knygą reikia įsigyti ir perskaityti. Tada pajausi jos dvasią ir vertę.

Padėkos 

Knygos baltame priešpaskutiniame puslapyje vienas vienintelis sakinys. Nežinia kieno ištartas, būdingas visos knygos dvasiai: „Lenkiuosi iki žemės visiems, sutikusiems pasidalyti ir padėjusiems išleisti šią knygą. Ačiū jums.“

Ačiū. O aš norėčiau padėkoti autorei Rasai BAČIULIENE. Šaunuolė. Kurios moterys skaitė šį kūrinėlį, apibūdino jį kaip šviesos blyksnį Lietuvos knygų pasaulyje. Tokios tyros literatūros labai stigo, kaip ir apskritai teisingo požiūrio į moteris, laukiančias kūdikio bei sutinkant į pasaulį ateinančią naują gyvybę. Išskirtinis ačiū, vienam, knygą parėmusiam, Vilniaus arkivyskupijos kunigui, kuris taip pat norėjo išlikti tyloje.

Išminties perlai

Vilniaus Santariškių ligoninėje esančios mokyklos direktorė, mokytoja metodininkė, publicistė Jadvyga Dautartienė knygą „Paukščio snape – žmogaus delne“ pavadino tyru grynuoliu knygų pasaulyje. Jos nuomone, reikėtų šiai knygai atverti kuo platesnį kelią į būsimųjų motinų sielas. Pasak jos, nesvarbu, kur gimdytų: namuose ar ligoninėje.

Kitos skaitytojos, perskaičiusios šią knygą, neslepia džiaugsmo, kad bandoma tiesti kelią į jaunų moterų sąžinę, priminti joms šventą pareigą ir atsakomybę už žmonijos ateitį. Todėl knyga bus naudinga visoms jaunoms moterims, kuriančioms šeimas. O ir mokyklose, aukštesnėse klasėse, reikia bandyti supažindinti merginas su Gimties paslaptimi.

Pirmajame knygos straipsnyje „Kūno išmintis“ Milda rašo apie nerimą belaukiant pirmagimio: bijojo skausmo, nuogąstavo, kad negalėsianti sąmoningai kontroliuoti vyksmo. Ją nuramino sutikta nepaprastai išmintinga moteris, patarusi: „Pasinaudok moteriško kūno išmintimi, dukrele.“ Milda taip ir darė. Jos kreipinys paremtas daugelio metų patirtimi ir širdies šiluma: „Mielos moterys, pasitikėkite savo kūnu, prigimtine jo išmintimi, kuri duota kiekvienai moteriai. Pasitikėkite savo vidinėmis jėgomis. Gimdymas – natūralus įvykis. Galų gale turime patirti tai, ko nežinome, kad mūsų gyvenime atsirastų kažkas nauja.“

Taip kiekvienas knygos rašinys, pavadinčiau novele, eilėraščiu, kupini laimės ir džiaugsmo, šviesos, tyrų jausmų. Inos pasakojime teigiama: „Gimdymas tiek man, tiek vyrui, tiek mano tėvams pirmiausia buvo išbandymas, tačiau esu patenkinta, kad visiems tapo švente.“ Gimdyvė sako, kad labai padėjo pribuvėja: „Nuo jos sklido neįtikėtina ramybė ir pasitikėjimas, kuris persidavė mums visiems. Prisimenu, per paskutines pačias skausmingiausias stangas kvėpavau kartu su ja, žiūrėjau jai į akis, skausmas kažkur pradingdavo ir neatrodė stiprus.“

Visi kreipiniai, patirtis pateikiami su meile, pagarba nėščiai moteriai, pribuvėjai. Oi sunku ir net neįmanoma aprėpti šios knygos. Jūratė, Rima, Jurga, Ramunė, Vika ir daugelis kitų išsakė savo jausmus, potyrius. Šviesios mintys, svajonės, lūkesčiai, viltys. Jos tarsi paukščių giesmės, gausios laukų gėlės sušildo 167 knygos puslapius.

Sušildo knygą ir įterpti gyvi senoviniai papročiai ir turtinga lietuvių tautosaka bei dar gyvų bobučių atminties krislai.

Visa tai tarsi suauga į vieną kūdikio giesmę:

Per devynias jūras,
Per devynias marias,
Per devynias upes
Atplaukia mano vaikelis
Atsidarykit, vartai,
Praleiskit vaikelį.
– Miela mama,
stok į savo vietą
kur anksčiau buvai –
Nei aukštai, nei žemai.
Sutik mane ir
priglausk prie savo širdies.

Knyga man priminė ne tik mano motiną, gimdžiusią šešis kartus, bet ir puikiąją mūsų kaimo pribuvėją Karusę Skrebutėnienę, priėmusią viso Kurtiškės kaimo Ignalinos rajone vaikus. Buvo visų žmonių labai mylima ir gerbiama.

Puiki knyga, telieka mums nutiesti kelią jai į bibliotekų lentynas, kad ją skaitytų tos širdys, kurios kurs mūsų tautos ateitį.