Spalio 5-ąją prasideda dar vienas Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje organizuojamas Alfa kursas. Pasak šį kursą baigusios, o vėliau prie kurso organizavimo prisidėjusios Dalios Kavaliauskaitės, šis evangelizacinis kursas praturtino jos gyvenimą.

Įsisąmoninti krikščionybę pavyko ne iškart 

Dalia Kavaliauskaitė atskleidžia, kad iki Alfa kurso krikščionybės samprata nebuvo svetima: „Krikščionybė mano gyvenime atsirado kartu su manimi, o gal net ir anksčiau, kadangi gerokai giminės kartų prieš mane buvo krikščionys. Taip jie tiesė kelią mano tikėjimui perduodama religine tradicija, tikiu, ir malda.“ 

Vis dėlto mergina atskleidžia, kad sąmoningumas suprasti tai, kuo ji tiki, atėjo ne iš karto. „Prireikė laiko sąmoningai priimti krikščionybę, o visų pirma patį Dievą. Prancūzų filosofė Simona Veil (Simone Weil) teigė: „Kol nepatiriame, kad Dievo nėra, nežinome, kad Jis yra.“ Taip nutiko ir man“, – patirtimi dalijosi Dalia. 

Dalia Kavaliauskaitė

Pasak Dalios, daug ką jos gyvenime pakeitė išbandymai: „Vienas reikšmingiausių įvykių – bičiulio mirtis. Tai tapo klaustuku mano pačios lengvabūdiškumo, kvaitulio ir tuštybės kupinuose metuose. Likę keli tyri lašai – šeima, ištikimiausi draugai, mylimi bičiuliai – žadino man šviesą ir troškulį paties Tyrumo, paties Dievo“.

Alfa kursą supainiojo su apklausa

Pripažinti tą Dievo alkį kitiems – netgi sau, pašnekovės teigimu, buvo gėda. Kartą kartu gyvenusiai draugei pasakiusi, kad eina iki parduotuvės, atėjo į bažnyčią. Tą vakarą, pasakoja Dalia, Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje buvo tamsu, tik ant suolų baltavo lapeliai, ant kurių didelėmis raidėmis buvo parašyta: „Ar Dievas yra? Taip. Ne. Galbūt.“

„Pamaniau – štai, ir jie – bažnytininkai – suabejojo, ar yra Dievas, net apklausą atlieka. Reklama suveikė. Tik po to pamačiau smulkesnėmis raidėmis informaciją apie Alfa kursą: kas, kur, kada...“, – prisiminimais dalijasi Dalia. 

„Dar būdama gimnazistė Kaune, girdėjau gerų atsiliepimų apie kursą, todėl nutariau pabandyti“, – teigia ji.

Požiūris keitėsi

Vis dėlto kursų pradžia merginos nenuteikė labai entuziastingai: „Buvau pasipiktinusi. Susirinkę žmonės atrodė per įvairūs, kad būtų galima visiems susikalbėti. Giesmės per lėkštos ir dar daug kas ne taip. Tačiau būtent tas pasipiktinimas ir skatino mane eiti vėl“, – savo kelią mena ji.

Pasak Dalios, ryžtas nenutraukti kursų lankymo pradėjo duoti rezultatų. „Mano požiūris po truputį keitėsi. Savaitgalis, rengiamas kurso viduryje, vyko Aukštadvaryje, senajame dominikonų vienuolyne. Trijų dienų programa buvo įvairi – nuo komandinių ar stalo žaidimų iki šlovinimo vakaro, adoracijos, šv. Mišių. Vieną naktį prieš Švenčiausiąjį Sakramentą buvau tiesiog „pagauta“. Galiausiai nebeliko požiūrio į viską iš šalies, nes prisiminiau tikslą, ko atėjau. Negaliu sakyti, kad tuo, kas anksčiau nepatiko, staiga ėmiau mėgautis, tačiau kitų vertinimas liko nuošalyje“, – sako ji.

Pasiliko komandoje

Baigusi Alfa kursus, Dalia prisijungė prie kursų organizatorių komandos: „Priėmiau kvietimą prisijungti prie komandos nesvarstydama. Kartais atsitinka, kad patenki ten, kur reikia ir tau, ir tavęs.“

„Po kelerių metų vėl patyriau Bažnyčią, labai mažutę, trečiadienio vakarais susirenkančią vienuolyno rūsely, tačiau tokią autentišką. Šitai padėjo suvokti vienybę su visuotine Bažnyčia“, – neslėpė džiaugsmo mergina.

Nors iššūkių netrūko – pavyzdžiui, nepaisant nepatogumų ir kliūčių, likti ištikimai įsipareigojimui komandai, Dalia šį gyvenimo laikotarpį prisimena kaip nepaprastą nuotykį. 

Paklausta, ką patartų abejojantiems, ar dalyvauti kurse, ar ne, ji sako: „Kol gali abejoti, abejok. Kai nebegalėsi, ir patarimų nebereikės“, – nebijoti kelti sau klausimus ragino Dalia.

Apie Alfa kursą daugiau galite sužinoti adresu www.alfa.dominikonai.lt